Autorių archyvai: Donatas

I. Butkevičius „Sodybos Ignalinos draustinio kaimuose” // Ignalinos kraštas 1966 m., p. 86-98; Nemažą miškingo ir ežeringo ANP dalį sudaro valstiečių gyvenvietės. Daugiausia tai gatviniai kai­mai, įkurti dar XVI a. valakų reformos metu. Jie dažniau­siai išsidėstę patogiose vietose tarp miškų, prie ežerų. Parko teritorijoje dėl įvairių sąlygų susiformavo dvejopi gat­viniai…

R. Batūra „Linkmenų pilis ir krašto ginyba XIII – XV a.” // Ignalinos kraštas 1966 m. p. 34-42; Senovės Linkmenų krašto centras buvo 1373 m. rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta Linkmenų pilis. Jos vietą tiek XIX a. istorikai, išleidę ir komentavę Kryžiuočių ordino kronikas, tiek vėlesni Lietuvos istorijos tyrinėtojai (H. Lov­mianskis)…

A. Tyla „Pirmosios rašytinės žinios apie Linkmenų apylinkes” // Ignalinos kraštas 1966 m., p. 22-33; Šio straipsnio tikslas — nustatyti, kada pirmą kartą rašyti­niuose šaltiniuose buvo paminėtos atskiros Aukštaitijos nacionalinio parko gyven­vietės, ir tuo būdu bent apytikriai spėti jų amžių. Pirmiausia, norint išryškinti parko teritorijos strategi­nę, ekonominę ir administracinę padėtį…

R. Rimantienė „Draustinio archeologiniai paminklai” // Ignalinos kraštas 1966 m., p. 16-21; Tuo tarpu dar sunku pasakyti, kada Ignalinos krašte pirmieji žmonės įkūrė savo sodybas. Tačiau naujajame akmens am­žiuje, t. y. III tūkstantmetyje pr. m. e., jiems šios apylinkės jau buvo pažįstamos. Tai rodo to laikotarpio akmeniniai kirvukai, rasti pavieniui…

Č. Kudaba „Ignalinos landšaftinio draustinio gamtiniai bruožai” // Ignalinos kraštas 1966 m. p. 7-15; Ignalinos landšaftiniu draustiniu buvo paskelbtas nuošalus, beveik dvylika tūkstančių hektarų apimąs, kalvotas, miškais apaugęs, ežerais labai turtingas plotas, esantis į vakarus nuo Ignalinos miesto. Jį sudaro Dringių, Baluošo, Lūšių, Asalnų, Ūkojo ir kitų mažesnių ežerų apylinkės….

J. Basanavičius „Straipsniai ir studijos: Dėlei žynio Ilgio” // Raštai. Pirma knyga 2003 m., p. 176-179; Apie Ilguvos vardo atsiradimą Jonas Polujanskis savo vei­kale „Wędrowki pogubernii Augustowskiej” (Warszawa, 1859, p. 304) rašo: „Dalėj ponad Niemnem, w gaju šwiętym Ilgi zwa- nym usadowily się wsie Ponikie i Hgowo. Ponikie piervviotnie stanovvily…

Nuotrauka: Vilnius. Gedimino pilies kalnas 1970-1975 m. Parengė B. Kerbelytė „Vilnius” // Žemės atmintis 1999 m. p. 12; Vilniuje pro švento Kazimiero kalną (jį dar vadina Pilies kalnu; ten yra pilis ir patranka, kuri šauna dvyliktą [valandą]; tas kalnas nuo vieškelio kaip nutašytas) važiavo vienas žmogelis iš turgaus su neparduotom…

Nuotrauka: Vilnius. Pilies kalnas. 1913 m. Parengė B. Kerbelytė Vilnius // Žemės atmintis 1999 m. p. 11-12; Vilniuje pro Pilies kalną ėjo žmogus. Kada tas buvo, nežinau, bet dar prie karalienės. Na, eina žmogus pro kalną ir mato: kalne atidaryti vartai, ten vaikšto kokie kareiviai. Išėjo pro vartus koks kareivis…

Nuotrauka: Vilnius. Vilija. 1887 m. Autorius: Józef Czechowicz Parengė B. Kerbelytė Vilnius // Žemės atmintis 1999 m. p. 11 Milžinas Jokūbas Vilnių statė, o į Kauną pietauti eidavo. Nueidavo, papietaudavo ir vėl laiku grįždavo. Matai, milžinų žingsnis ir už traukinį greitesnis. *** Kalba, kad tik kepurėmis prinešė tų žemių Vilniuje…

B. Buračas „Velžių kaimo piliakalniai” // Mūsų kraštas. 1938 m. lapkričio 17 d. Nr. 46 p. 6. Pusiaukelyje tarp Radviliškio ir Šedu­vos miestelio, kur plačios pelkės ir ma­ži išretėję miškeliai supa mažą Verdulių ežeriuką Žirnį, senovėje buvęs didelis miestas. Taip sako senų žmonių padavi­mai. Dabar šioje vietoje, palei Žirnio ežeriuką,…

Jonas Jonila Žilius „Libo Palemonas” // Palemonas ir jo padermė 1928 m., p. 11 Apie Nemoną dar yra toks padavimas: jis buvęs garbi­namas, kaipo dievaitis, ir Nemunaityje turėjęs savo švent­vietę … iki mūsų dienų ten esą pylimų ir kapų. (Narbutas, „DNLit“, I, 166 p.; Kraševskis, „Litwa“, I, 458 p.) Nemonas,…

Jonas Jonila Žilius „Libo Palemonas” // Palemonas ir jo padermė 1928 m., p. 10-11 Panemunės žemaičių padavimas. Iš užmario atvyko burininkai; atplaukę prie Dubysos žiočių, jie sužinojo, kad, plaukiant aukštyn, ant Dubysos besanti šventvietė, taigi iš džiaugsmo, radę kelią, ėmė giedoti: „Še, radom!“ — nuo ko ta vieta buvo pavadinta…