Kategorijų archyvai: Telšių rajonas

Senovinės lietuvių šventovės – tai Petro Tarasenkos bandymas praskleisti vieną paslaptingiausių mūsų praeities klodų: kaip iš tiesų atrodė senovinis lietuvių religinis pasaulis ir kokiose vietose jis buvo gyvai praktikuojamas. Šis straipsnis, publikuotas 1926 metų žurnalo „Švietimo darbas“ 6 numeryje, išsiskiria tuo, kad autorius drąsiai polemizuoja su tuomet vyravusia nuomone esą…

Norėdami savo kelionėmis pažinti Žemaitijos senove, nors ir naudojamės moderniška susisiekimo priemone auto, tačiau gana dideli atstumai, nevisuomet geri keliai ir sustojimas ilgesniam laikui ties vienu sen. paminklu nevisad leido pažinti visus esančius pakelyje senovės paminklus, nors ir netoliese Klaipėdos. Kad pamatyti plačiai pagarsėjusius Žematijoje Šatrijos ir Medvegalio kalnus ir…

Keliavimas tai įgimta žmogui liga, nuo kurios jis ir per ilgus šimtmečius savo kultūrinio gyvenimo dar nepasiliuosavo, bet atvirkščiai, kuo aukštesnio kultūrinio laipsnio pasiekiama, tuo daugiau keliaujama, nors kartais ir visai betiksliai. Kur tik žmogaus nekeliaujama? Nėra jau, rodos, žemės rutuly ir vietos, į kurias bent svajonėmis žmogus nebūtų keliavęs….

Nuotraukoje Ugnumas – vieta kur prižiūrima ugnies sergėtojų, liepsnoja amžinoji ugnis. Raudonkalnis, šalia Šatrijos Žemaičių kultūros pėdsakai dažnai slypi ne vien piliakalniuose ar senkapiuose, bet ir tautos dvasios užkaboriuose – ten, kur žodžiai tampa liudijimu. Šis straipsnis – tai tarsi šimtametė širdies išpažintis, laiškas, parašytas beveik prieš šimtmetį ir 1924-aisias…

Nuotrauka: Palanga. Birutės kalnas. Laiptų, vedančių kalvos šiaurės rytiniu šlaitu link viršūnės, bendras vaizdas. Fotografinis atvirukas, darytas 1936 m. Palangoje, Igno Stropaus (1884–1959) fotoateljė. Fotografas Ignas Stropus 1936 m. © Kretingos muziejus Žemaičių kalnai Žemaičių kalnai. Nors šiaipjau Žemaičių (Telšių) kalvos paprastai neiškyla aukščiau per 80-85 s. (170-180 metrų) nuo…

Mainos rūbai margo svietoMaironis 1859-1860 m. M. Valančius rinko žinias apie Boreikavą. Vieta vadinama Alka (Erkšva) (Skuodo raj.). Pasauly nėra nieko pastovaus. Viskas jam kaitaliojas mainos. Mainos žmonės, mainos jų kalbos, mainos karalysčių ribos, mainos gyvenamos vietos. Kame seniaus buvo traškančios, girios, šiandien tęsiasi elektra apšviestos didmiesčio gatvės, kame prieš…

Pavandenė mažas ́miestelis Danilavičių nousavybė; jame parapijos bažnyčia iš oro ir vidaus gerai apveizdėta, beveik kaip visos šios vyskupystės bažnyčios nuo tam, tikro laiko iš oro ir vidaus rūpestingai užlaikoma, savo vyriausiąją globėja turi šv. Uną. Altorių teplioti paveikslai ir skaptuoti papuošalai nekuomi neatsižymi. Miestelis dailioje vietoje, gerai pastatytų, namų…

„Kalnai ant kalnų, ir ant tu kalnų kalnai ir maži kalneliai!… Vakariniame Šiaulių apskričio pakraštyje, Luokės parapijoje, riogso augščiausias visoj Žemaitijoj įdomus „Šatrijos“ kalnas. Žinoma, prilyginus ji, prie Karpatų, Kaukazo ir Alpių viršūnių, butų ne kas. Bet mūsų šalyj, šalip "Smėlių", "Pilių" ir kitų tokių mūsiškių kalnelių Luokės kalnas pasirodo…

Janapolė tai menkas sodelis, kuriame keletas gryčių ir medinė bažnyčia, pastatyta Žemaičių vyskupo Jono Dominiko Lopacinskio. Bažnyčia gražiai užlaikoma, nors dailės dalykų joje ir nėra. Klebonijos triobesiai menki. Netoli bažnyčios gražioje vietoje dvaras, vadinamas Viržovėnai, mylima buveinė vyskupo Lopacinskio, nuo jo vardo pramintas Janapaliu. Viržovėnai, užrašyti bažnyčiai Vytauto, prigulėjo kitą…

Metuose 1315 mistras kryžokų Enrikas prieš Gramyčias ryžos siųsti stiprią kariauną į Žemaičius ir užimti pilę Girgždutę. Vokiečiai, negalėdami vardo tos pilės išrunguoti, praminė ir savo knygose įrašė Surdita. Prūsuose buvojau daug žemaičių krikštytų, kurie, pajutę vokiečius prie Girgždutės keliausiančius, pranešė žemaičių vyresnybei, kuri, žinią gavusi, nebsnaudė. Visų pirma susitiko…

Metuose 1314 kryžokų viršininkas Plockas, surinkęs būrį kareivių, išsiuntė į Žemaičius, į Varnių pavietą. Ties šios dienos Taurage persikėlė kareiviai per upę Jūrą, krūmais pagal traukė į Šilalę. Nuo žemaičių su visu neužkabinti, atėjo pas ežerą Lūkstą. Nakčiai užšokus, vokiečiai apsistojo, sukūrė ugnis, išsivirė valgius, pastatė sau šatrus ir sugulė….

Šitą darbą pavedė mums spauzdinti "Vilniaus žinių" bendradarbis, lenkas. Lenkų literaturoje darbas dar nėra pasirodęs. Spausdinsime jį tarpais, ne vienu pradėjimu. Autorius, rašydamas lenkiškai, vietų vardus kad ir vadina lietuviškai, tačiau iš jo nurašytojo rankraščio ne visur aišku, kaip tie vardai skamba pačioj Lietuvoje. Malonu būtu, kad skaitytojai kur galėdami…