Apie aitvarą

Užrašė prof. V. Krėvė Mickevčius

I

Buvo Subartonyse labai turtingas žmogus NN. Jis patsai ne­žinojo, kiek pinigų turi, nors gyveno lobai išdykaudamas, daugel gėrė, gardžiai valgė ir kitus girdino ir vaišino. Švaistėsi pinigais, kaip kokis ponas. O tai buvo todėl, kad jam aitvaras pinigus daržinėn nešė. Tankiai žmonės matė, kaip aitvaras, lyg ugninė juosta, Iėkdavo tai į sodžių, tai nuo sodžiaus, ir spėdavo, kad tai pas NN. lekia. Žmonės jam labai pavydėdavo. Bet ką padarysi, kad kito, o ne tavo laimė.

Tarnavo pas tą ūkininką bernas. Jis prisižiūrėjo, kad ūkininkė kas vieną dieną kepa iš trijų kiaušinių stačiokę pautienę moliniame dubinėly, ir senis ją vis kažkur neša. Ėmė sekti ir susekė, kad tą dubinėli senis stoto daržinėn. Suprato tada, kad tai aitvarui. Bernas prisi­sotino vieną vakarą, išvalgė pautienę ir dubinėlin pridergė. Atlėkė nakčia aitvaras, rado vietoj pautienės pridergtą dubinėli, užpyko baisiai ir uždegė daržinę. Pusė sodžiaus sudegė nuo kilusio gaisro. Nuo to laiko aitvaras nustojo NN. pinigus nešiojęs, bet ir bernui tas veltui nepraėjo. Jį rado rudeni Gudaraisty nuklamdytą.

Papasakojo Petras Kindaras iš Subartonių sodž.

II

Vienas piemenukas ganė gyvulius. Atsisėdąs ant kelio, droži­nėjo peiliuku. Staiga atlėkė viesulas ir ėmė sukti. Bernaitis nusi­gandęs pašoko iš vietos, ir jam iškrito iš rankų peiliukas. Tik staiga pasirodo baisus vyras, kuriam kojon buvo įsmigęs piemens peiliu­kas. Jis baisiu balsu ėmė rėkti, kad berniukas jam ištrauktų peilį, bet piemenaitis, dar labiau persigandęs, pabėgo ir nematė, kas toliau buvo.

Praslinko daugel metų. Piemeniukas užaugo ir pateko kariuo­menėn. Ilgai ilgai joje tarnavo, kaip būdavo senovėj, metų keturias­dešimtis. Pasenęs, nuvargęs, alkanas grįždavo pėsčias tėviškėn. Vienoj vietoj teko jam eiti per didelę girią. Ten nebuvo nei kaimų nei vienasėdžių; kareivis labai nuvargo ir nualko; aršiausia, kad jį užtiko naktis, ir jisai paklydo. Manė, kad teks žūti. Tik staiga pa­čioje girios gelmėje mato žibančius pirkaitės langus. Kareivis įėjo pirkaitėn ir pasiprašė naktigultan. Ten buvo sena moteriškė, kuri virė krosnėj vakarienę. Ji leido kareiviui pernakvoti, tik perspėjo, kad josios vyras sužeistas ir labai piktas. Kaž kodėl nuo metų keturiųdešimtų labai nemėgstąs žmonių. Geriau būtų, kad kareivis jam nesirodytų akysna.

Dar nebaigė jie kalbėję, kai sušvilpė, medžiai baisiai subraškėjo.

— Tai mano vyras pareina; — sako kareiviui senutė: — pasislėpk, žmogeli.

Nespėjo kareivis iš vietos pasikelti, kaip staiga pirkion įėjo tas patsai vyras, kurį jis matė, dar piemeniu būdamas. Jie kits kita pa­žino, ir kareivis baisiai nusigando, supratęs, kad tai viesulas.

— A, tai tu! — suriko viesulas. Matai, aš tavo peili keturiosdešimtys metų kojoj nešioju! Laimė tavo, — kalba jis toliau. — kad tu kareivis ir taip pavargęs, o tai gyvas iš čia būtai neišėjęs. Aš tavęs seniai ieškau.

