A. Vilainis „Legendos ir pasakojimai apie Šatriją“ // Ateitis. – 1943, Nr. 190, p. 3
Įkopę į pačią kalno viršūnę, matome nusidriekusias kalvų juostas. Tarp jų kyšo žali sodybų medžiai, pačios sodybos, o kai kur laukuose — vienas kitas paklydęs, vienišas kryžius. Rytuose dunkso tamsiai mėlynos žemaičių girios. Kažkur tolumoje blizga tarp girių nukritęs ežerėlis. Šiaurinis kalno šlaitas apžėlęs alksniais, tačiau jie nesiekia pačios kalno viršūnės. Iš ten matyti didesnės lygumos, laukai. Kažkodėl ten ir sodybų daugiau, negu pietuose. Vakarų pusėje vėl matyti drebulės, alksniai, o už jų tolumoje — tos pačios sodybos ir žaliuoją miškai.
Kalnas ir viršuje daro didingą įspūdį. Pietų pusėje jis turi dideli įlinkimą, atrodo, lyg iš ten būtų kas išėmęs daug žemių ar pats kalnas nuo savo sunkumo būtų įlinkęs, sudarydamas pailgo dubens pavidalą. Pačioje kauburio viršūnėje yra rusų pastatytas trianguliacijos punktas. Netoli jo stovi trys kryžiai, sudarydami lyg trikampį. Kalnas buvęs išrausinėtas mažomis duobelėmis, kurios dabar jau užžėlusios žalia veja. Todėl atklydėliui kelia klausimą, kam ir kodėl jos čia padarytos. Šiaurės pusėje, prieškalnyje matyti iškasta didelė duobė, bet ir ji dabar jau užžėlusi.
Į kalną vis užlipa vienas kitas žmogus, valandėlę pasidairo, matyt, pasidžiaugia šventadienio pavakario dangaus grožiu ir vėl, nusileidęs nuo kalno, ramiai žingsniuoja takeliu per laukus. Ten, žiūrėk, jau kur nors iš sodybos kyla dūmai, — ruošiamasi šventadienio vakarienei. Kalno šlaite pasirodo dvi moterys; jos ilgokai tarp savęs šnekučiuojasi, dairosi ir pamažu užkopia į kalno viršūnę. Nors dabar jau pavakarys, prieš saulėlydį oras atvėsęs, tačiau judviejų veidai aprasoję prakaitu. Matyt, šis kalnas, į jį kopiant, moka ne tik lenkti kelius, versti sunkiau alsuoti, bet ir smarkiau išjudinti gyslose kraują ir išspausti prakaitą.
Lietuvišku papročiu pasisveikinę išsikalbame. Viena jų — Babrauskienė pasisakė netoli kalno gyvenanti o kita — jos draugė Bagdonavičienė čia buvusi tik vaikystės metais ir dabar prie progos atėjusi pasigėrėti šio kalno ir apylinkės grožiu. Žinoma, tai suteikia mums progos pasiteirauti apie kalno praeitį ir jo legendas. Pirmiausia pasiteiraujame, dėl kokių priežasčių čia ant kalno atsiradę kryžiai. Pasak jų. čia juos pastatydinęs keliolika metų dar prieš didįjį karą kun. Palukaitis. Šiaurinėje kalno pusėje duobė buvusi padaryta dėka jo archeologinių tyrinėjimų. Matyt, Palukaitis norėjo sužinoti šio kalno vidaus paslaptis. Jis, pasikvietęs talkininkų, giliai rausęsis į kalną. Buvusi iškasta keliolikos metrų gilumo duobė, kol užtikta kažkokia kiaurymė. Tada jie atsinešę ilgą kartį ir bandę pasiekti tos kiaurymės dugną. Deja, jie sukišę visą kartį, o dugno pasiekti negalėję. Toks netikėtas nepasiekiamos bedugnės atradimas juos išgąsdinęs. Talkininkai manę, kad čia surasta pragaro anga. Todėl kunigo Palukaičio paskatinti jie tuojau užvertę duobę, kad iš jos nepradėtų eiti pragariškas garas, lįsti velniai, raganos. Žmonėse apie tai plačiai pasklidęs gandas. Nežinia, ar tam tikėjęs kun. Palukaitis, kaip jo parapijiečiai. Tačiau jis liepęs padirbti tris kryžius. užnešti juos į pačią kalno viršūnę ir ten pastatyti, Kryžiai buvo sustatyti kreiva linija, tik ant vieno jų buvo prikalta Kristaus kančia, kiti du Kristaus kančios neturėjo, žinoma, tai buvo padaryta tyčia. Kryžius su Kristaus kančia vaizdavo nukryžiuotąjį, o kitu du — latrų kryžius. Kryžiai buvę pastatyti su didelėmis iškilmėmis. Žmonės kalną buvę aplipę kaip musės. Skambėję šventosios giesmės, į dangų kilę smilkalų dūmai…
Be to, jos pasisakė ir šiaip žinančios vieną kitą legendą. Bagdonavičienei dar mažai esant, senukas jai papasakojęs, kaip kartą ant kalno žmogus iš velnio laimėjęs daug pinigų. Mat, velnias šventadienį per pačią Sumą, iškilęs ant kalno, vėdino pinigus. Auksas saulėję žėrėjo, kaip gelsva, šviesi ugnis. Tuo tarpu vienas senis ėjo pro kalną. Tai pamatęs, jis pamažu priėjo arčiau. Velnias buvo pasivertęs į kažkokį ponaitį ir ramiai žaidė pinigais. Senukas turėjo su savim rožančių; jis nutraukė vieną karoliuką ir metė jį aukso skrynion. Kilo didelis trenksmas, ėmė pūsti smarkus vėjas. Senukas džiaugėsi pats nusiritęs nuo kalno. Naktį jis išgirdo už durų triukšmą. Velnias reikalavo, kad jis atsiimtų iš skrynios savo karolį. Senuko būta gudraus. Jis apsivilko švarką su dideliais kišeniais ir nuėjo. Nors velnias ir labai išsisukinėjo, tačiau jis pirma prisipylė kišenius aukso, tik tada išėmė rožančiaus karolį. Senukas staiga praturtėjo ir tik prieš mirdamas papasakojo, kaip jis apgavo velnią.
