Padavimai apie Liškiavą ir Merkinę

V. Krėvė – Mickevičius „Padavimai apie Liškevą ir Merkinę" // Tauta ir žodis. – 1925, kn. 3, p. 321 – 333;

Surinko prof. V. Krėvė Mickevičius.

I

Buvo trys broliai, dideli ir galingi karaliai. Vienas jų apsigy­veno Liškevoj, kitas Merkinėj, trečias Punioj. Visi jie buvo stab­meldžiai; ir visi žmonės dar čia buvo tuomet stabmeldžiai.

Vyriausias jų visų buvo tasai, kur Liškevoj buvo apsigyvenęs. Jisai vedė raganę vardu Vokė. Toji raganė su pagelbų velnių per keturiasdešimts keturias naktis pastate jam didelius akmeninius rūmus ir apvedė aukštomis sienomis. Žmonės tuos rūmus vadino pilėmis. Tie rūmai turėjo trėjis vartus, o kiekvieni vartai buvo gryniausio vario.

Iš tos pilies po žeme buvo prakastas kelias anon pusėn Ne­muno; kiti sako, jis ėjęs Raigardan ir net Merkinėn. Dar seniau žmonės pasakodavo, kad jie patys yra matę tą urvą, kuriuo po žeme kelias ėjo, ir yra juo nuėję kelias varsnas. Bet tamsu ten labai ir baisu, todėl toliau niekas eiti nedrįsdavo.

Tasai brolis, įsitaisęs tokius stiprus rūmus, ėmė spausti savo brolius, panorėjo juos visai išvaryti. Ir žmones irgi labai vargindavo ir plėšdavo. Ypač jo žmona Vokė, kuri mito tik mažų vaikų mėsa. Tada žmonės susibuntavojo ir apgulė pilį. Daugel ten žuvo žmonių ir gal būtų pilies nepaėmę, nenugalėję to pikto karaliaus, nes kiek jo kareivių dienų užmuša, nakčia Vokė, išėjusi ant bokšto, sušunka dideliu balsu, ir visi užmuštieji vėl atgija. Bet atsirado vienas nar­suolis, kurs prisisotino, ir kai tik Vokė pasirodė, jis šovė į jų sida­briniu guziku ir nukovė. Mat, raganės paprasta kulipka neima. Tuo­met žmonės išgrovė pilį ir patį piktų karalių užmušė.

II

Visaip žmonės pasakoja apie Liškevos gruvesius. Sako, senai senai Merkinėj gyveno didelis karalius. Ir jis tuomet dar ir visi žmonės buvo stabmeldžiai. Jis mėgdavo labai medžioti. Bemedžiojant jisai paklydo, ir teko jam apsinakvoti girioje ant kalno, ten, kur dabar Liškevos pikekaknis. Kai jis užmigo, jam prisisapnavo labai graži karalaitė, kuri gyveno kažkur labai toli. Atsikėlęs, jis surinko daug kareivių ir nujojo užkariauti tos karalaitės, ilgai kariavo ir pagaliau grįžo namo su karalaite, o su ja atjojo ir jos keturiosdešimtys brolių. Jie buvo visi katalikai ir dargi šventi. Karalaitė ir jos broliai ėmė įkalbinėti karaliui apsikrikštyti. Jis pasakė tai padarysiąs, jei jie per vienų naktį pastatysia jam pilį, didesnį negu Merkinės, ant to kalno, kur jam karalaitė buvo prisisapnavusi. Broliai pasimeldė ir pažadėjo pastatyti. Jiems pra­šant, Dievas leido tokių ilgų naktį, kad ji tęsėsi tris mėnesius. Bet kai saulė užtekėjo, toki buvo dideli ir tvirti rūmai pastatyti, kad ka­ralius tik nusistebėjo. Jis perėjo ten gyventi, apsikrikštijo ir dargi bažnyčia pastatė.

Bet per tą ilgą naktį laukuose javai sunyko, ir pasidarė dide­lis badas. Žmonės supyko labai ant savo karalio ir, pasitaikius ge­rai progai, užmušė jį. Karalaitė su keturiais dešimtimis brolių išvyko Trakuosna ir ten apsigyveno. Ji ten pavirtusi buvo didele ragane ir ilgai keršindavo žmonėms už karaliaus mirtį, kol pagaliau ją vienas šaulys buvo nušovęs sidabrine kulka.

O Liškevos dvaras, niekeno neprižiūrimas, visai išgriuvo.

III

Seniau Merkinė buvo didelis didelis miestas. Ji siekė tų vietų, kurios dabar ant vieškelių muro stulpais paženklintos. Tai buvo miesto rybos. Ji buvo tokis miestas, kad dar neperseniai, gal koki du šimtu metų atgal, joje buvo trisdešimt šešios bažnyčios. Tris baž­nyčias tai ir aš dar pamenu. Taigi, sako, senais laikais Merkinėje gyveno patsai karalius. Jis turėjo daug brolių, kurių vienas gyveno Alytuje, kitas Punioje, o trečias Varėnoje ir dar vienas net Trakuose. Taip, sako, mirdamas juos tėvas paskirstė. Bet visiems sūnams, sa­ko, liepė klausyti vyriausio brolio, kuris buvo Merkinėje, ilga laikų jie gyveno taikoje, ir kiekvienas valdė savo kraštą.

