Baltų religijos ištakos glūdi dar senajame akmens amžiuje, kai žmogus neatskyrė savęs nuo gamtos, o gyvūnas ar medis buvo ne tik naudos šaltinis, bet ir dvasinis bendražygis. Tuometinis pasaulis buvo matomas per mitų prizmę – kiekvienas elnias, kiekviena plunksna ar žvėries pėda turėjo sakralinę reikšmę. Iš to kyla ir pirmieji ornamentai, ir pirmieji apeiginiai daiktai. Tikėta, kad pasaulyje galioja dievų įdiegta tvarka, kurią būtina palaikyti per ritualus – dainą, šokį, auką, apeigą. Jiems vadovaudavo žynys, kuris kūnu ir balsu įkūnydavo šventąjį laiką ir veiksmą.
Pasaulis buvo apgyvendintas dvasiomis, o žmogus – drauge su jomis. Toteminiai gyvūnai, tokie kaip elnias ar meška, buvo laikomi protėviais. Šių gyvūnų atvaizdai, ragai ar dantys naudoti apeigose. Archeologiniai radiniai Šventojoje liudija apie briedžio kultą, dainose – apie Devyniaragį elnią. Briedis karaliavo žiemą, meška – vasarą. Abi šios figūros tapo ne tik mitiniais simboliais, bet ir žemdirbiškosios kultūros herbinėmis išraiškomis.
Religinei sistemai bręstant, išsiskyrė dievų trejybė: Dievas – dangaus ir doros kūrėjas, Perkūnas – karys ir gynėjas, Velinas – požemio ir mirusiųjų valdovas. Jie atspindėjo žmonių gyvenimo tvarką: gimimą, mirtį, kovą ir sėją. Dievas gyveno dangaus soduose ir retai pasirodydavo, Perkūnas skelbdavo pavasarį ir saugojo žmones, o Velinas valdė tamsą, žiemą, žemės gelmes. Visa ši panteono sandara liudija gilią, iš gamtos stebėjimo ir socialinės patirties išaugusią baltų religiją – darną tarp žmogaus, gamtos ir dievų.
Baltų religijos ištakos
Pirmieji poledynmečiu į Lietuvos teritoriją užklydę medžiotojai atsinešė ne tik savąją materialinę kultūrą, bet ir gyvenimo būdo suformuotus vaizdinius apie pasaulį – tai, ką mes dabar vadiname pasaulėžiūra. Lietuva apgyvendinti pradėta prieš beveik 12 tūkstančių metų.
Senojo akmens amžiaus (paleolito) žmonių kultūrai buvo būdingas animistinis tikėjimas. Čia kulto objektas yra totemas – protėvių genties mitinis globėjas. Tai žvėris, rečiau augalas ar koks gamtos reiškinys. Religinis jausmas čia reiškiasi tuo, kad tikima abipuse žmogaus ir žvėries draugyste bei pagalba. Toteminio žvėries mėsą galima valgyti tik atlikus sudėtingas atsiprašymo apeigas. Tokia religinė sistema būdinga pirmykštei bendruomenei, kai žmogus dar aiškiai neišskyrė savęs iš gamtos. Jos reliktų turi visos tradicinės pasaulio religijos bei papročių sistemos. Sėsliai gyvenusios baltų gentys juolab gerai išsaugojo senąjį kultūros paveldą.
Pirmykštės bendruomenės žmonės pasaulį suvokdavo mitologiškai. Apie žvėries ar augalo tapsmą totemu būdavo kuriami mitai. Tai pasakojimai, kuriais šventai tikėta. Kad su totemu būtų galima bendrauti, jam priskiriamos žmogiškos savybės. Mitiniame mąstyme daiktas ir jo ženklai dažnai tapatinami. Tad žvėrį apeigose gali atstoti jo iltis, nagas; paukštį – plunksna arba paliktas pėdos ženklas. Iš čia ir ornamentikos pradmenys.
Religija – praktikuojama dvasinė veikla, todėl šalia tikėjimų bei mitų turi būti ir ritualas. Mitas ir ritualas sudaro tarsi teorinę ir praktinę religijos puses. Ritualui vadovaudavo žynys. Jo pareigas galėjo atlikti ir genties vadas, sutelkęs vienose rankose tiek pasaulietinę, tiek dvasinę valdžią. Mitai teigia, kad visuomenėje ir gamtoje turi būti tam tikra tvarka. Ji ir palaikoma periodiškai kartojamu ritualu. Juo dažniausiai suvaidinami to meto įvykiai, „kai dievai kūrė pasaulį”. Žynys, norėdamas parodyti, kad jis persikelia į šventąjį laiką ir erdvę, elgdavosi neįprastai: žodžius išdainuodavo, keistai gestikuliuodavo, judėdavo nenatūraliais žingsniais. Kaip tik todėl ritualas turi meninę formą, išreiškiamą muzika, daina, šokiu.
