Rambyno alkvietė

P. Tarasenka "Rambyno alkvietė" // Klaipėdos žinios 1924 m., nr. 115 p. 3-4

Mūsų prabočiai savo savitos kultūros vystymosi bėgyje kūrė kartu ir savitą tikybinį kultą, visai savarankiai, neimant pavyzdžių iš kitų tautų, kaip kai kurie mūsų istoriografai, ypač lenkai, mano. Deja, maža yra pėdsakų, kad pilnai atvaizdavus visą senovės lietuvių tikybos organizuotę, nes buvusioji seno­binė lietuvių raštija žlugo, svetimtaučiai „krikštyto­jai“ maža tesirūpina „vilkų“ būties pažinimu ir jų tikyba; senovės kulto nuotrupas saugo per amžius tik liaudis: padavimuose, prietaruose, burtuose, ir gyvi senovės vaizdai — alkvietės suteikia kiek medžiagos jos pažinimui.

Alkvietės, vietos, pašvęstos senovėje tikybiniam kultui, yra įdomiausi Lietuvos senovės pamink­lai. Mūsų visuomenė besidomėdama daugiau paste­bimais garsios praeities gyvais vaizdais — aukštais piliakalniais, milžinkapiais, — alkvietes, kaip ir eilę kitų senovės paminklų, yra pamiršus. Geriau žino mūsų alkvietes liaudis, išlaikius jas vietų pavadinimuose. Alkvietė, Alkiai, Alkalnis, Visdieviai, Dievogaliai, Ragai, Raginėnai, Peikūplaukiai, Kurkliai ir kitaip kaip — visi primena senovės lietuvių tikybini kultą.

Alkviečių yra buvę iš senų senovės pas visas tautas, buvo jų ir pas lietuvius. Jos reiškė jau aukštesni visuomeninio bendravimos laikotarpį, kuomet atskiros giminės pradėjo burtis į didesnes bendruomenes ir tverti tautas, o vėliau ir valstybes. Primityvės kultūros bendromis gyvenimo sąlygomis sutelkti, mūsų prabočiai, kovai su nedėkinga gamta būrėsi minion ir, atsistebėdami galingomis gamtos stichijomis, garbindavo jas ir ieškodavo gamtos reiš­kinių prielankumo aukavimu ir įvairiomis kitomis apeigomis tam tyčia parinktose vietose — alkvietėse. Gimę kartu su gamtos kultu ar net prieš tai, draug su nekrokultu, alkvietės tapo ir kapinėmis, kur buvo laidojami užsipelnę bendruomenės pagarbos asme­nys, nes buvo tikima, kad ir po mirties jie teiks savo bendruomenei pagalbos. Ieškant tokių didvyrių prielankumo prabočiai rinkdavosi čia maldavimams ir aukoms, ir skaitė didele pagarba bendrauti su jais ir po mirties. Tuo tikslu įrengdavo šalia „milžino“ kapo ir kapines kitiems mirusiems savo bendruome­nės nariams. Alkvietiems ir vietą rinkdavo daugiausia pasireiškusią gamtos padarą. Aukšti kalnai, tankūs ąžuolynai ar šviesos bangos vandeny — suda­rantys gražius gamtos vaizdelius buvo numylėti ir skiriami alkvietėms.