Vieną sykį tasai vyriausias karalius sumanė vykti tolimon šalin kariautų. Ar ilgai kariavo ar trumpai, dabar jau niekas nepamena, tik žino, kad sugrįžęs jis parsigabeno iš svetimų šalių karalaitę, kurios būta didelės raganos. Toji ragana visai paėmė rankon savo vyrą, ir jis jos visados klausė. Ką ji patarė, tą jisai ir darė.

Liepė ji jam pastatyti didelį mūrinį rūmq Liškevoje. Tas mū­ras buvo tokis didelis, kaip tasai kalnas, kuri vadina pilekalnis. Ap­linkui buvo aukštos sienos ir bokštai, o kad jo niekas negalėtų pri­eiti, tai ir kita puse pravedė Nemunų. Ir pasidarė sala.

Tame kalne buvo didelis urvas, kuris ėjo net Merkinėn, karaliaus dvaran. Jis buvo tokis platus, jog juo galima buvo važiuoti ketver­tu arklių.

Toji ragana liepė vyrui taip gražiai įtaisyti tuos rūmus, kad nie­kur kitur pasauly jiems panašų nebebūtų. Vartai buvo tikro žalvario, durys ir langinyčios sidabrinės, o stalai ir visa, kas buvo vidury, tikro aukso.

Tas karalius visa tai galėjo padaryti todėl, kad jam aitvarai, jo žmonos raganos liepiami, naktimis nešiojo auksų iš viso pasaulio. Aukso, sidabro ten buvo pilnas rūsys. Jis dar ir dabar ten tebėra, tik niekas negali surasti prie jo kelio.

Kada toji pilis buvo taip įrengta, žmonos patariamas, jis sukvie­tė viso pasaulio karalius puoton. Suvažiavo pas jį karaliai iš tolimiau­sių šalių, galingi ir mažiau galingi, turtingi ir mažiau turtingi, ir vi­si stebėjosi to dvaro puikumu.

Ir tuomet ėmė rodyti visiems savo turtus. Visi stebėjos ir atsiste­bėti negalėjo.

Tuomet klausia jisai visų susirinkusių karalių: — Ar yra kas jūsų turįs tiek turtų, aukso ir sidabro, kiek aš turiu?

— Ne, — sako karaliai:—kito tokio turtingo, kaip tu, visam pa­sauly nėra.

Apvedžiojo tada jisai karalius po visą savo rūmą ir ėmė rodyti, kokie jie dideli ir gražūs. Visi žiūrėjo ir stebėjosi.

— Ar yra jūsų tarpe toksai, kuris turi tokius rūmus, kaip mano? — klausia jis vėl karalių.

— Ne, – atsako tie: — niekas mūsų tokių rūmų, kaip tavo, neturi.

Paskui ėmė jis karaliams rodyti savo vaiskų. O jo buvo tiek, kad nė suskaityti, nė akimi apmesti nebuvo galima.

— Ar yra jūsų tarpe kuris, kas turi tiek vaiską, kiek turiu aš? — klausia jis vėl karalių.

— Ne, — sako tie: — niekas tiek vaisko neturi, kiek turi tu? Su juo galima visas pasaulis nukariauti.

— Taigi jūs matote, kad aš turiu visų puikiausius rūmus, aš esu visų jūsų turtingiausias ir turiu tiek vaisko, kad galiu visą pa­saulį nukariauti. Todėl jus visi turite pripažinti mane vyriausiu ir klausyti. Aš busiu jums visų karalių karalius.

Nuliūdo karaliai, išgirdę tokius reikalavimus; bet ką padarysi — visi jie buvo jo galioje.

Ir paprašė duoti jiems laiko pagalvoti.

Galvojo, galvojo ir nieko nesugalvojo. Nutarė pripažinti Mer­kinės ir Liškevos karalių visų karalių karaliumi.

Po to iškėlė jis karaliams didelę puotų, gausiai visus apdova­nojo ir leido kiekvienam ramiai vykti savo žemėsna.

Bet, išvykę iš jo namų, visi karaliai susitarė jo neklausyti, ir kad visa būtų, kaip seniau būdavo, kad kiekvienas savo žemėj būtų ka­ralius, ir virš savęs nieko neturėtų.

Taip jie ir pranešė vėliau Liškevos karaliui. Tas labai supyko, nusiuntė savo vaiską prieš vienų karalių, nugalėjo jį ir išvarė iš jo krašto, o jo karalystę pasiėmė sau.

Paskui pasiuntė prieš kitų, prieš trečių, prieš ketvirtų, ir visus tokiu būdu nugalėjo ir jų karalystes pasiėmė sau.

Liko karaliai tik tolymuose kraštuose, kurie labai nusigando, matydami, ką jis padarė su kitais karaliais, ir ėmė prašyti, kad jis jų nevarytų iš jų žemių ir paliktų juos karaliauti, o jie užtat jo klausysia.

Išvaryti iš savo žemių karaliai nuvyko pas šventų Tėvų skųstis ir ėmė prašyti, kad jis palieptų grąžinti jiems jų karalystes. Šventas Tėvas pagailėjo jų ir nurašė Liškevon, kad būtų karaliams sugrą­žintos jų žemės, ir kad visa būtų, kaip kad seniau būdavo.

Tada sako jo žmona ragana:

— Argi tu, tokis galingas, visus karalius negalėjęs, klausysi švento Tėvo?

— O ką gi aš turiu daryti? — klausia jis savo žmonos: — juk jis irgi visų karalių karalius.