Totemas pasirenkamas pagal ypatingas gyvūnų savybes: jėgą, greitį, nuožmumą. Pirmiesiems žmonėms, atkeliavusiems į poledynmečio Lietuvos teritoriją, geidžiamiausias medžioklės laimikis buvo šiaurės elnias. Jis teikė maistą, žaliavą rūbams ir įnagiams. Tad nenuostabu, kad laikytas genties pranokėju – Elne Pramote. Klimatui keičiantis, šiaurės elnio arealą, o ir jo vietą žmogaus mitinėje sąmonėje užėmė briedis. Trys apeiginės iš jo rago padarytos lazdelės su briedžių galvutėmis archeologės R. Rimantienės rastos Šventosios neolito gyvenvietėse. Pritvirtinęs tokią lazdelę prie kepurės ar laikydamas ją rankoje, žynys apeigų metu tarsi tapdavo briedžių viešpačiu.
Iš totemo privalu gauti leidimą sumedžioti briedį – toks medžioklinės magijos apeigų tikslas. Tikėjimo Elne Pramote aidai skamba dzūkų kalėdinėse giesmėse apie devyniaragį elnią. Jose ryškus ir pasaulio sukūrimo motyvas. Pasaulį kuria kalviai, ant elnio ragų nukalantys aukso žiedą. Vandenyje elnias mato tarp savo devyniašakių ragų įstrigusią strėlę – likimo ženklą būti paaukotam…
Vidurinio akmens amžiaus (mezolito) laikotarpio pabaigoje Donkalnio kapinyne, Biržulio ežero pusiasalyje palaidoto žynio rūbai buvo papuošti briedžio ir meškos dantų pakabučiais. Šio kapo radimas – tai didelė archeologo Adomo Butrimo sėkmė. Meška – lygiavertis briedžiui toteminis žvėris. Priešistorinės bendruomenės žmonės teskirdavo du m etų laikus – šiltąjį ir šaltąjį. Snieguotąjį metą miške karaliaudavo briedis, vasaros metą – meška. Be meškos dantų amuletų, Baltijos šalių neolito gyvenvietėse randama ir paties žvėries atvaizdų, išpjaustinėtų kaulo, net gintaro plokštelėse.
Lietuvių etninėje kultūroje iki šiol menamos kalendorinės šventės, kai abu žvėrys pasikeičia vaidmenimis: meška atbunda netoli pavasario lygiadienio – per Gandrinę, kovo 25-ą dieną; užmiega po pirmosios žiemos šventės – šv. Andriejaus, lapkričio 30-sios dienos. Ant kito šono verčiasi ir kitą leteną pradeda žįsti per Pusiaužiemį, sausio 25-ą dieną. Meška irgi galėjo būti Pramote: ja vadindavo moterį, kuri po gimdymo praėjus 40 dienų pirmą kartą ateidavo su vaišėmis į bendrą kaimo pirtį. Abu toteminiai simboliai, Briedis ir Meška, feodaliniais laikais iš gentinių ženklų tapo žemių, miestų ir riterių herbais.
Mezolito ir neolito laikotarpių gyvenvietės kurdavosi arti vandens. Žvejyba, moliuskų rinkimas, vandens paukščių medžioklė – svarbūs to meto žmonių pragyvenimo šaltiniai. Pavasarį atskridę ančių, žąsų pulkai gelbėdavo juos nuo bado. Vienas seniausių žmonijos istorijoje mitinių įvaizdžių yra Deivė Paukštė. Ji siejama su medžiotojo sėkme, jo „laime“. Galimas dalykas, kad anties formos kaušeliai, kurių ne vieną neolito gyvenvietėse yra radę archeologai, ir buvo naudoti per sėkmingos žūklės ar paukščių medžioklės apeigas. Lietuvių folklore – pasakose, sakmėse ir dainose – antelė yra likimo pranašė. Dar sudėtingesnę magiją liudija laivo modelio naudojimas apeigose. Skaptuotas iš vientiso medžio gabalo luotelis prikrautas akmenų ir nuskandintas, – taip kitados padaryta Šventosios gyvenvietės žvejų. Tikėtina, kad šia auka buvo siekiama „išsipirkti” iš Vandenų valdovo, kad neskęstų tikrosios valtys.
Žemdirbystė atnešė naujų mitinių vaizdinių. Lietuviškųjų dievų vyresnybės piramidę sudaro indoeuropietiškų tautų šeimai būdinga dievų trejybė: pasaulio kūrėjas Dievas, griausmavaldis Perkūnas, požemio dievas Velinas. Tokią sistemą sąlygojo ankstyvosios visuomenės socialinės struktūros pakopos: žyniai ir vadai, kariai, žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Žyniai ir genčių vadai savo globėju laikydavo Dievą, kariai – Perkūną, žemdirbiai – Vėliną. Dievai perspėja žmogų apie pavojus ir nelaimes, saugo ir gina jį, moko gyvenimo tiesų ir išminties.
