Mainos rūbai margo svieto
Maironis
1859-1860 m. M. Valančius rinko žinias apie Boreikavą. Vieta vadinama Alka (Erkšva) (Skuodo raj.).
Pasauly nėra nieko pastovaus. Viskas jam kaitaliojas mainos. Mainos žmonės, mainos jų kalbos, mainos karalysčių ribos, mainos gyvenamos vietos. Kame seniaus buvo traškančios, girios, šiandien tęsiasi elektra apšviestos didmiesčio gatvės, kame prieš kelius amžius buta dailaus miestelio, šiandien ten rasi tuščią, krūmais apžėlusią vietą. To būta kitur, to pat būta ir pas mus.
Mes mokiniai mokinamės geografijos, aprašančios kitus kraštus; mes mokinamės taipgi ir Lietuvos geografijos. Taigi ir svarbu mums žinoti ne tik, kokie miestai yra nun Lietuvoj, bet ir kokių seniau būta, o dabar nebesama. Apie vieną tokį miestą ir noriu čia trumpai papasakoti.
Skaitydamas neseniai kun. Ragaišio, „Kalvarijos aprašymą“, užtikau ten šią įdomią žinią, paimtą iš knygos „Opisanie Telszewskiego, powiatu przez M. G”:”, 53 pusl., tos knygos autorius raso šai ką:
„Karaliaus Zigmanto Augusto revizoriaus Jokubo Laskauskio inventoriuje (turtų sąraše, aprašančiame buvusio Grustės (Gruscienskiej) valsčiaus sienas (ribas), 1568 metais yra įdėtas įdomus tūlo miesto Bareikavu vadinamo aprašymas. To miesto dabar jau seniai nebėra ir niekas nežino, kame jisai stovėjo. Tasai miestas, kaip rašo ir išskaito Laskauskis, turėjęs 93 plecius su namais, turgavietę ir 6 gatves, kurių šie buvę vardai: Skuodo, Giesulių (Giesulska), Infliantų, Bažnytinė, Platelių ir Dvarinė. Nors tris tiktai amžiai teperėjo nuo Laskauskio išmatavimo ir aprašymo Žemaičiuose buvusių seniūnijų, bet jau Bareikavo netik buvimas, bet ir ženklai žuvo žemėj ir žmonių atmintyje. Tiktai neaiškus žmonių padavimas rodo kalną su senoviniais kapais ir maža koplytėle, esančia nelabai toli nuo Įlakių, kaipo vietą, kurioje seniau buvęs tūlas miestas, kurio nė vardo nepamena. Bet tas padavimas yra panašus į tiesą, nes Bareikavo žemės siena susidurdavo su Įlakiais, (kurie tuokart buvo paprastu sodžiuku), kaip tai tų sienų aprašymuose Laskauskis nurodo. Kuomet nebliko to miesto ir kokia buvo jo žuvimo priežastis, apie tai išsiteirauti ir patirti negalėjau“.
Tiek apie Bareikavą tepaduoda p. M. G.
Kun. Ragaišis minėtoje savo knygelėje priduria, vietiniai žmonės jam pasakoję, kad senų žmonių, padavimu minėtasis miestas stovėjęs toje vietoje kame dabar stovi Grustės kapai. Tame mieste buvę buk, net trys bažnyčios.
Kaipo uolus Žemaičių senovės tyrinėtojas interesavos Barekava ir vyskupas Valančius. Vizituodamas lakius gegužio 25 d. 1859 m., jis buvo net įsakęs Įlakių klebonui kun. Kregždei peržiūrėti senus Įlakių bažnyčios dokumentus ir jei ką ten rastų apie aną dingusį miestelį, pranešti jam tam tikru raštu.
Pildydamas tą įsakymą kun. Kregždė balandžio 28 d,, 1860 metais parašė Valančiui oficialu raportą, gan painiai sustatytą, bet visgi paduodantį keletą naujų žinių apie ana dingusį senoves Žemaičių miestelį. Tose žiniose paduodama šie faktai:
- Kad vieta, kame stovėjęs dingusis miestas, 1859 metais vadinta Alkas.
- ་Kad pirmykščias ano miesto vardas buvęs Liunarinė (Lunaryaa).
- Kad Liunarinė praminta tapo Bareikavu 1565 metais J. K. Glodkevičiaus.
- Kad Liunarinė – Bareikavas buvęs parapijinis miestelis, turėjęs bažnyčią, kleboniją, keletą gatvių, o taipgi ir dvarą,
- Kad šis miestelis gulėjęs lygumoje tarp upės Luobos ir Pragulbos Luobon įtekančios.
- Kad Įlakių parapijietis Genutavičius kun. Kregždei pasakojęs, jog ten rasta bobinčinis akmuo švęstam vandeniui, bažnyčios varpelis ir liekanos javų magazino ant Luobos kranto, pirmuoju du faktu kun. Kregždė pripažįsta tikrais, trečiąjį tikėtinu, nes Luoba seniau leista Liepojon medžiai ir maži laivai, pakeliantis po 40-50 pūrų javų.
- Kad šis miestelis švedų kare, Jonui Kazimierui karaliaujant, tapęs švedų greičiausiai ugnimi sunaikintas, nes nuo tos gadynės atsiranda lakiai, kurie anais laikais vadinęsi – Zodvidaičiais.
- Sudegus Liunarinei – Bareikavai, kunigas persikėlęs Įlakiuosna, nes ten, matyt buvus ramesnė vieta miškuose ir kelio galėjo nebūti.
- Tos žinios yra imtos iš Įlakių bažnyčios inventoriaus.
Be to is pono Felikso Kantrimo, Tučų savininko, kun. Kregždė sužinojęs, dėl ko Liunarine tapus praminta Bareikavu, (Boreykowo) Priežastis buvus. Ši:
1665 metais hetmanui Chodkevičiui už Inflantų žygį tapo amžinai padovanota Skuodo grapystė (Hrabstwo Szkidzkie) su miestais Lianarine, Skuodu ir Kretinga. Gavęs ta dovaną, – Chodkevičius Liunarinę pavadinęs Bareikavu, Skuodą Johansbergu, o Kretingą Karolsštatu, pirmutinę nuo, savo pirmojo vardo, antrą nuo savo pravardės, trečią nuo savo antrojo vardo, nes hetmanas Chodkevičius vadinos: Jonas Karolis Bareikavičius-Chodkevičius.
Liunarinės – Bareikavo, aprašymas galima rasti Laskauskio (kurį kun Kregždė vadina Luškausku) inventoriuje.
***
Panašiai Bareikavą bus dingęs Lietuvoj po šiam karui ne vienas kampas, ne viena viensėdija, o gal net ir miestelis. Butų gaila, jei draug dingtu jie ir žmonių atmintyje. Nuo to galutinio dingimo apsaugoti tegali vien dingusių gyvenamų vietų aprašymas. Senovė yra, dabarties pamatu, dabartis – ateities. Ne mus galioje buvo apsaugoti tą ar kitą mūsų krašto vieta nuo sunaikinimo, bet mūsų priedermė yra pasirūpinti, kad kas tapo to karo sunaikinta, užsilikta bent mūsų raštuose. Tam juk ir einame mokslus.
M. Valančius „Keletas žinelių apie vieną dingusį senovėj Žemaičių miestelį” // Ateitis – 1917 m., nr. 4, p. 106-108.