— Parodyk jam, kad tu nebijai jo. Liepk uždaryti visas baž­nyčias, išvaikyti visus kunigus ir pasiųsk savo vaiską, te suima jis šventą Tėvą ir surištą pristato Liškevon.

Kaip žmona patarė, taip jis ir padarė: išsiuntė vaiską suimti šventą Tėvų ir liepė surištą jį pristatyti Liškevon.

Paskui liepė išvaikyti visus kunigus, o kurie nepaklausė, nužu­dyti, ir bažnyčias pavertė arklydėmis.

Ir dejavo ir supyko visi žmonės: gimsta vaikai — nėra jų kam krykštyti, serga žmonės — nėra jų kam spaviedoti, miršta — nėra kam laidoti; jauni nori vesti — nėra kam šliubo duoti.

Ir sukilo pagaliau visi prieš jį ir nuėjo Liškevos griauti.

O karaliaus pasiųsta kariuomenė irgi suklydo. Norėjo eiti į vakarus, bet nuėjo į rytus: taip Dievas apdūmė visiems akis.

Ėjo, ėjo ir mato, kad suklydo. Nežino, nei kur toliau eiti, nei kaip atgalio grįžti.

O tuo metu supykę žmonės apgulė Liškevos pilį. Nors vaisko ten buvo nedaug, bet pilies inimti negalėjo. Ima žmonės šaudyti, iš­eina karaliaus žmona ragana, ima kerauti, kulkos atgalio lekia ir žmones muša.

Daug ji tokiu būdu ištrėkė žmonių.

Bet atsirado vienas gudrus žmogelis, daug žinantis. Jis žinojo, kaip galima ragana nušauti, bet žinojo ir tai, kad kas ją nušaus, tas ir patsai tuojau krys ant žemės ir numirs.

Todėl jis išsispaviedojo, apsivilko švariais marškiniais, prisimušė muškietų sidabrine kulka, trijų karalių dienoje nulietų, ir kai raganė išėjo ant bokšto kerauti, prisisalino, prisitaikė ir šovė. Krito raganė nušauta, bet ir tas žmogus staiga krito ant žemės ir numirė.

Dabar, kada karalius pamatė, kad jis neteko žmonos raganos, ir vaiskas jo vis dar negrįžta, baisiai nusigando. Jis nutarė bėgti urvu Merkinėn drauge su visais, kurie ten buvo.

Kaip nutarė, taip ir padarė.

Kaip tik karalius apleido pilį, tuo trenkė perkūnas, ir visa pilis žemėn įgriuvo. Liko viršuje tik aukščiausių bokštų viršūnės, viena kurių ir dabar iš žemės dar riogso.

Žmonės tuojau dasiprato, kas su karalium atsitiko, ir ėmė jį vyti. Pamatęs tai, karalius nutarė bėgti ir iš Merkinės pas savo žmonos seserę, kuri buvo irgi raganė, bet dar galingenė, ir gyveno Trakų ežero saloje.

Bet pakeliuje žmonės jį pavijo ir užmušė, ir tokis buvo jo galas. Bet ir žmonėms tas geryn neišėjo. Karaliaus žmona ragana, mirdama, prakeikė visų kraštų, ir po to kilo dideli karai tarp ka­ralių, o paskui maras. Daug žmonių nusitrėkė Liškevoj ir Merki­nėj išmirė tiek, jog vos keli žmonės beliko. Ir nuo tų laikų Merkinė pasiliko mažu miesčiuku, o Liškevoj ir to nebebuvo.

IV

Netiesų kalba tie, kur sako, kad ragana Vokė ir jos vyras bu­vo užmušti. Jų niekas neužmušė, ir žmonių ranka užmušti negalėjo, nes abu buvo užkerėtu: nei kalavijas, nei kulipkė jų imti negalėto. Netiesa ir tai, kad nugalėti karaliai šventam Tėvui skundėsi. O gal ir skundėsi, kas tai žino, bet ką šventas Tėvas galėjo čia padėti, jai tasai karalius buvo paganas, o jo žmona — ragana, taigi dar dides­ni Dievo priešai. Netiesa, kad jis ir bažnyčias Merkinėj ir kitur ardė, kunigus vaikė, nes tuomet ir žmonės visi dar buvo pagonei: nei jie tuomet krikštijo, nei išpažintin ėjo, nei kunigų jiems reikėjo, nei jie bažnyčių turėjo. Tasai karalius ir jo žmona iki šiol dar gyvi ir sėdi savo pily ir iš ten išeiti negali, kadangi ji giliai žemėn nuėjo: Perkūnas ją nutrenkė. Kai tas karalius nugalėjo kitus karalius ir visą pasaulį nukariavo, jis norėjo ir patį Dievą nukariauti. Sužino­jęs, kad tolimuose kraštuose yra kalnai, kurie dangų remia, ir iš ten galima dangus pasiekti, jis ėmė rengtis su Dievu karan, ir todėl per­kūnas trenkė jo pilį ir nugramzdino ją giliai žemėn. O kad ten dar jisai gyvas ir bus gyvas iki pasaulio pabaigos, tai liudija atsitikimas, kurį mano tėvas dar gerai atminė. Aš, mažas būdamas, nesyk esu apie tai iš jo girdėjęs. Seniau Liškeva buvo mažas sodžiukas, kur gyveno keli ūkininkai. Jų tarpe vienas buvo kampininkas, kuris nieko neturėjo, tik dvi ožki, ir jas ganė maža dukrytė. Vienų syk ji ganė netoli to bokšto, kuris riogso Nemuno pakrantėje. Ožki bė­ginėja, peša žolę Nemuno pakrantėje, o mergaitė sėdi sau pas bokštų ir kasinėja. Tik vienu matu sudrebėjo žemė, atsivėrė, ir mergaitė įkrito gilian urvan. Kai tas atsitiko, niekas nematė, tik sužinojo žmonės vėliau, kai mergytė pati papasakojo.