Tokios pašvęstos alkvietėms vietos buvo apsaugojamos nuo naudojamosi: nė arti dirvą, nė žvejoti vandenyse, nė medžioti ir kirsti medžius iš „gojelių“ bei liesti koki gyvį alkvietės sienose nebuvo leidžia­ma. Nusikaltusius tame laukdavo baisi bausmė, kar­tais net mirtis. Susikūrus toliau tikybinio kulto orga­nizacijai, susijungus gamtos ir mirusiųjų gerbimo kultams, ir realiai tai vaizduojant visa eile gerų ir piktų dievų, alkvietės buvo pašvęstos jiems ir per­duotos tarpininkų tarp žmonių ir dievų priežiūrai — krivių, žinių, vaidilų, vaidilučių. Bendri bendruome­nės maldavimai alkvietėse reiškėsi įvairiomis ap­eigomis, kurių tarpe svarbiausieji buvo aukavimai, kuriam tikslui įrengdavo alkvietėje „aukštą“ vietą — aukurą, arba iš nedidelių akmenų sustatydavo bei su­naudodavo buvusius natūralinius akmenis, kurie kar­tais pasižymėdavo savo didumu. Akmenys — aukurai bei alkakmenys kartais pasilikdavo natūralinėj pa­dėty, o kartais buvo ir tinkamiau įrengiami: iškaldavo ant jų simbolinius ženklus: kardą, pasagą, sau­lę, mėnuli, žaltį bei iškaldavo aukavimui įdubimus — dubenis ir „pėdas“. Nesigailėdami triūso įrengdavo stebėtinai gražiai: iškaldavo iš akmens piramidę su nukirsta viršūne, ant kurios iškaldavo dubenis au­koms, plokštelę kriviui ir latakus aukų kraujui. Taip įrengtą alkakmenį šio rašinio autoriui teko matyti Laukagalio kaimo lauke, Žaslių valsč., Trakų apskr. Įvedus krikščionybę daugely vietų senovės alkvietes pakeitė naujai pastatytos bažnyčios, koplyčios bei kryžiai, bet senobinės tikybos pėdsakai kartais yra išlikę, susijungę su krikščionybe, ir iki mūsų dienų. Taip visi stebuklingi akmenys: Rozalime, Šidlavoje, „Kryžiaus“ akmuo ties Kernave, krikščionių dva­siškijos pagerbti ir pašventinti, yra ne kas kitas, kaip mūsų alkviečių aukurai — alkakmenys. Mirusiųjų laidojimas šventoriuje, šalia bažnyčios, ir dabar skai­toma ypatinga pagarba.

Tūla alkviečių dalis, pasikeitus gyvenimo aplin­kybėms po krikšto įvedimo, liko nepaimta naujon globon ir tapo apleista. Nors ilgą laiką liaudis gerbė ir apleistas senovės alkvietes, nešė čia aukas, ėjo ieškoti pas senus dievus užtarimo savo varguose, bet krikščionių dvasiškijai spiriant, turėjo palikti tą tradiciją. Apie užmirštas mūsų senobines alkvietes dabar tik primena vietų pavadinimai ir įvairus pa­davimai: apie nugrimzdusias bažnyčias, deginimą aukų, rinkimosi naktimis velnių ir raganų, o užmirš­tiems alkakmenims ir nėra kito vardo, kaip „velnio“ akmuo, „velnio“ kėdė, ten velnio ir „pėdos“ esą pa­siekę, tai „velniai“ tampė akmenis, kad užvertus bažnyčios duris, bet sugiedojus gaidžiui — šviesos pranašui, turėjo pamest pusiaukely. Savotiškai iš­reiškia žmonijos amžinas pasakas: gerųjų ir piktųjų pradų kovą, šviesos su tamsumų kovą, krikščiony­bės su stabmeldybe kovą, tieji mūsų liaudies pada­vimai apie alkakmenis.

Vienas tokių alkviečių yra ir garsus Rambyno kalnas, esantis dešiniajame Nemuno krante, tarp Bitėnų ir Krakoniškių kaimų; dar ir dabar didžioje pa­garboje laikomas. Kasmet per Jonines iš visos pla­čios Lietuvos susirenka čia minios senų ir jaunų, bet jau ne aukavimais, ne maldavimais ieško senųjų dievų palaiminimo, bet dainomis, šokiais, pasikalbėjimais žadina tautinę lietuvio sąmonę ir drąsina kovoje dėl senos tautos tradicijos — laisvės. Rambynas pa­gimdė mums Basanavičių, Jankų ir visą eilę kitų tau­tos milžinų, nuo jo užtekėjo „Aušra“ kad tapus vėliau graži saulėta diena. Rambynas amžinas gyvojo van­dens šaltinis — tautos meilės!

Mylimas ir gerbiamas Rambynas Lietuvos vi­suomenės, bet neužmirštas jis ir mokslininkų, daugiausia vokiečių, ir mūsų rašytojų, kurie proza ir eilėmis garbino jį. Ir yra už ką pagerbti senąjį Rambyną!

