Nuotrauka: Joninių šventė ant Rambyno kalno. Nežinomas autorius XX a. 3 deš. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus P. Babickas "Ra,bynas" // Ūkininko patarėjas 1932 m. birž. 24 (25), 8-9
Daug yra mūsų tėvynėj piliakalniu ir šiaip kainų kalneliu, apsuptu paslaptingu padavimu ir pagarbos šydu, bet garsiausias ir mėgiamiausias bene bus Rambynas.
Iš seno Joniniu išvakarėse renkasi į kalną Lietuvos jaunimas prie ugniakurų šviesų švęsti savo šventę ir ypatinga Joniniu nakties reikšmė ir tos nakties burtai dar ir šiandien verčia smarkiau suplakti jaunuolio širdį, nes tą naktį žydi žiedas — slėpiningas, nuostabus laimės žiedas. Kalbą žmonės, buvę tokių, kurie, esą, radę tą užburtą žiedą ir jų gyvenimas buvęs nepaprastai laimingas. Gal dėl to ir šiandie, kada tiek daug gražių legendų sugriauta ir paleista dūmais, kada aitvarą pakeitė aeroplanai ir radio, kada nebetikima pasakomis, dar ir šiandie Joninių naktį kas tik gali bando save „O gal pavyks surasti žiedą, gal pavyks sugauti laimę“?.
Tokių minčių lydimas sėdau į laivą plaukianti į Rambyną. Keleivių gal buvo šimtas. Visi jauni, skambia daina nugaivino Nemuno krantus ir jaunystės nuotaika padarė kelionę visai neilgą, nors šiaip nuo Kauno iki Rambyno bus apie 150 kilometrų. Laivas pamažu puškauja ramia Nemuno vaga ir kaskart gražesni vaizdai vilioja akį. Štai Raudondvaris. Ant kalno baigiama statyti bažnyčia, kuri per didįjį karą buvo susprogdinta. Už bažnyčios toliau ant Nevėžio kranto randasi senutė pilis. Daug matė tos pilies sienos: šlovingą senovę, galingus Lietuvos karius, taurus ir lokius, gūdžiuos miškuos besiganančius, o kartais pulkus kryžeiviu, kurie drįsdavo Nemunu net iki Kauno atplaukti. Dabar visa praeity. Dabar pilies rūmuose kryštauja vaikai, ir salėse, kuriose buvo kartais sprendžiama taika ar karas, kukliai niūkso prieglaudos vaiku mažytės lovytės, kas žino gal tie mažiuliai ilgainiui bus Lietuvos didvyriais?
Štai kairėj jau matyti nuostabi Zapyškio bažnyčia. Tai turbūt vienintelė Lietuvoj bene 500 metu senumo bažnyčia. Teko kartą būti jos viduje. Visa taip nepaprasta, keista. Rodos, ims ir pradės groti vargonai, prie kuriu rymo susimąstęs karalius Dovydas, ir bažnyčion sueis ne šių dienų moderniškai apsirėdę žmonės, bet senovės, tik ką apkrikštyti lietuviai, kurie dar nespėjo suvokti, kas geriau: ar žaibus trankęs galingas Perkūnas ar kuklus kenčiantis Kristus. Žinome kaip nuoširdžiai lietuvis tiki. Gal būt dėl to ir šiandie mes esame kartais per daug kantrūs, spėju tai įtaka to, kurio garbei smutkeliais ir kryžiais nusagstyti visi Lietuvos keliai.
Štai dešinėj matyti Kalautava, beveik visai kurortu virtęs kaimelis, o tolumoj jau melsvuoja aukšti Vilkijos bažnyčios bokštai. Keista. Nemunas varo savo vandenis ta pačia vaga kaip ir prieš tūkstanti metų, o kaip nuostabiai pasikeitė Lietuvos veidas. Žmogus, kai gyvena amžių ir pasensta, papuošia, veidą giliom raukšlėm ir labai dažnai, užgesinęs jaunus žibrėlius savo akyse, eina poilsio į nežinomą, mūsų manymu, baugią šalį, kurią dar musų sentėviai pavadino Anapiliu. O mūsų žemė, mūsų tėvynė, juo ji ilgesni amžių gyvena, juo atrodo jaunesnė.
Mūsų keliais švaistosi įvairiaspalviai automobiliai ir autobusai, kurių kaip konkurentų taip nemėgsta arkliai, mūsų padangėj dūzgia aeroplanų motorai, o vakarais kaimuose dažnai išgirsi vietoj armonikos kokios tolimos šalies ar miesto, radio muziką. Sensta mūsų tėvynė ir jaunėja. Iš tikrųjų tiems, kurie jai iškovojo laisvę, pavyko surasti paparčio žiedą ir štai, nuostabu, gyvename laisvi. Praplaukiame Seredžių su gražiąja Dubysa. Štai Veliuonos garsusis piliakalnis, brangus kiekvienam lietuviui, kaipo Gedimino kapai, štai toli Gelgaudiškis, Raudonė, Skirsnemunė… Kiek daug vaizdų primena šie vardai, kaip ryškiai kalba praeities įvykiais negyvos ir, rodos, apleistos pilių sienos. Juk visos pilys panemuniais tai buvusios tvirtovės ginti Lietuvą nuo kryžeivių nuolatinio brovimosi. Juk ar ne keista šiandien mes vykstame į Rambyną, kuris tik prieš devynetą metų atvaduotas. Juk tik pagalvokim, kokios stiprybės reikėjo lietuvių tautai atsilaikyti prieš puolimą, bevelk visos Europos (kryžeiviams, gelbėjo visos tautos, nes manė, kad jie platina krikščionybę Lietuvoj, o kryžeiviai tik plėšikavo ir skerdė lietuvius, norėdami Lietuvą kolonizuoti).
