Bokšto gatvės padavimas arba „Siaubūnas” – tai viena įspūdingiausių Vilniaus legendų, siekianti laikus, kai Neries ir Vilnios slėnius dar gaubė šimtamečiai ąžuolynai, o žmonių gyvenimą lydėjo dievų malonė ar rūstybė. Senieji vilniečiai pasakojo, kad prie stataus kalno urve įsikūręs slibinas savo žvilgsniu pražudydavo visus, kurie išdrįsdavo prie jo priartėti. Baimės sukaustytą kaimelį išgelbėjo narsus jaunikaitis, pasitelkęs ne jėgą, bet gudrybę – veidrodžiu privertė pabaisą susidurti akis į akį su pačia savimi. Sakoma, kad toje vietoje vėliau buvo pastatytas akmeninis bokštas, o jo atminimą iki šių dienų mena Bokšto gatvė Vilniuje. Šis padavimas – ne tik apie siaubą ir pergalę, bet ir apie meilę, pasiaukojimą bei tikėjimą, iš kurio gimė miesto dvasia.
Bokšto gatvės padavimas arba „Siaubūnas”
Seniai, labai seniai, — dar tankiosios Lietuvos girios kirvio nepažinojo, — puikiojo Neries ir srauniosios Vilnios krantuose, tarp šimtamečių ąžuolų, dunksojo nedidelis kaimelis. Kuklūs buvo to kaimelio gyventojai, o dar kuklesni jų norai, troškimai. Nuo savo sodybų jie netoli teatsitraukdavo ir kartais tik iš savo žynių, vaidilų ar iš kokio nors užklydusio keleivio teišgirsdavo, kad kažkur toli esama kraštų, kur ir gamta esanti kitoniškesnė, ir žmonės ištaigingiau gyveną. Daugybę dyvų pripasakodavo praeiviai nuoširdiems to kaimelio gyventojams; bet, vis dėlto, tuos apsakymus gyventojai per pasakas laikė. Jų neviliojo svetimi kraštai. Puikųjį Nerį, jo krištolinį veidą, žaliąsias pievas, tankius miškus, kuriuose stebuklingų paukščių balsai nei dieną, nei naktį nenutildavo, jie brangino labiau nei praeivių apsakytąjį auksą, sidabrą, — mylėjo labiau nei save. Mat, tuose šimtamečiuose šiluose niūrus lokys rasdavo guolį, galingas tauras slapstėsi šimtamečių ąžuolų pauksnėje, o grakščiosios stirnos siūdavo skersai ir išilgai. Tai tuose miškuose gyventojai prisiuogaudavo, prisigrybaudavo, kiek norėdavo, žvėrių kailiais apsidengdavo, bitelių medum, kurių spiečių spiečiai liepų drevėse knibždėte knibždėdavo, sau gyvenimą saldindavo. Puikus Neris ir srauni Vilnia žuvų patiekdavo kiek reikiant. Iš aštriojo titnago, šveisdami į kitus akmenis, pasidarydavo sau įrankių ir ginklų, kad ir ne per puikiausių, bet labai reikalingų ir naudingų. Būdami kuklūs, lengvai patenkindavo visus savo reikalavimus, ir menkose trobelėse jausdavosi laimingi, dėkodavo dievams už visas jiems duodamas gėrybes, statydavo jų garbei aukurus, degindavo šventąją ugnį ir gausias aukas aukodavo.
Viskas čia buvo paprasta: ir gyvenimas, ir meilė, ir net pati mirtis. Atsitikdavo, kad narsus, tvirtas, petingas vyriškis, išėjęs medžioti, jau daugiau nebegrįždavo į savo sodybą, numiręs stipriojo lokio glėby, ar net ant puikaus tauro ragų. Ne vienas rasdavo amžinojo poilsio vietą auksiniam Neries dugne, o dar kitus amžių pakirsti ąžuolai prislėgdavo. Tai būdavo kasdieniai ir paprasti atsitikimai.
Bet, tur būt, ramieji Neries ir Vilnios krantų gyventojai surūstino savo geruosius dievus ir jų rūstybę į save nukreipė. Gal šventosios ugnies nepridabojo ir ji užgeso, o gal per maža aukų dievams aukojo, o gal skaisčioji mergelė savo nekaltybės pažadų neištesėjo… Gana to, kad surūstinti dievai baisią nelaimę atsiuntė.
