Toli gražu neištirtoji Lietuvos praeitis, o ypač senovės lietuvių tikyba, sudaro mokslininkų tarpe daug įvairių nuomonių, spėliojimų ir išvadų, bet nežiūrint visų atliktų toje srity tyrinėjimų dar lieka nemažai neišrištų klausimų. Metraštininkų ir kronikininkų dažniausiai svetimtaučių daviniai nedaug suteikia medžiagos senovės lietuvių tikybai pažinti, mažai paliesta ir folkloro medžiaga, liaudies pasakos, padavimai, dainos, patarlės, mįslės, dar mažiau, turime ištirtų senovės tikybinio kulto liekanų, iki musų dienų gyvenančių liaudyje, jos įvairiuose papročiuose ir apeigose. Be kitų trumpų paminėjimų reikiamai neištirta iki šiol nei viena tos daugybės Lietuvoje randamų alkviečių t. y. tų vietų, kurios senovėje buvo gerbiamos santykyje su senovės tikybos kultu.
Alkvietės lengvai atskiriamos jau savo pavadinimais, gyvai primetančios senovės tikybą, kaip antai: Šventakalnis, Poterė (upė), Perkūnkiemis (kaimas), Kurkliai (miestelis), Ragas, Raginėnai, Gojus, Alkakalnis, Alkiai, o taip pat ir gausumu užtinkamų tose dietose įvairių senovinių paminklų: piliakalnių, kapinynų ir kitų. Jų tarpe pirmiausiai pažymėtini geriausi liudininkai alkviečių reikšmės — plačiai gerbiami ir įvairiai liaudies pažymėti vadinamieji alkakmenys.
Alkakmenų ar akmenų aukurų daug yra Lietuvoje, bei jie mažai yra įvertinti mūsų mokslininkų ir visuomenės, kiti dėl įvairių nepalankių aplinkybių visiškai žūsta. Vieni tokių akmenų, neretai atitinkamai pavadintų ir įvairiais padavimais lydimų stovi atskirai nuo kitų, kaip Puntukas (ties Anykščiais, Utenos apskr.); kiti sudaro ištisas grupes šeimynas, kaip Mokas su savo žmona ir vaikais (Veprių valsč. Ukmergės apskr.), „Veselės” žinomi Žemaičiuose. Kiti alkakmenų palikti ir nepaliesti žmogaus rankos, kiti vėl įvairiai apdirbti ar paženklinti (vadinamieji rašytieji akmenys) ar iškaltais ant jų neišskaitomais parašais ar įvairiais ženklais, kurie kai kada sudaro net lyg kokias paslaptingas formules, pavyzdžiui, Valiulio akmuo su iškaltu ant jo pailgu, apskritimu, kurio viduryje iškalta saulė, mėnulis ir kryžius, dažniausiai iškaltos pėdos, pavaros, ratai, lėkštės ir kiti paprasti ženklai, dažniausiai aptinkamos pėdos ir pasagos,
Dėl šių paskutinių reikšmės yra daug įvairių, spėliojimų. Kiti mokslininkai nelabai pasitiki iškaltų pėdų senove.
Daug tyrinėjo Lietuvos senovės paminklus rusų archeologas Pokrovskis, rašydamas apie akmenis su iškaltomis pėdomis buvusioje Vilniaus gubernijoje (neretai aptinkamus) laiko jas nieko nereiškiančias – musų dienomis iškaltais „linksmų bernelių, girnų tašėjų“, kurte ieškodami sau parankios medžiagos, mėgindavo įvairios rūšies akmenis, iškaldavo juose įdubimus, kuriuos liaudies fantazija vėliau paskaitė pėda, kartais stebuklingu būdu atsiradusia. Bet iš kitos pusės gerbimas ir žinojimas, tokių akmenų pasilikęs, liaudyje, vienodumas pačių iškaltųjų ženklų verčia manyti, kad tokie akmenys turėjo tikybinės reikšmės ir kad iškalti juose įvairūs įdubimai turėjo reikšmės senobinio tikybinio kulto apeigose. Tą nuomonę patvirtino ir daugelis mokslininkų archeologų, atradusių panašius ženklus akmenyse iškaltus ir vartotus įvairiems tikslams dar giliausioje senovėje, kaip visoje Europoje, taip Azijoje ir Amerikoje. Danų, archeologas Petersonas rado akmenis su iškaltomis pėdomis, vartotus dolmenams statyti (ypatingų akmens amžiaus kapų) ar pridengti kurganams, kur rasta palaidotų dar akmens amžiuje žmonių. Garsūs vokiečių mokslininkai, imkime Virchovas, S. Miuleris skaito, kad paženklintieji akmenys turėjo reikšmės tikybiniam kulte dar giliausioje primityvioj (pirmykštėj) žmonių kulto senovėje.