Kareivis, kaip galėdamas, atsiprašinėjo, papasakojo, kaip jis tuomet nusigando. Viesulas jam atleido, tik liepė ištraukti peilį iš kojos. Kareivis tai padarė. Viesulas jį pavalgindino, apdovanojo ir kitą rytą nunešė ji gimtajan jo sodžiun.

Papasakojo Jonas Kindaras iš Subartonių sodžiaus.

III

Aitvaras žmogui, kurį jis pamilsta, nešioja ne tik pinigus, bet ir grūdus. Kam aitvaras nešioja javus, to aruodai visuomet pilni; gali kas viena diena pardavinėti iki paskutinio grūdo, aruodai visuo­met bus pilni. Tasai žmogus tik skolinti negali, nes jei paskolins ar padovanos nors vieną grūdą žmogui, kurio aitvaras neapkenčia, nustos nešiojęs.

Nešioja jam aitvaras rugius iš kitų žmonių aruodų. Nelaimingas tasai žmogus, kurio aitvaras ima neapkęsti ir šluoti jam aruodus. Reikia mokėti nuo aitvaro apsiginti: reikia durys ir langai paženklinti trijų karalių kreida, o visos skylės užkimšti šermukšnio kamščiais. Bet su aitvaru reikia labai būti atsargiam ir nė negalvoti jis pagauti ar jam keršyti; gali ištikti žmogų tikra nelaime:

Vienam sodžiuj gyveno turtingas ūkininkas, kurs pesigėręs ėmė girtis, kad jam aitvaro nereikia, nes jis turtingesnis už tuos, kuriems aitvaras padeda.

Aitvaras išgirdo, matyti, tuos jo žodžius ir ėmė šluoti jam aruodus. Užpyko žmogus ir sumanė atkeršyti aitvarui — pagauti jį. Jis užkimšo visas skyles šermukšnio kamščiais, tik durių nepaženklino, ir patsai pasislėpė netoli durių, pasvirnėj, kur stovėjo šuns gurbą.

Kai tik aitvaras atlėkė ir rado visas skilęs užkimštas, jis įėjo svirnan per duris. Žmogus tuo šoko ir pastate duryse šermukšnio lazdą.

Aitvaras pajuto tai, išlėkė per stogą, bet lėkdamas padegė jį ir svirnas užsidegė, ir nuo jo užsiėmė ir suliepsnojo kiti triobesiai. Ir liko žmogus, kame stovėjo, nes nesuspėjo nieko išgelbėti.

Papasakojo Petras Kasiulynas iš Subartonių sodžiaus

IV

Aitvarą galima prisivilioti, tik tas labai pavojinga. Reikia žinoti tam tikra vieta, kur aitvaras mėgsta ilsėtis — daugiau paraistėmis, paežerėmis. Tą vietą visuomet pažinsi, nes aplinkui žolė išdžiūvusi ir žemė apdegusi, lyg ten šimtai laužų buvo sudegusių. Kreiptis prie jo galima tik varge, nes nemėgsta tų, kur ieško jo pagalbos tam, kad pralobtų. Jei neįtiksi, laimingas būsi, gyvas išlikęs.

Bet ir didžiausiam varge pavojinga prie jo kreiptis. Kai žmogus ten atsiranda, kur jis mėgsta ilsėtis, ima vadintis pavidale didžiausių baisenybių — jei žmogus neišsigąsta, jis nieko jam nedaro ir tuomet prieina prie jo seneliu ir klausia, ko reikalauja. Tada gali pasakoti savo vargus — padės ir išgelbės.

Buvo Subartonyse vienas kampininkas, vadino jį žmones Kalanta. Jis buvo labai neturtingas, todėl ji visi mėgdavo pajuokti, net ir dabar užsiliko daugel pajuokimų: kai mato kieno suliesėjusią kiaulę, sako: „riebi, kaip Kalantos penimis“. Jei kieno arklys vos kojas tampo, juo­kiasi žmonės: „Na, ir žirgas, kaip Kalantos drigantas“. Jei mato suskurdusi, tuojau klausia: „Ar tave Kalantos utėlės užėdė“. Visų gi nė neprisiminsi. Buvo tai labai senai, ir dabar niekas nė nežino, kas buvo tasai Kalanta, ir kodėl jo vardu tyčiojamasi.