Atėjo vakaras, saulė nusileido, ožki namo parėjo, o mergytės nėra ir nėra. Ieškojo tėvai visą naktį ir ant rytojaus ieškojo visa dieną ir niekur nė ženklo nerado. Manė, kad įkrito jų dukrytė Nemunan ir prigėrė, o lovonų nunešė vanduo kur toli, toli …

Bet praėjo trys dienos – sugrįžo mergytė namo ir parsinešė aukso tiek, kiek pakelti galėjo: pilnus užančius ir prijuostę. Ji papasakojo, kaip žemė atsivėrė, kaip ji nukrito gilian urvan. Ten buvo labai tamsu. Bet staiga kažkas paėmė ją už rankos ir nusivedė toliau. Ėjusi kokiais tai laiptais ir pagaliau patekusi dideliuosna rūmuosna, kur buvo labai gražu. Ten ją patiko graži karalaitė ir senas, žila barzda ir plaukais karalius. Jie gerai ir skaniai jų pavaišino ir ėmė klausinėti, kas pasauly dedasi. Ką mergaitė žinojo, pasakė — o daug ji ten žinojo!

Karalius išklausė, atsiduso ir prabylo:

— Dar man ne metas grįžti …

Paskui jis nuvedė mergytę kitan kambarin, kuris buvo aukso pilnas, ir liepė jai imti tiek pinigų, kiek ji galėsia pakelti. Mergaitė prisikimšo pilnus užančius, prisipylė pilnų prijuostę. Būtų dar daugiau ėmusi, bet bijojo, kad neplyštų prijuostė.

Kaip, ji pateko viršun, nieko nepamena.

Tėvai nusidžiaugė ir labai praturtėjo. Kad padėkotų Dievui už įgytus taip netikėtai turtus ir dukters stebeklingų išsigelbėjimų, jie pa­žadėjo pastatyti Liškevoje bažnyčių, nors medinę.

Ir tikrai pastatė. Liškeva tada virto bažnytkiemiu, o vėliau ir miesteliu. Juk kur žmonės sueina, ten pirklių randasi, o ypač žydų…

Kai tėvai pastatė bažnyčia, pašventino, kai buvo pirmos mišios atlaikytos, prisisapnavo jiems tasai karalius:

— Gerai padarėt, — sako jis ūkininkui per sapną: — kad už mano pinigus pastatėt bažnyčią. Aš daug Dievui esu nusidėjęs, ir nėra kas už mane melstųsi. Dabar kiekviena mišią, ten laikoma, mažina mano kaltes ir trumpina mano bausmės laiką.

Tai iš to matote, kad tasai karalius nėra dar žuvęs.

V

Kur dabar yra pilies griuvėsiai, seniau ten buvo sala. Nemu­nas ėjo abiem pusėm. Sena jo vaga nuseko, ir liko tik gili klonė. Seniau Lietuvoje buvo garsi karalienė Bona. Ji mėgo daugel me­džioti ir norėjo visur turėti dvarų. Bemedžiodama ji pateko ant Ne­muno kranto ir pamatė viduje jo gražių salų. Tuomet Nemunas abiem pusėm buvo miškais apaugęs. Miškai buvo toki dideli, kad jų niekur galo nebuvo. Toji sala labai patiko karalienei Bonai, ir ji liepė savo kareiviams supilti joje aukštų kalnų, o ant to kalno pastatė didelius ir puikus akmeninius rūmus. Jie buvo toki dideli, kad iš tolo atrodė, lyg miestas kokis. Tenai karalienė Bona apsigy­veno ir gyveno ilgiausius metus.

Kai ji buvo sena, negalėjo jau tiek prižiūrėti savo žemės, pa­vedė kraštų valdyti savo sūnui. Tasai susiginčino su švedų kara­liumi, kursai užpuolė Lietuvą, pasiekė net Liškevos, paėmė karalie­nės rūmus, ją pačią nukovė, pilį išgriovė ir sudegino, o visus turtus, kurie ten buvo, nusigabeno savo šalin.

Po to tų rūmų niekas neatstatė, ir jie visai sunyko. Kas metai jų vis mažiau lieka. Kai vedė plentą nuo Ratnyčios, daug kas mė­gino rinkti akmenis, kelti valtėmis kiton pusėn ir vežioti į plentų. O kiek iš tos pilies akmenų sunaudojo žmonės, tai vienas Dievas težino.

Sako žmonės, kad seniau iš Liškevos ėjęs urvas net Merkinėn. Sako, kad seniau jis galima buvo matyti. Bet vėliau užgriuvęs, ir įeiti jan nebegalima. Ar tai tiesa, niekas nežino. Man jau to urvo neteko matyti, o kad ji būtų matę mano tėvai ar seneliai, aš to nesu gir­dėjęs, nors daug ir kitų pasakų apie Liškevą esu girdėjęs.