Lietuvos praeities tyrinėtojai, Kraševskis, Mierzinskis irgi sako juos turėjusius reikšmės senobiniam lietuvių tikybiniam kultui, kaip aukurai bei ypatingai pagerbti „stabai”.
Be minėtų aukščiau garsių Lietuvoje alkakmenių, Puntuko, Mokaus ir kitų, dar didelis, jų skaičius lieka nežinomas, neištirtas, neįvertintas ir neapsaugotas nuo pražūties; bendrai senovėje jų daug daugiau buvo, nes tenka neretai girdėti, kad įvairūs senovėje liaudies gerbiami akmenys iš savo vietų, liko išjudinti ir, nežiūrint savo mažos medžiaginės vertės, suskaldyti ir suvartoti trobesių, pamatams statyti, plentams ir geležinkeliams tiesti. Kiek visuomenei priminus dar nesunaikintus šios rūšies archeologinius krašto paminklus, negaliu nepaminėti čia kelių alkakmenų, kurie mano buvo aptikti, senovės paminklus tyrinėjant Trakų apskrityje 1922 metų vasarą.
1. Priešais pačios garsiosios „Lietuvių Trojos“ — Kernavės, kairiajam Neries krante ir netoli nuo jo, keliasdešimt žingsnių į šiaurę nuo malūnėlio ant Sukros upelės, lauke prie kelio iš Aleksandriškių į Mitkiškių kaimą Vievio valsč., praeiviui metasi į akis medžiais apsodintas ir aptvertas medine tvora darželis. Tiesiasi aukštyn darželyje dar naujas medinis kryžius, keli maži kryželiai įvairina ir pagražina tvorelės stulpus. Neretai aptinkame kaimuose kryžius, tvorelėmis aptvertus ir medeliais, gėlėmis apsodintus, bet čia garsus yra ne aukštas kryžius su Nukryžiuotojo stovylėle, pas kurį liaudis eina ieškoti paramos ir palaiminimo savo vargingam, gyvenime. Garsus tas ramus kampelis, tarp gražių aukštų Neries krantų, dar vienu įdomiu senovės gyvu atminimu — stebūklingu „Kryžiaus“ akmeniu, pas kurį iš tolimų apylinkių atkeliauja sodiečiai, neša jam aukas ir meldžiasi.
Darželyje yra nedidokas pilko granito apvalus akmuo: 2 m. ilgio, 1,6 m. pločio ir 0,8 m. aukščio, su nuolaidumu į pietus. Visas akmuo buvo apdengtas žaliais vainikais, laukinių gėlių bukietais ir žaliais paparčio, lapais.
Čia pat maldininkų mažas būrelis: keli maži vaikeliai ir senelė, suklaupę aplinkui akmenį, ramiai poteriauja.
Ant to akmens maždaug iš pietų į šiaurę yra 25 cm. ilgio, 8 cm. pločio ir 8 cm. gilumo šiauriniame gale iškaltas įdubimas, su nuolaidžiais kraštais; įdubimo dugnas kiek raukšlėtas, nelygus, primenąs dešiniosios žmogaus kojos pėdą.
Sunku manyti, kad čia galėtų būti žmogaus pėdos antspaudas, liaudis laiko tą įdubimą net nepaprasto žmogaus, bet paties Jėzaus Kristaus ar Motinos Švenčiausios pėda. Kiek toliau nuo šito įdubimo į šiaurę ta pačia kryptimi, yra kitas mažesnis įdubimas 6 – 2 – 3 cm. kuris laikomas pėda greta stovėjusio ėriuko. Dėl šitų ženklų ir yra „Kryžiaus“ akmuo gerbiamas, dėl jų ir eina čia sodiečiai paramos ir palaiminimo ieškoti.
Kryžiai, dėl kurių ir pats akmuo „Kryžiaus“ akmeniu pramintas, nesenai čia pastatyti rūpesniu vietinės Kazokiškių parapijos kunigo, kuris, negalėdamas atpratinti žmonių nuo jų pagoniško papročio akmenį gerbti ir nedrįsdamas jį panaikinti, kad žmonių neleidus, sumanė čia pastatyti krikščionybės simbolį kryžių ir įrengti prie akmens kasmet per „Kryžiaus“ dienas pamaldas, per kurias susirenka didelės žmonių minios iš plačios apylinkės ir neša čia paprastas savo aukas, pinigus, drobę, karoliukus, auskarus, žiedus, gėles, kurias ir deda ant akmens ar kabina ant tvorelės. Prie kryžiaus prikalta ir medinė dėžutė piniginėms aukoms; neužrakinta, neužantspauduota ji neviliota savo brangenybėmis nieko, pakėlęs dėžutės viršelį pamačiau jos dugne kelis popierinius, auksinus ir metalinius skatikus.