Dažnai su liūdėsiu tenka pagalvoti, kaip šiandien mes nebranginame laisvės, ar nesuprantame jos reikšmės, nors dar taip nesenai ją nupirkom brangiu krauju geriausių Lietuvos sūnų. Sakau, nebranginame, nes mes net nepažįstame savo krašto iš kurio praeities mes turime semti stiprybę, kaip giedame tautos himne. Nepažįstame todėl, kad nekeliaujame. Šiandie dar yra tokią žmonių, kurie vaizduojasi, kaip, sunku yra išsirengti kelionėn kur į tolimesnę vietą. Tokie žmonės apskaičiuoja daugybę, visokiu išlaidu ir galutinai nusprendžia, kad kelionė sudarys daug nuostoliu ir esą keliauti „be reikalo“ neverta. Jie klysta kaip tie, kurie norėdami sutaupyti centus skaito patamsy ir gadina akis, už kuriu gydymą vėliau užmoka desėtkais litų. Tie kurie nekeliauja, užmiršta, kad pabūti kitur reiškia įgauti nauju patyrimą, pasimokyti ir pasilsėti. Kad ir pavargstant, bet pasilsėti. Dar prieš karą būdavo daug net moterų, kurios keliaudavo į Rymą, o kad dabar negalėtumėm keliauti Lietuvoj, tai butu gaila ir keista.
Rytą vos auštant saulei išlipome prie Rambyno. Aukštas įvairiais lapuotais ir spygliuotais medžiais apaugęs kalnas nustebino mus savo didingumu. Pavargę įkopėme į jo viršūnę. Saulė pradėjo šildyti ir lapuose mirgėjo rasos lašeliai, svaidydami įvairiausiu spalvų spindulius. Drėgnoj žolėj kur-ne-kur apsiaustus pasikloję miegojo daug žmonių. Kažkoks senelis pakrūmėj, kūreno ugnį. Aplink aikštelę pastatytose, laikinose palapinėse užkandžiavo žmonės. Purkštavo atvažiuoją, ir išvažiuoją automobiliai; kai kur girdėjosi daina, netrukus ir orkestras užgrojo linksmą valsą. Nebodami nuovargio jaunuoliai šoko, palikdami vešlioj žolėj nulaužtų gėlių stiebelius. Man pasirodė visa tai per daug triukšminga. Pasukau į kairę ir čia tarp pušų išvydau aukurą ir papuoštą gėliu vainikais tribūną. Rambyjio aukuras dabar globojamas Mažosios Lietuvos Patriarcho Martyno Jankaus, nes ne kartą buvo pasikėsinta ji nugriauti. Kas kėsinosi? Tie, kurie laužo ąžuolėlius Juodkrantėj, tie, kurie, daužo ir kolioja lietuvius Tilžėj, Tovėj ir kitur, tie kurie, viską vežė iš Lietuvos karo metu, net varinius bažnyčių stogus, ir rekvizuodavo net gaidžius ir vištas. Šiandieną jie prieš aukurą kėsintis jau nedrįsta, ir Rambynas įgavo dar vieną legendą. Pasakoja, kad darbininkas, kuris remontavo po paskutinio nugriovimo aukurą, padėjo slaptoj vietoj dinamito, kuris dabar atima norą kišti pirštus prie aukuro visiems jo priešams.
O aukuro bičiuliai tą dieną susirinkę prie jo iš visų Lietuvos kampų į vieną didžiulę minią prakalbomis ir dainomis, virpino mišką ir susirinkusių širdyse, kaip aukure ruseno šilta tėvynės meilės liepsna. Plevėsavo Didžiosios ir Mažosios Lietuvos vėliavos, skardenosi miškuose, garsūs „valio”, skambėjo dainos, orkestrų garsai ir garlaiviu sirenos… Rambyne šventė. Nežinau ar rado kąs laimės žiedą kukliai pasislėpusį paparty, bet mačiau kaip šypsojos Tilžės lietuviu veidai kai jie girdėjo skambų ir brangų žodį: laisvė. Stovėjom, ant aukšto kalno viršūnės ir žiūrėjom į rūkstančius Tilžės ir Ragainės miestus. Taip netoli ir taip toli..
Jei mes mėgtume keliones kaip mūsų sentėviai, senai jau būtume buvę tenai… Ir vis dėlto noriu tikėti, kad mes surasim paparčio žiedą Lietuvai, tik ieškokim Jo tėvynės gražiuosiuose plotuose.