Religingas žmogus jaučiasi esąs saugus, tarsi pasaulio centre jo gyvenimas žemėje tai būtis tarp gimimo ir mirties, žemės ir dangaus, pasaulio ir dausų. Baltų bendrumo laikais tikėta ir į moteriškąją dievybę, teikiančią žemei derlumo. Tai romėno P. K. Tacito minima Dievų motina. Iš jos ir kažkurio minėtųjų dievų galėjo būti kilę dieviškieji Dvyniai – vaisingumo ir žmogaus darbų mitiniai globėjai. Dvynių kulto aidų galima aptikti ir iš vėlesnių laikų – dievybės dažnai turi savo papildinį ar porą.
Aukščiausias baltų panteono asmuo – Dievas. Kadaise jo vardas turėjo reikšti tiesiog švytintį dangaus skliautą, dienos šviesą. Baltų dangaus Dievas išlaikė nemažai senųjų indoeuropietiškųjų reikšmių – jis gyvena danguje, sukūrė pasaulį pirmalaikyje, įdiegė jame teisybės principą, nustatė moralės ir dorovės normas. Dabar jis gyvena dausose ant akmeninio dangaus skliauto. Jo dvare – amžinosios vasaros sodas. Čia žiemoja ir paukščiai; sugrįždami iš dausų į gimtinę, parneša pavasario šilumą. Sakmėse pasakojama, kad Dievas į pasaulį nusileidžia retai. Tik kartais kaip žilas senelis pasibeldžia į kieno nors trobos duris, kad patikrintų, ar žmonės dar nepamiršo jo sukurtų teisybės, gailestingumo, atjautos priesakų. Teisuolius jis priglobia po mirties savo dangiškajame sode. Žmogus nebuvo Dievo kūrybos viršūnė – jis pasaulyje atsirado atsitiktinai; sakmės aiškina, kad kažkaip keistai – kūrėjui nusispjovus…
Kasdienius rūpesčius Dievas yra pavedęs tvarkyti savo sūnui Perkūnui. Tai rūstus raudonbarzdis vyras, ginkluotas žaibais ir kirviu, važiuojantis ožiais pakinkytu dviračiu vežimaičiu. Kai griaudžia, sakoma: darda Perkūno ratai. Perkūno pagalbos šaukdavosi kariai, puldami priešą. Pavasarį nugrumėjus pirmajam griaustiniui, sužaliuoja žolė, išsprogsta medžių pumpurai. Šiltąjį pusmetį žmonės Perkūno garbei ruošdavę devynias šventes. Tačiau rudeniop šios dievybės galios aiškiai nusilpsta. Gamtoje vis labiau įsivyrauja Perkūno priešininkas Velinas. Jis sutrumpina dieną, sunaikina augmeniją ir galop gruodu surakina žemę. Žiema jo viešpatavimo metas.
Žmonės tuomet nelengvai pragyvendavo iš sukauptų atsargų ir laikomo gyvulių ūkio. Štai kada būtina skaičiuoti laiką! Velinas buvo gyvulininkystės globėjas – iš čia jo ragai, kanopos, uodega. Velino galios išsenka pavasariop; tada Perkūnas žaibais priverčia jį atrakinti žemę ir išleisti žolę. Nuolatinė Perkūno ir Velino kova suka gamtos ratą. Vieno iš jų pergalė reiškia šiltojo ar šaltojo pusmečio pradžią. Lietuviškose sakmėse apie sidabro kulka medžiojamą velnią labai ryškūs šio indoeuropietiškojo Naujųjų metų, švenčiamų pavasarį, atspindžiai.
Dievybių priešiškumas atspindi tam tikrą visuomenėje tvyrančią socialinę įtampą tarp karių ir žemdirbių, ypač paaštrėjančią, kai ateina duoklių surinkimo metas. Tik po krikščionybės įvedimo Velinas, viena svarbiausių panteono dievybių, buvo sumenkinta iki folklorinio velniuko. Bet pasakose žmogus vis tik pasitelkia jį kartu ūkininkauti. Žemdirbystei tapus pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu imta tikėti, kad pasėlius globoja protėvių dvasios. Rugio grūdas tarsi susieja kartų kartas. Vėlės būdavo pagerbiamos, pamaitinamos per visas šaltojo pusmečio šventes, pradedant rudens sambariais bei Vėlinėmis.
Be aptartų bendrųjų baltų mitologijos personažų, būta ir gentinių dievų. Be to, religinės reformos, įvykusios atskirose gentyse ir sąlygotos įvairių istorinių aplinkybių, į panteono viršūnę galėjo iškelti ir kitus dievus.
L. Klimka „Aukojimas Žemės dievybei” // Lietuviškų tradicijų skrynelė 2013 m.