Senelė, kuri čia pat meldėsi, apie akmenį papasakojo. „Šitas akmuo yra nepaprastas, stebuklingas, iš senovės visos apylinkės gerbiamas. Pėdos akmeny Dievo valią yra atsiradusios ir tiems žmonėms, kas prieiną prie akmenio su atvira širdimi, kas tiki jojo galia, jis padeda ir laimina jį, bet kas netiki, tas yra sunkiai baudžiamas. Daug buvo prie jojo stebuklų“.
„Kartą, viena mergelė iš Aleksandriškių kaimo ilgus metus, nevaldė nei kojomis nei rankomis, atvežta buvo prie kryžiaus akmens, patikėjo ir sveika sugrįžo namo“.
„Kartą malūnininkas iš malūnėlių buvo bepradedąs kalti iš jo girnas, bet Aukščiausioji Valia neleido jam darbo pabaigti. Skeveldros jam akis užbėrė ir jis visam amžiui apako“.
„Kartą, būrelis linksmų girtuoklių norėto kelti pokylį prie švento akmens ir sustatė ant jo degtinės butelius, bet sprogo buteliai ir stiklai sunkiai sužeidė visus dalyvius“.
„Daug ir kitų stebuklų Dievas parodė prie šito akmens: jų į knygas niekas nerašo, ir kam atsitiko, kitiems nepasako“, pabaigė senelė. Pamačiusi, kad skubinu užrašyti jos žodžius, nutilo ir kiek palūkėjusi užbaigė.
„Suprato žmonės, kad nepaprastas yra šitas akmuo, aptvėrė tvorele darželį, apsodino medeliais, o kunigas liepė čia pastatyti kryžių ir pašventino vietą maldai Viešpačiui Dievui“.
Kita nuomonė apie kryžiaus akmenį susidaro kiek pažinus geriau jojo apylinkes. Netoli nuo akmens į vakarus, smėlio kalvelėj prie Sukros upelės, randasi žymės, kad čia žmogaus gyventa dar giliausioje senovėje, — čia daug liko ant smėlio paviršiaus titnaginių įrankių ir skiltuvų, molinių puodų šukių su ryškiais akmens ir vario gadynių raštais, krūvos akmenų iš tų laikų kapinyno. Kartu toje pačioje kalvelėje žymės XIII-XIV amžiaus laidojimo, nuo kurio liko ant paviršiaus apeiginių molinių puodų šukės, liekanos kaulų ir smulkiųjų senovės daiktų. Matomai ši vieta buvo visą laiką gyvenama nuo giliausios senovės ir randamos čia pirminės kultūros sodybų liekanos, senkapis ir akmuo sudaro gražų praeitis vaizdelį, kurį reikia skubėti ištirti, kol nėra jisai sunaikintas.
2. Pripuolamai besikalbant su Kaimiečiais apie senovę, teko išgirsti, kad Žaslių valsčiuje, Laukagalio kaimo lauke, netoli nuo žinomų iš senovės laikų, Paparčių, yra didokas akmuo, tačiau šį kartą daugiau nieko apie akmenį sužinoti neteko.
Prie pirmos progos nuvykus į Laukagalio kaimą ir suradus akmenį, teko nusistebėti pamatytu. Milžinas, raudono granito akmuo, keturkampis, 4 m. ilgio ir pločio, apie 2 m. aukščio, jau vien savo didumu stebina, bet dar daugiau įstabus darosi jį atidžiau apžiūrėjus. Granito uola nepalikta prigimties stovyje, bet žmogaus atidžiai apdirbta; daug darbo ir vargo padėta, kol jis savo išvaizda atitiko statytojo tikslui.
Pusė akmens iš vakarų pusės atskelta ir atskėlimo plokštė eina aukštyn iš šiaurės į pietus, šiaurėje lygi su žeme, pietų gi krašte iškilo daugiau kaip per pusę metro nuo žemės paviršius.