VI

Kad Liškevos pilekalny yra paslėpti dideli turtai, tai žino visi. Sako, apie tai yra parašyta net mokytose knygose. Vieną sykį ne­perseniai buvo atvažiavusiu du inžinierių ir vienas kunigas. Jie vis žiūrėjo kokion tai knygon ir vis matavo. Sako, sulig knygos norėjo nustatyti, kurioj vietoj yra tas kambarys po žeme, kur raganos Vokės sukrauti turtai. Jie manė kasti ir net buvo pradėję, bet graitai metė. Sako, jiems prisisapnavo, kad raganos turtų vistiek nepasieks, nes jie užkerėti, o jei ims giliau kasti, apaks ir nebematys.

Pasibijojo ir metė ieškoję.

VII

Žmonės labai pinigų gobšūs, ir kiekvienas svajoja, kaip leng­viau jų surasti. Kadangi daugel kalbėjo žmonės seniai apie pas­lėptus Liškevos pilekalny didelius turtus, vieni sako, raganos Vokės, kiti — karalienės Bonos, tai buvo Liškevoje du bernu, kuriuodu su­sitarė kasti Švento Jono nakčia.

Sulaukę jos, pasiėmė lopetas ir nuėjo kasti. Bet kai jie pradėjo kasti, sudrebėjo žemė, ir atsivėrė urvas, iš kurio išėjo žilas senelis ir sako jiems:

— Čia žemės liesti neturi tasai tiesos, kas nenori, kad jį nelaimė ištiktų. Turtų čia nesurasit, nes jie paslėpti urve viduje kelio tarp Liškevos ir Merkinės.

Bernai nenusigando ir ėmė senelio prašyti, kad jis jiems nuro­dytų tą vietų.

— Kad ir nurodysiu, vis tiek tas jum nepadės. Pinigai užkeikti, ir niekas jų paimti negali, kol pasibaigs nustatytas laikas.

Bernai paklausė senelio ir nebekasė.

Kas buvo tasai senelis, niekas nežino. Kur jis dingo, bernai nematė.

VIII

Tai buvo senai, labai senai, dar tuo metu, kai visi žmonės buvo stabmeldžiai, ir retas kuris apie tikrą Dievą buvo girdėjęs. Gyveno Merkinėje labai didelis karalius, kuris turėjo tris brolius. Vienas jų buvo Punioje, kitas Varėnoje, o patsai jauniausias Liškevoje. Visi jie irgi buvo stabmeldžiai.

Patsai jauniausias buvo labai geras žmonėms, ir todėl jį Dievas apdovanoti nusprendė. Jis dar buvo nevedęs, ir todėl jam vieną naktį prisisapnavo, kad jei jis nuvyks svetimon šalin, tai ras ten sau žmoną, viso pasaulio moterų gražiausią.

Užsikėlęs, jis tuo liepė pabalnoti žirgą, paėmė gausių dovanų ir nujojo tolimon šalin. Žinoma, kaip visuomet, karalius ir ponus lydi dideli būriai tarnų, tai ir jį lydėjo, dargi ir kareivių gerą pulką su savim pasiėmė, kad girioje pikti žmonės, kuriais tuomet knibždėti knibždėjo miškai, kelio jam nepastotų, ar žvėrys nepultų.

Ar ilgai jojo, ar trumpai, tik pagaliau pasiekė to krašto, kur jauna, graži karalaitė gyveno. Patiko ji jam labai, nes buvo, kaip saulė skaisti. Ir ji karalaičio nesišalino, priėmė dovanas, tik tekėti už jo nenorėjo, kol jis apsikrikštys, nes, mat, ji buvo katalikė.

Ir baisu karalaičiui vyresniųjų brolių ir mergelės, kurią labai pamilo, gaila… Pagalvojo, pagalvojo ir apsikrikštino. Su juo apsikrikštino visi jo palydai ir tarnai ir kareiviai.

Iškėlė ten vestuves ir grįžo karalaitis namo su žmona. O ją lydėjo keturios dešimtys jaunų brolių.

Kai jie parjojo Liškevon, sako karalaitė:

— Kaip gi mes čia gyvensim, kad niekur bažnyčios nėra, niekur šventų varpų negirdėti? Kur mes ponui Dievuliui melsimės?

Ir ėmė jam įkalbinėti, kad jis bažnyčią pastatytų.

Norėtų karalaitis žmonai įtikti, bet ir žmonių ir brolių bijo, kad tie nesužinotų, jo nenubaustų.

Ir pasakė tuomet keturiosdėšimtys jaunų karalaitės brolių: — Mes tau pastatysim tokią bažnyčią, kurios niekas nematys, iki bus visai užbaigta.

Ir ėmė broliai naktimis statyti. Dienų miega, naktimis stato. O kiek nakčia pastato, visa žemėn nugrimzdo, ir viršuj vis nieko nematyti.

Taip jie statė keturiasdešimts nakčių.

Kai užbaigė, paskutinį kryžių ant bokšto prikalė, bažnyčia tuo­met visa išsikėlė aukštyn. Buvo tokia didelė ir aukšta, kad tokios kitos nebuvo ir nebus visam pasauly.

Varpai skamba, kunigai mišias gieda, o nuvargę broliai nuėjo požemiu bažnyčios, atsigulė, užmigo ir miegos ten, iki pasaulis pa­baigs …

Džiaugiasi karalaitė, kad yra bažnyčia, kurioje ji gali pasimelsti. Iš džiaugsmo ji apdovanojo gausiai visus žmones. Kas maža turėjo, tam daugiau davė, kas daug turėjo, tas mažiau gavo, o tie, kur nieko neturėjo, gausiausiai buvo apdovanoti.

