Kategorijų archyvai: Telšių rajonas

(Isz mano atminties apie musu kelionę po Zemaiczius.) …Senovės žinyczios, kur prabocziai musų liaupsino dievus savo, paskirtos tapo garbei krikszczioniszkojo Dievo: stabai vyriausiųjų Lietuvos dievų isznaikinta o jų vieton altoriai įtaisyti… Kas gi beliko mums nů musų tėvų? -Rasztai apie jų senovės veikalus ir…. pilekalniai – tai visos musų istoriszkos…

Alkvietės ir alkai – senovės lietuvių tikybos paminklai Alkvietės ir alkai – senovės lietuvių tikybos paminklai. Lietuvoje, yra daug vietų, žmonių alkvietėmis, alkakalniais, alkupiais vadinamų. Taip vadinamos vietos senovės lietuvių buvo skiriamos tikybiniam kultui. Čia senovėje lietuviai susirinkdavę bendriems aukojimams, maldoms, įvairioms apeigoms, kuriu nuotrupos dar ir dabar yra užsilikusios…

B. Buračas "Girždutos kalno lobiai užkerėti" // Jaunasis ūkininkas 1938 m. gruod., 8, p. 600-601 Garsi žemaičių Giržduta, senovėje buvusi tvirta pilis ir garbinga šventvietė. Kalnas turi dvi viršūnes. Vienoje kalno viršūnėje, kurioje dabar žymu tik klam­pi bala, sako, buvusi pagonių alka. Vieta esanti užkeikta. Kai šventųjų ugnį krikš­čionys užgesino,…

Legendomis apipinta kalva – Šatrija dunkso netoli Luokės miestelio, rajono savivaldybės rytinėje dalyje. Šatriją sustūmė ledynas, jos viršūnė pakilusi 228,7 m virš jūros lygio, o santykinis aukštis ~ 50 m. Šatrija – vienas žymiausių archeologijos paminklų ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Apie tai liudija gausūs archeologiniai radiniai: IX-XII a….

B. Buračas „Šatrija – Žemaičių šventkalnis“ // Trimitas. – 1931, Nr. 49, p. 972-974; Luokės valsčiuje, Telšių apskrity­je, prie pat Pašatrijos kaimo, o kiek toliau yra ir upė Pašatrija, riokso plačiausiai žinomas Lietuvoje piliakalnis Šatrija. Vardo kilmė tik­riausiai bus nuo žodžio šatrai, kaip žemaičiai vadina smulkius kuro me­džius. Visiems žinoma,…

A. Vilainis „Legendos ir pasakojimai apie Šatriją“ // Ateitis. – 1943, Nr. 190, p. 3 Įkopę į pačią kalno viršūnę, mato­me nusidriekusias kalvų juostas. Tarp jų kyšo žali sodybų medžiai, pačios sodybos, o kai kur laukuose — vienas kitas paklydęs, vienišas kryžius. Rytuose dunkso tamsiai mė­lynos žemaičių girios. Kažkur tolu­moje…