Žiemių – vakarų akmens kampe, 30 cm. žemiau, yra nukalta lygi plokštuma 80 cm. ilgio, 30 cm. pločio,
Ši plokštuma skiria nuo akmens latakus 86 cm. ilgio, 1,2 cm. pločio, ir 8 cm, gilumos. Su dailiai apdirbtais šonais. Mažas lovelis šį lataką jungia su statujoj iškaltu dešiniuoju lataku; 40 cm. ilgio iki žemės paviršiaus, 12 cm. pločio ir 16 cm. gilumos iš kairiosios latako „L“ pusės yra latakas ilgio nuo žemės paviršiaus 36 cm., 12 cm. pločio ir 8 cm. gilumos.
Rytinė akmens dalis su kiek apmuštais šonais primena piramidę su nupjauta, 2 m. aukščio nuo žemės paviršiaus viršūne; kas sudaro plokštumą, 80 cm ilgio ir 34 cm. pločio. Ant šios plokštumos yra iškaltos 7 apskritos duobelės nelygiomis sienomis lyg lėkštelės kurių didesnieji tyri 12 cm. skersmens ir 5 cm gilumos, mažiausioji 6 cm. skersmens ir 2 cm. gilumos. Piramidės viršūnė, kurioje yra iškaltos lėkštelės, iškilusi kiek daugiau nei metras nuo nukalto ploto.
Ilgai teko abejoti ką tas akmuo reiškia, ypač kad toks didokas ir įdomus akmuo nebuvo pastebėtas Pokrovskio „Archeologiniam Vilniaus rėdybos žemėlapy“, kur yra surinktos žinios apie daugybę buvusios Vilniaus gubernijos senovės paminklų. Tačiau čia jau negalima buvo laikytis tos pačios Pokrovskio nuomonės, kad butų tai vien darbas pripuolamai atliktas, linksmų bernelių „girnų tašėjų”.
Matomai „Didysis“ akmuo yra gal ir vienintelis taip gražiai nutašytas akmuo aukuras, alkakmenis užsilikęs senobinės lietuvių tikybos atminimui.
Vietiniai Laukagalio kaimo gyventojai nieko nepasakoja apie „Didįjį“ akmenį, ramiai gulintį jų kaimo lauko gale, vadinamam „Savickio beržyne“, ties Prudnikių dvareliu, prie kelio iš dvarelio į Paparčius. Kiek toliau nuo Laukagalio, viename kaime teko sutikti senelį, kuris prisiminė, kad „Didysis“ akmuo yrą skrebinis aukuras, kad aplinkui jį augdavo ąžuolai nuo kurių Laukagalio kaimiečiai žemę ardami randą ąžuolų šaknis.
3. Viename kilometre į pietus nuo „Didžiojo“ akmens, pelkėtoje pievoje to paties Laukagalio kaimo, tarp betvarkiai išmėtytų akmenų, yra vienas jau pradėtas skaldyti, ant kurio yra iškaltas pailgas įdubimas 28 cm. ilgio, 8 cm. pločio ir 2 cm. gilumos, einąs iš pietų į šiaurę.
Šį įdubimą žmonės taip pat žmogaus pėdą laiko. Neteko girdėti, kad jis būtų ypatingai gerbiamas ar kad kas būtų apie jį pasakojama, Laukagalio kaimo laukuose yra du piliakalniai ir du kapinynai (senkapiai), kurie liudija, kad čia gyventa ir senovės laikais.
Be šių netoli Neries yra akmuo su neišskaitomais parašais; Sumiliškių valsčiuje, Načiūnų miške aptinkami keli akmenys su nesuprantamais iškaltais ženklais. Aukštadvario valsč. Čižūnų k. Iauke yra akmuo su iškalta žmogaus pėda. Matomai visi čia minimi ir bendrai šios rūšies akmenys ir Lietuvoje ir kitur turėjo didelės reikšmės senovės lietuvių tikybos apeigose, kas patvirtina:
- Gerbiamas, kuriuo plačiųjų apylinkių žmonės jį mini ir gerbia.
- Aiškiai matomas akmenų apdirbimas, kad jis tiktu tikybos tikslui.
- Kalimas įdubimų, „pėdų” visur veik vienodai atrodančių ir viena kryptimi.
- Žymės augusių kadaise aplink akmenis ąžuolynų, kurių pavėsyje ir buvo įrengiamos senobinės lietuvių šventyklos-alkvietės.
- Nedidelis nei tolimas alkakmenių nuo senobinių gyvenamųjų vietų, sodybų, piliakalnių ir kitų senovės liudininkų žmogaus gyvenimo paminklu tais laikais kada tie akmenys dar savo reikšmės nebuvo nustoję.
Tokių senovės palaikų Lietuvoje yra daugybė, didžiumos jų nežinomi.
Tarasenka P. Alko akmenys Trakų apskrityje / V. Tarasenka // Kultūra (Šiauliai). – 1923, Nr. 1, p. 25-31.