Tų pinigų ieškoti ant kalno ėję ir daugiau. Tačiau ne visus laimė lydėdavusi, nes juos čia baidydavę velniai, raganos. Kitiems net pavykę prisikasti geležines duris. Tačiau ant jų buvę pakabintos žirklės, kurių reikšmės jie negalėję atspėti, todėl į pilį neįėję. Kartais mėnesienos naktimis ant kalno pasigirstą nuostabiai puiki muzika. Kartais drebąs visas kalnas, kai pro jį joją raitelių pulkai. Tada viršukalnyje sušvintanti šventoji ugnis ir prie Perkūno aukuro pasirodančios dešimtys vaidilučių. Ilgaisiais rudens vakarais čia susirenkančios raganos. Jos čia ant šluotų, kaip ant žirgų, sulekiančios kaukdamos su vėjais iš visų kraštų, gal ir iš viso pasaulio. Tada įvykstanti jų puikioji puota. Jos išmokstančios daug kerų ir burtų, sužinančios daug žemės paslapčių ir vėl grįžtančios į slėnius, miškus, prie savo burtų laužo ar verdančio katilo.
Darant įvairius kasinėjimus, kalne buvo atsitiktinai rasta daug įvairių senoviškų pinigų, papuošalų, kažkoks nuostabiai gražus bronzinis gaidukas ir kt.
Bolševikmečiu daug apylinkės gyventojų skaudžiai nukentėjo. Tos pačios ponios parodė netoli esantį Kirilio dvarą, kurio savininką išvežė Rusijon dar pačiomis pirmosiomis bolševikų atėjimo dienomis. Jis, vežamas Rusijon, kaip pasakojęs kitas kalinys, pamišęs. Dabar šiame dvare gyveną jo broliai. Netoli kalno, šiaurinėje pusėje matyti ūkis, kuriame buvo suimtas valsčiaus sekretorius Neščiauskas. Karo išvakarėse jis buvo nugabentas prie Červinės ir ten su kitais žuvo. Kalno pietų pusėje matyti stambokas Dambrauskų ūkis. Iš jo buvo kilęs kunigas Dambrauskas, kuris klebonavo Kuršėnuose ir ten buvo bolševikų žiauriai nukankintas. Rainiuose buvo nužudyta keletas luokiškių, vienas kitas buvo kitur nukankintas. Keliasdešimt kalėjo kalėjimuose; atėjus vokiečiams jie laimingai iš ten išėjo ir grižo namo.
Nuo kalno nuvykome tiesiai į Luokę. Pernakvojus, rytą su vietos kunigu apžiūrėjome bažnyčią. Bažnyčia medinė, iš vidaus ir oro nedaro gilesnio įspūdžio. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta Vytauto Didžiojo laikais, o pastaroji — 1768 metais. Bažnyčios kairės pusės altoriuje yra labai graži šv. Mergelės statula. Ji užleidžiamą tam tikru septynių kalavijų paveikslu. Šis paveikslas pieštas kažkokio Prancūzijos vienuolio ir turi nemažą meninę vertę.
Miestelio namai daugiausia mediniai. Prieš keliolika metų jis buvo nudegęs ir tik dabar atsistatęs. Miesteliui esant gamtos atžvilgiu nelabai gražioje vietoje, jam nudegus, buvo kilusi mintis jį perkelti už keturių kilometrų — prie Biržuvėnų dvaro, kur labai gražios apylinkės ir upė. Miestelio aikštėje yra pastatytas Nepriklausomybės paminklas, aukštas stulpas su iš visų keturių pusių prikaltomis bronzinėmis lentomis ir įrašais. Vienoje pusėje yra įrašyta: „Dieve, laimink Lietuvą“ ir kryžiaus ženklas; antroje pusėje — „Aukojame dėl tavęs, gimtoji šalele, gyvybę, širdis ir turtą”; trečioje — „Lietuva, būk galybė su sostine Vilniuje“ ir ketvirtoje — „Per amžius budėję, laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą“. Tie patriotiški įrašai bolševikams nepatiko. Jie lentas su Vyčiais nuplėšė ir sumetė į kažkokią pelkę. Juos išvijus, jos buvo surastos ir vėl pritvirtintos prie paminklo savo senose vietose.