Išgirdę tai žmonės ėmė plaukti iš visų šalių. Kas tik ateidavo Liškevon, tas tuščiom rankom namo negrįždavo.

— Ot, tai karalius! — kalba žmonės: — Jis girdina ir valgindina, ne taip, kaip jo broliai, kurie vien tik lupa ir vargdina žmones.

Ir sumanė jie visi turėti jį savo karaliumi; metė savo namus, išėjo visi Liškevon, kad gyventi ten ir turėti Liškevos valdovą savo karaliumi.

Pamatė kiti karaliai, kad jie liks be žmonių; nebus kam arti, akėti, nebus kam pinigų mokėti, — ir susibuntavojo prieš jauniausią brolį. Jie surinko didelį vaiską ir užpuolė Liškevą pirmų velykų dienų, kai tokios nelaimės niekas nebuvo laukęs, nesitikėjęs.

Būtų gal išmušę visus žmones, užmušę karalių su karalaite, kad Dievas jų nebūtų gelbėjęs: mat, visa bažnyčia su žmonėmis, su kunigais, su karalium ir karaliene nugrimzdo žemėn. Ant viršaus beliko tik vieno bokšto viršūnė, kurią supykę broliai apgriovė gerokai.

O visi žmonės, karalius su karaliene ir kunigai, kur kuris sto­vėjo, ką darė, taip ir pasiliko, saldu miegu užmigę i miegos ten, iki pasaulis pasibaigs.

Prieš pasauliui pasibaigiant iškils vėl toji bažnyčia aukštyn. O tas bus velykų pirmą dieną.

Kai kuriems dievobaimingiems žmonėms senovėj pasisekdavo įeiti ton bažnyčion ir matyti, kas ten darosi…

Bet dabar jau dievobaimingų nėra, tai niekas ir nežino, kas ten darosi…

Štai, kas buvo Liškevoj.

Yra žmonių, kurie kitaip pasakoja. Bet tai paskalos, piktų bro­lių pramanytos. Jos irgi plačiai pasklydo, bet jomis tikėti nereikia.

IX

Kur dabar Liškevos pilekalnis, ten senovėj buvo didelis palocius, tame palociuje gyveno senas karalius. Jis buvo labai geras žmonėms ir ne tiek jis, kiek jo žmona. Visi neturtingieji ir nuvargusieji ėjo pas jį, ir jis visiems teikdavo pagalbų. Todėl visi žmonės jį labai mylėjo ir juo toliau, juo labiau. O kadangi kiti karaliai nebuvo jam panašūs, tai žmonės vis labiau jų ėmė neapkęsti ir išmėtinėti, kad jie ne toki geri, kaip tasai, kur Liškevoj gyvena. Tai visi kiti karaliai nusigando, kad svietas gali prieš juos susibuntavoti ir nutarė seną karalių užmušti.

Velykų dieną, kada visi žmonės buvo bažnyčioje, jie užpuolė miestą, daugelį žmonių nužudė ir patį karalių su žmona užmušė.

Po tam susirinko visi jo palociuje ir ėmė uliavoti ir girtis, kad užmušė gerą karalių, pagrobė jo visus turtus ir karalystę ir nieko jiems už tai nebus.

Kada jie ten gėrė, uliavojo ir taip gyrėsi, trenkė iš dangaus perkūnas, suardė palocių ir juos visus užmušė.

Po to niekas daugiau to palociaus neatstatė ir niekas ten negy­veno, kadangi ilgai tie užmušti karaliai vaidinosi, kaukė ir žmones baugino. Ir dabar dar velykų rytą, kada būna rezurekcija, jie išeina ant kalno, keikiasi ir staugia. Daug žmonių, ypač seniau, buvo savo akimi tai matę ir savo ausimi girdėję. Seniau mėgino tą vietą šven­tinti, ir kunigai net mišias ten laikė, bet vis tiek nieko negelbsti. Kaip vaidinosi, taip ir vaidinsis iki pasaulio pabaigos.

X

Iš Liškevos pilekalnio po žeme eina urvas net Merkinėn, tokis platus, kad juo galima ketvertu arklių važiuoti. Seniau tas urvas buvo matyti po tuo bokštu, kurio griuvėsiai ir dabar yra.

Vieną sykį vaikai bežaizdami įlindo ten ir nuėjo ir išeiti negalėjo, nes paklydo. Bežaizdami užmiršo, į kurį galą eiti, ir vieton atgalio grįžti nuėjo į Merkinę. Tik trečią dieną išgirdo žmonės, kad kažkas verkia po Merkinės bažnyčia, kur dideli rūsys yra. Ati­daro, kad vaikai, vos gyvi. Jie visa papasakojo, kaip tasai atsitiko. Atėjo uriadnikas, sustatė protokolą, apžiūrėjo urvus ir visa nusiuntė gubernatoriui. Iš gubernatoriaus atėjo įsakimas užmūryti Merkinės bažnyčioj tą rūsį, kur einą į urvą, o Liškevoj urvą užvertė žmonės akmenimis ir žemėmis, kad vėl vaikai nesulįstų ir nepaklįstų. Visa tai buvo tiesa ir nepersenai, nes tai atsiminė dar mano senelis, kur tą urvą buvo matęs ir jau buvo gerokas bernas, kaip visa tai atsitiko.

XI

Niekas nepamena ir pamyti negali, kada buvo Merkinės baž­nyčia statyta. Kitos tokios senos aplinkuj nėra. Ji dar nuo stabmeldžių laikų.