Netoli Vilnios kranto, stataus kalnelio urve, nežinia iš kur atsirado negirdėta, neregėta baisybė — slibinas, siaubūnas. Jo pavidalo niekas apsakyti negalėjo, nes kiekvieną, kuris tik išdrįsdavo prie urvo prisiartinti, slibinas savo žvilgsniu užmušdavo ir surydavo. Tamsią naktį, kai danguje nė vienos žvaigždelės nebuvo matyti, urvo angoje du melsvi žiburėliai mirgėdavo. Tai siaubūno akys. Jis iškišdavo galvą pro urvo angą ir savo mirtingu žvilgsniu aukos ieškodavo. Dingęs neakylus medžiotojas, kuris, besivydamas žvėrį, ligi urvo prisivydavo, dingusi skaisčioji mergelė ar nekaltas vaikelis, kurie, beieškodami saldžiųjų uogelių ar kvapsniųjų gėlelių pakalnėj atsidurdavo…
Susidūręs su tos baisybės žvilgsniu, žmogus nutirpdavo ir krisdavo, kaip perkūno trenktas. Tada siaubūnas savo auką prarydavo. Jam vis viena, ar senas, ar kūdikis, bet, vis dėlto, labių labiausiai tykojo skaisčiųjų mergelių. Jau daugelis šeimynų apgailėjo savo tėvus, daugelis jaunikaičių neteko savo sužadėtinių, dar daugiau motinų raudojo savo vaikelių, o baisusis siaubūnas vis naujas aukas rijo. Melsta dievų, deginta daugybė aukų, net viena mergelė dievų garbei gyva į žemę užkasta. Neapsakomas liūdesys ir baimė apėmė kaimelį. Nedidelėj aikštelėj, po šimtamečiu ąžuolu susirinko žili vaidilos ir vyresnieji pasitarti. Ieškota būdų, kaip galima būtų nudėti baisųjį siaubūną ir išsigelbėti iš nelaimės. Vieni tarė, kad reikia pastatyti didžiulė siena iš storiausių medžių ir tuo būdu atskirti urvas nuo kaimelio, kiti manė, kad reikia sukurti didžiulis laužas urvo žiotyse…
Žodžiu, buvo siūloma įvairiausių būdų, bet visi jie pasirodė neįmanomi, nes nebuvo galima prisiartinti prie urvo. Viską girdėjo skaistus jaunikaitis: augalotas, šviesiais ilgais plaukais, rusvais ūseliais, kurie puošė jo lūpą ir dabino šypseną, skaisčiai raudonais veideliais, giliu juodų akių žvilgsniu, — jis buvo vyriškumo ir grožio simbolis. Kai savo tvirtu pečiu pilną žuvų tinklą iš Neries tempdavo, mergelės šaudydavo jį savo meiliais žvilgsniais. Ne viena jį slaptai mylėjo ir troško savo likimu su juo pasidalyti. Buvo ir tokių, kurios nežiniom eidavo pas burtininkę ir prašydavo įkvėpti jam, kad pamiltų jas, ne viena pati stengdavosi sužavėti jį meiliu žvilgsniu, bet jaunikaitis visoms likdavo šaltas, abejingas, nes jau buvo pamilęs gražiąją Uogelę, jaunutę, kaip rūtos diegelis, skaistutę, kaip gegužės aušrelė, — puikių puikiausią to kaimo mergelę. Uogelė taip pat jį pamilo. Ne kartą besėdėdami juodu ant Neries kranto, besiklausydami lakštingalos dainų, paslaptingos mėnulio šviesos nušviesti, apie linksmą laimingą ateitį svajodavo. Jaunikaitis ėmėsi statyti naują pirkelę, kuri turėjo būti už visas gražesnė, puošnesnė. Nesigailėjo trūso, kad kuo daugiausia lokių, vilkų, lūšių kailių prisirinktų pirkeliai papuošti. Kai tik pirkėlė bus baigta statyti, ketino vesti gražiąją Uogelę ir sukurti šeimos židinį.