Taigi, sako, tasai Kalanta taip buvo vargo — nelaimių prispaustas, jog nutarė nusiskandyti. Saulei nusileidus, nuėjo pas Gelovinės ežerą, kur mane užlipsiąs ant liūno ir įšoksiąs ežeran. Atėjo pas ežerą, atsisėdo, kad paskutinį kartą pažvelgtų į Dievo pasaulį. Visur ramu, tylu ir gražu, ežeras, kaip stiklas. Skaudu buvo vargšui: taip gražu aplinkui ir ramu, o tu, vargše, turi eiti ne tik gyvybę prarasti, bet ir amžino gyvenimo nustoti. Atsiminė vargšas Dievą ir ėmė svyruoti, skandytis ar nesiskandyti.

Sėdi ir mąsto. Tik žiūri, kad lenda iš krūmų didžiausia meška, tokia baisi, baisi ir tiesiog į jį, išsižiojusi, nagus išleidusi.

— Nebėgsiu! — mano vargšas: — vis tiek man nebegyventi. Tesuės mane geriau meška, negu turiu patsai skandytis. Nors Dievo neužrūstinsiu.

Persižegnojo, atsiduso į Dievą, užsimerkė ir laukia. Laukia, lau­kia ir negali sulaukti. Atvėrė akis ir mato, kad meškos nebėra, tik aplinkui visa raja vilkų, gal kokie dvylika. Apstojo iš visu šalių, čiauškina dantimis, o akys, kaip žarijos, žiba.

— Aha — mano žmogus: — meška jų išsigando Ir pabėgo, nesuspėjusi manęs pasmaukti. Meška nesuėdė, tedrasko manė vilkai! Užmerkė akis ir vėl sėdi, laukia, kada ims jį vilkai draskyti. Tik vėl laukia — nesulaukia, junta, kad kažkas palietė jo petį. Atvėrė akis — o gi žiuri, kad stovi šalia jo jaunas stiprus vyras.

— Na, narsus tu, kaip aš matau, ir nieko nebijai. Aš mėgstu narsuolius — būkim draugai.

Tai prabilęs atsisėdo šalia jo ir ėmė klausinėti, kas jis tokis, iš kur, ko čia taip vėlai sėdi?

Išpasakojo jam visa apie save Kalanta, kaip jam sunku gyventi, kaip jis vargsta, kaip jo niekas nesigaili, tik pašiepia visi…

Bet apie tai, kad nusižudyti manė, nepasakė, nes buvo jam gėda.

Tasai vyras išklausė jo ir liepė eiti namo: ateisiu, sako, ir padėsiu, nes tu mano draugas dabar esi.

Parėjo Kalanta namo, atsigulė pasvirnėje ir masto, kas galėjo būti tasai vyras.

Tik vienu matu lyg sužaibavo, lyg jo svirnelis užsidegė, taip sušvito aplinkui.

Šoko Kalanta, rėkti nori ir balso nebeturi, gerklė išdžiūvo iš bai­mės. Bėgti nori sodžiun, žmonių šaukti ir kojų nepajudina, lyg jos žemėn suaugo.

Vėl sušvito, ir kaip juosta šmokšterė per dangų ir pranyko ten kur toli toli už miško, kur Gelovinės ežeras.

Kai tik kiek atsipotrijo, puolėsi žmogus svirnan pažiūrėti, kas ten tokio buvo.

Atidarė duris, žiūri, kad ten kampe žverbla, lyg žarijos. Prieina, pajudina — šaltos. Paima rankon, kad gryno aukso pinigai. Visa krūva jų ten.

Praturtėjo, prasigyveno Kalanta…

Sako, vėliau dvarą sau kažkur nusipirkęs buvo…

Mat, patsai to nesitikėdamas, su aitvaru susidraugavo.

Papasakojo Jonas Bolys iš Subartonių sodžiaus.