Kad kiek plačiau supažindinti skaitytojus, kurių dauguma šią skaisčią vasaros dieną lankys tą pagerbtą iš senovės vietelę, kiek priminsiu Rambyno istoriją, surinktą iš mokslo davinių, ir liaudies apie jį padavimų.

Aukščiau padaryti pastebėjimai dėl Lietuvos alkviečių tinka ir Rambynui, šiam klasiniam pavyzdžiui jų. Pati gamta čia sužavėjo savo grožiu musų protėvius ir liepė pagerbti tą vietą: plati Nemuno srauni vaga, aukštas, apaugęs liepomis ir ąžuolais kalnas iš kurio į visas puses buvo matyti žavė­tinas reginys tamsiųjų girių be galo, be krašto: iš pietų prie Nemuno prieidavo Samų žemės neper­einamos girios, persimetę per Nemuną, tęsiasi palei Jūros upę toliau į šiaurę. Tokia žavėtina gamtos grožiu vieta su plačiais į visas puses vaizdais ir pa­slaptingai atsiradusia ant kalno viršūnės raudono granito milžiniška uola 15 pėdų aplinkui, 5 pėdų aukščio, vienam gale ir 9 pėdų iš kito, labai tiko alkivietei, ir iš senų senovės buvo pašvęsta maldavi­mams ir aukavimui. Rasi čia akmens amžių padarai Iš neolito laikų savo primityvine išvaizda liūdyja, kad gyvenę čia dar prieš visą tūkstanti metų prieš Kristaus gimimą, jau žinojo tą vietą, o plečiantis kul­tūrai — plėtėsi ir Rambyno garbė. Likusios nuo vė­lesniųjų laikų kapinės ant jo rodo, kad Rambynas nuolat buvo laikomas pagarboje. Taip, atrastu čia buvo du keltu — kirvuku iš jaunesnės žalvario kul­tūrinės gadynės laikotarpio, o iš vėlesniojo laikotar­pio — įvairūs žalvarini papuošimai; iš geležies amžiaus rasta daugel iečių, vilyčių galūnių, peiliukų ir kitų padarų.

Susidarius tikybinio kulto organizacijai ant Ram­byno gyveno vyriausias krivė su daugeliu žynių, vai­dilų ir vaidilučių, kurie senųjų dievų vardu laimino besirenkančius čia iš tolimųjų kraštų žmones, tarpi­ninkauja tarp jų ir dievų, amžiną ugnį, dievų garbei, saugoja. Ir ne be pamato yra prilyginimas lenko istorininko — kas graikams Olimpas, — tas senovės lietuviams Rambynas. Keliavo į Rambyną ne tik lietuviai, bet ir visos kitos lietuvių tautos gentys: prūsai, latviai, jatvingai, net ir kitos tautos — slavai gerbdavo tą vietą ir nuo tolimojo Smolensko, Pleskavos, lankydavo ją ir nešė čia aukas. Dideli turtai aukomis buvo surinkti Rambyno alkvietėje.

Gerbiami čia buvo dievai: rūstus Perkūnas, linksmas šviesos dievas Patrimpas ir ypatingai jau­nųjų užtarytojos — Laimės, į kurias daugiausia kreipiasi palaiminimo jaunimas: berneliai ieškodami sau mergelės, mergelės — gerų gyvenimui vyrų — bernelių. Ant milžino poliruoto akmens amžina ug­nis Laimių ir kitų dievų garbei rusėjo (ugnis buvo kūrenama ne ant, o šalia akmens red, pastaba). Buvo iškalti simboliai — kardas, žmogaus delnas ir pėda, žvėrių letenos ir dar kažkokie paslaptingi ženklai.

Taip sulaukė Rambynas XIII šimtmečio. Už­ėmus kryžiuočiams tuo laikų Samų žemę ir visos Europos palaimintiems „šventajam“ karui su netikė­liais prūsais ir lietuviais, atėjo rūsčios dienos ir Rambynui. Ieškodami ne dvasinio netikėlių išganymo, bet naujų žemių, turtų ir vergų, kryžiuočiai pavydžiai žiūrėjo į esantį pašonėje garsų lietuvių „Heiliger Berg’ą“ su neapsakomais, kaip buvo manoma, tur­tais ir, gerai pasirengę, puolė jį. Nors apgynimui Šventos vietos lietuviai buvo pastatę pilis: Ragainę kairiajame ir Ramigę dešiniajame Nemuno krante, ir ant paties Rambyno buvo įrengta „Pilaitė“, apvesta grioviais ir pylimais, bet nelygioje kovoje su apkau­stytu į geležis riterių ordenu, negelbėjo lietuviams nė jų narsumas: laimėjo kryžuočiai. 1283 m. užėmė Rambyną ir apylinkes kryžiuočiai, pastatė Ragainėje vietoje senosios lietuvių pilies naują mūruose, ir iš po jos priedangos tęsė toliau savo „reisus“ į Lietuva.