Kaip tik tuo metu ir apsigyveno urve baisusis siaubūnas, ir kai nuliūdę apylinkės gyventojai iš niekur nesitikėjo pagalbos, jaunikaičiui atėjo drąsi mintis nudėti baisųjį siaubūną. Gerai suprato, koks baisus pavojus gresia jo gyvybei, bet jam teikė drąsos įsitikinimas, kad, ryždamasis nudobti siaubūną, gelbsti savo gražiąją Uogelę, kurios laukia toks pat likimas, kokis ne vieną jos draugių ištiko — patekti į siaubūno nasrus. Be galo atsargus ir su plėšriaisiais žvėrimis kovoti įpratęs, ilgai mąstė, kaip prie baisiojo priešo būt galima prieiti ir kad jis nepastebėtų. Paaukojęs dievams gausių aukų ir ilgai ir karštai pasimeldęs, pagaliau sugalvojo būdą, kaip prieiti prie baisiojo siaubūno.
Girdėjo ne kartą, kad tolimuose karštuose esama gražiai nudailintų metalinių plokštelių, kuriose atsimuša kiekvienas prieš ją stovįs daiktas. Tokioj plokštelėj žmogus mato save geriau nei stovinčiam tyram vandeny. Svetimšaliai tokias plokšteles veidrodžiais vadina. Jaunikaitis ryžosi žūt-būt tokią plokštelę įsigyti. Atsisveikinęs brangiąją Uogelę, leidosi į kelionę. Sunki ir pavojinga buvo jo kelionė. Ėjo per didžiausius miškus ir brido per raistus. Alkio ir baimės patyrė gana, kai naktimis miško dvasių būriai apnikdavo jį, o ežerų undinės pas save viliodavo. Ne vieną naktį akių nesumerkdavo, besislapstydamas tankiose medžių šakose, kad plėšrieji žvėrys nesudraskytų. Ne kartą krisdavo iš nuovargio, juo labiau, kad nemažai nešėsi vėbrų ir lapių kailių, už kuriuos norėjo įsigyti veidrodį. Visas kliūtis įveikė ir grįžo namo su įgyta brangenybe.
Niekam nieko nesakė apie savo sumanymą, niekam veidrodžio neparodė. Viena tik Uogelė visa žinojo ir nors drebėjo iš baimės dėl savo mylimojo gyvybės, tačiau drausti nedrįso. Tik prisiekė, jeigu jos brangusis žūtų, ji taip pat eisianti prie urvo: tepraryja ir ją siaubūnas.
Galiausiai atėjo skirta diena sumanymui vykdyti. Vos tik aušrelė krauju apliejo dangaus kraštą, tvirtas jaunikaitis, paėmęs veidrodį, vyko prie urvo. Kelias nuo Vilnios vis ėjo į kalną, apaugęs krūmokšniais ir – nusėtas akmenimis. Greit užuodė sieros ir puvenų kvapą, ir suklupo ant kažkokio apskrito daikto, kuris jam iš po kojų išsirito. Tai buvo lietaus nuplauta, saulės išbaltinta žmogaus kaukolė. Suprato jaunikaitis, kad jau arti tikslas; dar kartą apsigalvojo, kaip turi elgtis, ir, slapstydamasis už krūmų ir akmenų, nors lėtai, bet atsargiai ėmė artintis prie urvo. Sieros ir pūvančių lavonų kvapas kaskart darėsi biauresnis, o krūmuose ir tarp akmenų vis daugiau žmsnių kaulų buvo matyti, mėtėsi net atskiri kūno gabalai,
Čia jaunikaitis nugirdo keistą garsą, panašų į verdančio vandens kunkuliavimą. Sustojo ir žvilgterėjo iš už didžiulio akmens, ir tai, ką pastebėjo, buvo taip baisu, kad drąsuolis vos nesuriko iš baimės ir veidrodžio iš rankų vos neišmetė. Juodoje urvo angoje gulėjo baisybė, rupūžės galva, plačiais nasrais, iš kurių kyšojo didelės, riestos iltys. Jis buvo tamsiai žalias, panašus į didelį driežą. Užpakalinė siaubūno kūno dalis nyko urvo tamsumoj, o po ištiestomis pirmutinėmis letenomis gulėjo baisiausiai sukruvintas ir apdraskytas jaunos merginos kūnas. Tiktai galva buvo neliesta, o veide ir plačiai atvertose akyse paliko priešmirtinio išgąsčio žymės.