Nors jau keli šimtai metų, kaip bažnyčia, bet vis dar nekonsekravota. O tai todėl, kad jos konsekravoti negalima. Seniau ji buvo pagonų bažnyčia, o kai žmonės tapo katalikais, sunešė visus savo pagoniškus dievus, sukrovė rūsin, tan, kur dabar po didžiuliu alto­riumi, ir tą rūsį užmurino. Už tai, kad ten yra tie pagonų dievai, ir negalima bažnyčios konsekravoti, kol jie visai sudūlės, ten besto­vėdami.

Metų šesiosdešimtys tam atgal buvo atvažiavęs vienas vysku­pas ir norėjo konsekravoti bažnyčią. Atmušė rūsį, pažiūrėjo ir mato, kad tie dievai dar visai nesupuvę. Todėl juos vėl liepė užmūryti ir bažnyčios nekonsekravojo.

XII

Seniau Merkinė buvo labai didelis miestas, kaip dabar Vilnius. Joje buvo net trisdešimt trys bažnyčios. Merkinėje gyveno karaliai, ir turėjo ten puikų palocių. Tas palocius stovėjo ant kalno, kurį dabar vadina pilekalniu. Jis atsirado taip. Sako, ėjo seniau kažkokis ka­ralius su dideliu vaisku, jis apsistojo klony tarp Merkio ir Nemuno. Nakčia prisisapnavo tam karaliui, kad čia bus didelis miestas ir tam mieste reikia jam gyventi, jei nori būti galingu ir turėti ilgą amžių. Nubudęs karalius liepė savo kareiviams supilti kepurėms didelį kalnų ir ant to kalno viršūnės pastatyti sau namus. Taip atsirado ir paskui išaugo didžiausias miestas.

Kada karalius paseno ir mirti turėjo, jis liepė išnešti save miesto aikštėn, ten, kur dabar cerkvė stovi, sakydamas: „Tepa­mato visi žmonės, kad ir karaliai miršta, kaip ir kiekvienas jų, nors paprasčiausias“.

XIII

Merkinės bažnyčia labai labai sena. Kitos tokios senos nei Vilniuje, nei kur kitur nėra. Kada ji buvo statyta, ir kas ją statė, niekas nežino. Ji buvo dar tuomet, kai visi žmonės buvo stabmeldžiai. Tuomet ir ji buvo stabmeldžių bažnyčia, ir joje stovėjo jų dievai. Kai visi žmonės tapo katalikais, tuos dievus išnešė ant kiemo, sudėjo ant didelio laužo ir sudegino. Bet ant rytojaus kuni­gai, atėję bažnyčion, vėl rado juos, kaip buvo, tose vietose, kur anksčiau stovėjo. Ir vėl išnešė iš bažnyčios, sudėjo ant laužo ir su­degino, ir vėl tas pats atsitiko: Ant rytojaus jie visi vėl buvo baž­nyčioje ir stovėjo tose pat vietose. Dar ir trečių kart mėgino deginti ir pelenus šventu vandeniu šventino, bet vis tiek niekas negelbėjo.

Tuomet kunigai, o jų buvo daugel Merkinėje, nes tuomet ji buvo didelis miestas, pranešė vyskupui visa, kas atsitiko. Atvažiavo vysku­pas su visais kunigais, išklausė, ištyrė visa ir paskui liepė tuos pa­goniškus dievus nunešti rūsin, ten juos sudėti ir duris rūsin užmūryti. Ant tos rūsies liepė pastatyti didžiuli altorių. Paskui patsai atlaikė mišias ir pastatė altoriuje Švenčiausiųjį. Ir po to pagoniški dievai nebegrįžo ir nūnai jie ten po altoriumi rūsy tebesa.

Konsekruoti bažnyčios bet gi vyskupas nekonsekravo ir, sako, negali konsekruoti, kol tie dievai sudūlės ir pavirs pelenais.

Sako, vienas vyskupas, metų šimtas tam atgal, tas patsai, kur Nedzingėj bažnyčių yra pastatęs, norėjo pakonsekruoti ir Merkinės bažnyčių. Jis, kalba žmonės, buvo atvažiavęs ir liepęs atmuryti rūsį, bet radęs tuos pagoniškus dievus visai tokiais, kokie jie ten iš pradžių buvo. Užmuryjo vėl rūsį ir bažnyčios nekonsekravo.

Sako, jei kunigas kada nors pamirštų Švenčiausią palikti altoriuje, tai tie dievai vėl išeitų viršun ir vėl atsistotų tose vietose, kur jie seniau stovėdavo.

Sako, tas buvo atsitikę, tik nusigandę kunigai vėl juos slaptai sukrovė rūsin ir užmūryjo, taip, kad žmonės apie tai nieko nežinotų.

Bet zakristijonas neiškentė ir papasakojo.

Papasakojo P. Kačinskas iš Subartonių.

XIV

Merkinės bažnyčioje po didžiuliu altoriumi guli sukrauti pago­niški dievai. Jie negali iš ten išeiti, kadangi altoriuje visuomet stovi Švenčiausias. Kad jie išeitų iš ten, daug visokių nelaimių, ligų ir net maras ištiktų žmones. Nes, mat, tie pagoniški dievai — tai vel­niai ir jie skaudžiai keršytų žmonėms už tai, kad priversti taip ilgai tamsybėje sėdėti.