Nutilo ant Rambyno Laimių garbei linksmos dainelės nekaltųjų mergaičių — vaidilyčių, užgeso šventoji ugnis ant aukuro. Krivės ir žyniai išbėgiojo, dalis turtų su savim išnešė, dalį paliko paslėpę kalne. Nors liko visų apleistas Rambynas, nors paša­lyje suskambėjo varpai krikščionių bažnyčių, bet Lai­mės per ištisus šimtmečius neapleido jo, ir, nors ne­galėjo pasirodyti dieną, tačiau naktimis buvo girdėti nekartą jų linksmos dainos ir šokiai. Visos apylinkės dorus — maldingus žmones Laimės apdovanodavo, piktus — nedorėlius sunkiai bausdavo. Gerbia žmo­nes Šventą iš senovės vietą; ir krikščionybės lai­kais iš tolimų kraštų keliavo čia jaunavedžiai, kad padėti aukos Laimėms ant aukuro — akmens ir iš­prašyti jų palaiminimo savo gyvenimui.

1811 metais malūnininkas Švarcas iš Bardėnų kaimo sumanė padaryti iš aukuro akmens savo malūnui girnas. Suprasdamas, kad vietiniai žmonės ge­ruoju jį neatiduos, išsirūpino iš Vokietijos vyriausy­bės leidimą, ir, nesuradęs vietinių gyventojų tarpe darbininkų, parsikvietė jų iš toliau. Žinojo, vietiniai gyventojai Laimių užkeikimą, kad bus sunkiai nu­baustas tas, kas paliestų jų aukurą, todėl, nors ir už brangų užmokesnį, niekas nėjo. Ėmėsi svetimieji — niekšingo darbo. Praskambėjo ant kalno paskutinj syk Laimių dainos, ir, susirinkusios, apleido, kalną, priėję Nemuną įsakė žvejui jas perkelti į kitą Nemuno krantą ir pranyko giriose.

Persikeliant Nemunu pasakė Laimės žvejui, kad jų aukurą skaldant apleidžia jos Rambyną ir pranašavo, kad išėjus joms, sunkiai bus nubausti išgamos, — vargai ir nelaimės pasipils po visą apylinkę, o pats kalnas irgi žus. Išsipildė Laimių pranašavi­mas. Brangia kaina užmokėjo išgamos už savo drąsumą! Vienam darbininkui šokusioji skeveldra akis sužeidė ir neregiu padarė, antras sau pavojingai kelią užgavo, kiti vėliau staiga pasimirė, o malūni­ninkas Švarcas dar baisesnio galo sulaukė — gyvas buvo sumaltas padarytomis girnomis. 

Didelis aukuro akmens gabalas randasi Prūsijos muziejuje Karaliaučiuje, o gyventojai, lankydami tą kalną, pradėjo rinkti likusias aukuro skeveldras, ku­rias kaipo amuletus laikydavo, tikėdami, kad apsau­goja jie nuo ligų ir kitų nelaimių. Ir dabar dar kal­bama apie žmones, turinčius gyvenime pasisekimo, kad jie Laimės akmenėlį turį.

Išsipildė ir kitas Laimių pranašavimas. 1835 ir 1878 metais didelė kalno dalis, kur buvo „Pilaitė” ir kur gulėjo aukuras, Nemuno srovės paplauta nu­griuvo. Daug rasdavo žmonės tuomet čia senovės padarų iš aukso, sidabro, vario ir „cino“, kuriuos pardavę Tilžės perkupčiams, kurie tą „ciną“ sidabru paversdavo ir brangiai toliau parduodavo.