A. Treigūnas „Prie legendinios Džiugo kalno“ // Ateitis. – 1943, Nr. 147, p. 3
Stovime Džiugo piliakalnio viršūnėje. Medžių šešėliai dengia mus nuo vasaros saulės kaitros. Piliakalnio šlaitai statūs, apaugę storais medžiais. Keletas jų auga ir viršūnės plokštumoje. Aplinkui banguoja išplaukusių rugių laukai. Žalsvos, vėjo supamos vilnys įspūdingai veikia į mus. Jos čia primena amžinai alsuojančią jūrą ir didingą gamtos harmoniją. Už banguojančių rugių matyti vieškelis. Jis eina iš Telšių į Alsėdžius.
Kiek atvėsę, dar vieną kitą kartą apeiname piliakalnį. Visur čia auga vešli žolė. Atrodo, lyg čia žemė būtų nuolat patręšiama ir palaistoma. Ant piliakalnio yra keletas išraustų duobių. Viena jų pačiame viduryje labai didelė ir gili. Jos tik krantai apaugę žole, giliau matyti juoda žemė. Ant jos guli užvirtęs storas, pakirstas medis. Vakarinėje piliakalnio pusėje yra nedidelis medžiais apaugęs raistas. Už jo stovi Džiuginėnų dvaras, kurį supa šimtamečiai medžiai.
Besigėrėdami piliakalnio ir laukų grožiu, prisimename ir vieną kitą apie jį legendą. Pasakojama, kad jo vardas yra kilęs nuo kadaise čia gyvenusio didvyrio, milžino Džiugo. Tas milžinas esąs čia palaidotas, ir jam supiltas piliakalnis. Nuostabus tai buvęs karžygys. Jis vienas su kuoka mušdavęs ištisus pulkus priešo kariuomenės. Supykęs jis virsdavęs tikra audra. Raudavęs medžius su šaknimis ir kalnus pernešdavęs iš vienos vietos į kitą. Ir pats Telšių miestas esąs jo rankomis pastatytas. Šio karžygio kariuomenė ir dabar tebemieganti užburta po šiuo piliakalniu. Seniau buvę žmonių, kurie tą kariuomenę esą matę.
Vidunaktį pasigirsdavęs skardus trimitas. Tuoj imdavę ošti, siūbuoti medžiai. Atsiverdavusios su triukšmu pilies angos, ir pasirodydavę raiteliai. Jie išslinkdavę, kaip kokie tamsūs šešėliai. Visa ši nuostabioji vilkstinė pasukdavusi į vieškelį. Po valandėlės šiuos raitelius būdavę galima sutikti už keturių kilometrų — Telšių priemiestyje. Tada pasigirsdavę kovos balsai, nes kita tokia kariuomenė pasirodydavusi iš kitos pusės miesto. Gaidžiams pragydus, kovos garsai nutildavę, ir Džiugo kariuomenė vėl grįždavusi į pilį. Prie pilies dar kartą suskardėdavęs pergalės trimitas, ir vėl užviešpataudavusi nakties tyla.
Kitoje legendoje vėl pasakojama, kad tame piliakalnyje gyvenąs pats nelabasis. Naktimis jis čia ūbaująs su pelėdomis, karstęsis po medžius, einantiems keleiviams vieškeliu pastojęs kelią. Pasivertęs gražiai apsirengusiu ponaičiu, jis pirma maloniai užkalbinąs praeivius. Šypsodamasis jiems kalbas:
— Gal pamėgintumėm lenktyniauti. Na, taip, sakysim, porą kilometrų risčia. Jei jūs laimėsite, aš duosiu visa puskvorte raudonųjų… Keleiviui suvilioti jis panosėn pakišęs puskvortę raudonųjų. Jei keleivis nesutinkąs lenktyniauti bėgime, tai velnias siūlęs jam išmėginti jėgas grumtynėse, laipiojant po medžius, šokant per griovį ir t. t. Ir nelaimė tam, kurį velnias sugundo savo raudonaisiais. Toks, įsileidęs su velniu į kalbą, išėjęs lenktynių, esą, žuvęs. Velnias jį pagriebiąs už sprando ir pasmaugiąs. Tada jis užšokąs ant piliakalnio ir pradedąs velniškai kvatotis: „Cha-cha-cha…“ Nuo jo juoko drebąs kalnas, gaudžią medžiai, iš lizdų išskrendą pabaidyti paukščiai. Gal būt, tie velnio raudonieji bus sugundę ir neprašytuosius piliakalnio tyrinėtojus. Jie čia anksčiau naktimis išrausdavę daug gilių duobių, matyt, ieškodami paslėptų lobių. Žinoma, dar nė vienas čia jų nėra radęs. Vėliau vienas kitas yra daręs kasinėjimų tyrinėjimo tikslu, tačiau ir jie nieko reikšmingesnio neradę.
Įdomus yra ir greta piliakalnio stovįs . Jis anksčiau priklausė grafams Pliateriams. Šiame dvare keletą metų yra gyvenusi ir mūsų rašytoja Žemaitė. Tada to dvaro valdytojai buvo ją pasisamdę prižiūrėti — slaugyti vieną ponią. Užtai ji gaudavo dvare visą išlaikymą ir 30 rublių metinės algos. Pagal to meto atlyginimus, tai buvusi labai didelė alga. Mokyklų mokytojai tada gaudavę 50 rublių metinės algos. Čia begyvendama, ji susipažino ir įsimylėjo Lauryną Žymantą. Jis ėjo to dvaro girininko pareigas. Žymantas buvęs kilęs iš baudžiauninkų. Žemaitė, už jo ištekėdama, įėjo į vargingųjų luomą.
Pats dvaro gyvenamasis pastatas, rodos, ir dabar tebėra tas pats. Jis didelis, bet medinis. Dvare yra didelis vaisinių medžių sodas, apsodintas storais medžiais, alėjomis. Ir kiti dvaro trobesiai skęsta šimtamečių medžių pavėsyje.
Šiame dvare bolševikų valdymo laikais įvyko skaudi tragedija. Dvarą tada valdė dailininkas Sarpinskis. Nors jis laikė save lenku, tačiau jo kūryba daugiausia vaizdavo lietuvišką buitį. Paveiksluose, grafikos darbuose mes matome mūsų piliakalnius, kryžius ir savo krašto papročius. Paimtos iš mūsų krašto praeities ir buities temos ir kita parodo dailininką buvus mums artimu ir savo siela.
Atėję bolševikai visą Sarpinskio dvarą nusavino, nepalikdami jam nei žemės, nei kito turto. Dailininkas, negalėdamas išgyventi to sunkaus smūgio, pasikorė. Dailininko kūriniai daugiausia pateko į muziejus. Jo kūrinių nemaža rinkinį turi Šiaulių „Aušros“ muziejus. Saulei dar tebekaitinant, leidomės toliau kelionėn. Danguje rinkosi nedideli debesėliai ir vakare buvo galima laukti lietaus. Pro akis slinko tie patys gražūs gamtovaizdžiai, kol privažiavome Telšių — Alsėdžių miškus