Siaubūnas miegojo; stori subrinkę vokai dengė jo baisias akis. Šnirpšlės išsipūsdavo ir garsiu kriokimu mėtė dvokiančių dūmų kamuolius, kurie sieros kvapu teršė orą.
Siaubūnas, matyt, pajuto netoli esant gyvą būtybę, sujudėjo, išsitempė ir pakėlė blakstienus, iš po kurių žybtelėjo baisios akys.
Drąsus jaunikaitis laukė tos valandėlės, ir, laikydamas prieš save veidrodį, ūmai iššoko iš uolos, už kurios buvo pasislėpęs. Siaubūnas labai nustebo ir valandėlę nejudėjo, bet bematant pasistiepė ant pirmųjų kojų ir įbedė savo žvilgsnį į veidrodį. Bet tuojau baisiai sustaugė. Siaubūnas, pasiraivė, išsitiesė ir, šokęs šuolį į jaunikaitį, krito ant žemės. Už valandėlės iš nasrų pasipylė dvokiančios dervos srovė. Siaubūnas buvo nebegyvas. Jį užmušė jo paties žvilgsnis, kurį pamatė veidrodyje.
Tuo tarpu skaisti saulutė pasirodė iš už miško, tartum ryto rasos nuprausta, ir milijonais žibučių bei šviesos spindulių nušvietė dangų ir žemę.
Jaunikaitis nusitvėrė ragą, kurį buvo per petį pasikabinęs, ir kvapsniam ryto ore pasigirdo džiaugsmingas pergalės garsas. Tasai garsas skambėjo vis jausmingiau, vis skambiau, o skardūs aidai, atsimušdami į giedrų ryto dangų, sklido aplinkumoj, kol pasiekė miegančių kaimelio gyventojų ausis, žadindama iš gilaus miego nusiminusius. Visi sukruto. Išbėgo iš savo pirkių, nes suprato, kad turėjo įvykti kas nors nepaprasta. Pamatė Uogelę paukščio greičiu lekiančią į kalną, kur gyveno siaubūnas ir laukė savo aukų. Jinai kelis žodžius teištarė, ir minia pasileido paskui ją.
Vos kelios valandėlės tepraslinko, ir minia grįžo atgal, nešdama ant rankų šaunų savo išgelbėtoją ir džiaugsmingais šūkiais girdama jo drąsą, pasiaukojimą ir sumanumą.
Viršūkalny, netoli urvo, kuriame gyveno siaubūnas, buvo pastatytas akmeninis keturkampis bokštas jaunikaičio garbei, o šiandien pro tą kalną Vilniuje eina Bokšto gatvė.
Narbutas savo veikale „Pomniejsze pisma historiczne” tą pačią legendą apie siaubūną paėmęs iš rankraščio „Descriptio historica brevis civitatis vilnensis”, šiaip paduoda:
„…Keistų ir neįtikėtinų dalykų pasakojama apie Subačiaus Bokšto kalno požemius. Tuose požemiuose raganiai, raganos ir velniai subatvakariais puotas keldavę, ir todėl Bokštas Subačium vadinamas. Esama net žinių, kad tuose požemiuose siaubūnų atsiradę, kurie atsidūrusius ten žmones užmušdavę savo žvilgsniu ir surydavę. Sužinoję apie tą mirtingąją bedugnę, nelaimingųjų patyrimais remdamiesi, kartą pasiuntę ten drąsų, mirtį nuteistą žmogų, — žmogžudį. Pakabinę jam ant pečių veidrodį ir į rankas įdavę degančius žibintuvus. Jis ėjęs atbulas ir galiausiai priėjęs vietą, kur buvęs siaubūnas, kuris, akis į akį veidrody susidūręs su savim, baisiai sustaugęs ir nudvėsęs.“
Dar pabaigoje XVII šimtm. plačiai tikėta siaubūnu. Vilniaus jėzuitų akademijos (dabar Vilniaus Universitetas) gamtos kabinete buvusi iškimšta kažkokia baisi marių žuvis, kuri net buvusi studentų laikoma siaubūnu (smaku). (I. Narbut. Pisma pomniejsze 53 psl.).