Sako, senovėj, keli šimtai metų tam atgal, buvo tokis atsitikimas. Nakčia bažnyčion įsilaužė vagys ir apvogė bažnyčių. Žinoma, kas bažnyčioje yra brangiausio — tai kielichas, kuriame laikomas ciborijoj Švenčiausias. Jis juk visuomet tikro aukso. Taigi vagys jį ir išsinešė drauge su Švenčiausiu.

Ant rytojaus kunigai, atėję bažnyčion, pamatė, kad altorius išplėštas, ir Švenčiausio nebėra. Kaip jie nusigando, pamatę, kad visi šventųjų paveikslai guli nugriauti ant žemės, o jų vietoj altoriuose stovi pagoniški dievai.

Kunigai skubiai, pasišaukę žmonių, tuos dievus nugriovė, nunešė vėl rūsin ir užmūryjo. ir ėmė laikyti mišias. Tris dienas paskuj mel­dėsi bažnyčioje, kad Dievas dovanotų už tokį jo pažeminimą. Die­vas geras, jis, žinoma, negalėjo bausti visų nekaltų už piktų žmonių darbus, ir visa, kas įvyko, tai jau buvo pagoniškų dievų kerštas, kurie pasinaudojo savo laisve, kad skaudžiai žmones nubaudę.

Ant rytojaus ėmė žmonės sirgti ir mirti; kilo baisus maras, ko­kio niekuomet niekur nėra buvę. Žmonės ėmė mirti, kaip musės, ir gal būtų visi išmirę iki vieno. Išgelbėjo šventas Rokas, kurio stebu­klingas paveikslas dabar Merkinės bažnyčioje tebesti.

Iš kur tas abrozas Merkinėj atsirado, nežinia. Tik prisisapnavo vienam kunigui, kad reikia prieš jį atlaikyti mišios ir paskui abrozą apnešti aplinkuj miestą, ir žmonės nustos sirgę.

Taip ir padarė. Nešė abrozą su didele procesija aplinkui visą miestą, o ant kelių sustodavo ir mišias laikydavo. Tose vietose vėliau išmūrijo didelius stulpus, kurie dar ir dabar tebestovi, vienas ant Kaunakelio, kitas ant Vilniakelio, o trečias už Nemuno.

Kaip tik apnešė, žmonės ir nustojo sirgę, o kurie sirgo, pasveiko. Nuo tų metų švento Roko dieną Merkinės parapija visuomet iškil­mingai švenčia. Seniau tą dieną vaikščiojo procesija aplinkuj miestą ir ties tais stulpais sustodavo ir melsdavos, bet kai Merkinėj apsigy­veno popas, toji procesija liko uždrausta, ir daugiau nebevaikščiojo. Žmonės apie tai net nebežino nieko: seni išmirė, jauni gi nebeat­mena.

Papasakojo I. Žekas iš Gudakiemio sodž.

XV

Kai pro Merkinę ėjo švedai (Dievas žino, iš kur jie atsirado) tai jie norėjo išgriauti Merkinės bažnyčią. Bet žmonės susirinko ir nedavė. Tuomet jie išėjo iš miesto, atsistojo anoj pusėj Nemuno ir ėmė šaudyti į bažnyčią iš armotų. Bet armotų kulkos bažnyčios nelietė. Tik viena kulka sienon įstrigo, kita stulpan, kur sieną remia. Jos ir dabar ten yra, tik už tinko nematyti.

Visi švedai, kur šaudė į bažnyčia, tuojau griuvo ir numirė. Žmonės baidėsi į tą vieta paskui eiti, taip jie smiely ir voliojasi iki šios dienos. Vėjas jų kaulus tai užpučia smieliu, tai vėl smielj nu­pučia. Taip jie ten ir guli.

Papasakojo Jak. Dzengauskas, iš Sabartinių sodžiaus.

XVI

Seniau Merkinė buvo didelis miestas, jame buvo daugel gražių namų ir palocių. Buvo ir karaliaus palocius, toje vietoje, kur dabar valsčiaus, o seniau Kalinskio namai.

Kitas palocius buvo ant pilekalnio. Tų palocių yra pastačiusi dar kažkokia karalienė Bona. Taip bent žmonės kalba.

Buvo dar ir daugiau palocių, kurie sugriuvo, ir šendien jų nė pėdsakų nėra.

Tais metais mėgdavo Merkinėn važinėti karaliai. Jie čia ilgai gyvendavo, medžiodavo aplinkinėse giriose. Tuomet aplinkuj Mer­kinę buvo didžiausi miškai.

Vienas tų karalių net ir mirė Merkinėj. Jis, bemedžiodamas anoj pusėj Merkio, pamatė didelį zubrį, kurį ilgai vijo, pagaliau nušovė. Nušovęs pasididžiavo, sakydamas, kad toj vietoj jį ištiko didelė ir tikra ucieka. Ir todėl tą vietą žmonės ėmė vadinti Ucieka. Tai buvo ten, kur dabar Uciekos sodžius.

Bemedžiodamas tasai karalius peršalo, nuvargo, susirgo ir mirė Merkinėj.

Mirdamas, jis liepė save išnešti miesto aikštėn, sakydamas: „Tepamato žmonės, kad karalius tokis pats žmogus, kaip ir kiti, ir miršta jis taip pat, kaip ir visi”.

Miesto aikštėj jis ir mirė. Kur jis palaidotas, seni žmonės ne­atmena.

Papasakojo Kr. Naujalis iš Uciekos sodž.