Eugenija Šimkūnaitė „Žalkčių karalius“ // Ladakalnis. Nr. 39, 1991 m. balandis – biržėlis p. 3; Nr. 40, p. 4. Pateikiame kiek sutrumpintą įžymios mokslininkės, biologijos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės studiją parengtą iš nuolatinių gimtų jai Šiaurės Rytų Lietuvos vietų etnokultūros tyrimų. Pasisuko saulė ilgėn, įspindo Želmio seklyčion, ir kėlėsi Žalkčių…
Peržiūrėti daugiauAringas Gorodeckis „Lados kalnas“ // Ladakalnis. Nr. 38. Kas nors kartą buvo užlipęs ant kalno, pakeleivių Ledakalniu, o vietinių žmonių Ladakalniu, Ladu (pvz.: „Tai į Ladą einat?“) vadinamo, rado laiko kelias minutes pastovėt ant jo susikaupus, pajust jo nepaprastą dvasią, dosniai atveriamų grožybių žavesį – niekados jau šito pojūčio nebeužmirš….
Peržiūrėti daugiau„Salakas“ // Legendos pasakoja, p. 124; Salako miestelis, įsikūręs ant kuodžio ežero kranto, į pietus nuo rajono savivaldybės centro, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1387 m. Skaitant nuo galo, miestelio vardas – „Sakalas". Padavimai sako, kad Salaką įkūrė kunigaikštis Utenis. Legendose Salakas – didžiulis 7 varstų ilgio ir 7 varstų pločio…
Peržiūrėti daugiauTauta ir Žodis – K., 1923, t. I p. 128; Netoli nuo Linkmenų pilutės yra piliakalnis ant ežero krašto, vadinamo Linkmenų, kur senovėje būta pilies ir aukota lietuvių dievaičiams savo. Seni žmonės pasakoja, jogei Zelekčiui (žalčiui) tų senybinių Linkmenų buvęs vardas Ligmanas, Vilniaus — Vilanas, o Rygos — Rygmanas. Vilanas…
Peržiūrėti daugiauPranė Dundulienė „Mokai“ // Ladakalnis. – 1989, kovo – balandžio mėn. Profesorė Pranė Dundulienė savo straipsniuose ir knygose dažnai mini musų krašto kultūros paminklus. Patelkiame dali jos straipsnio "Prakalbo nebylūs akmenys". Tikriausiai jums bus įdomu susipažinti su kai kuriais Stripeikių ir Šuminu kaimuose bei Nacionalinio parko apylinkėse esančiais mitologiniais akmenimis….
Peržiūrėti daugiauIgnalinos kraštas — V., 1966, p. 300. Užrašyta Gaveikėnų k. Iš Adelės Vaičkuvienės, 71 m. Užrašė J. Aidulis 1984 m. Seniau bodavo tokios laumės. Ilgom kasom, gražios. Tai jos Palūšėj gale Galo Praustuvio, lig krūtinės būdavo vandeny. Tai kai tik saulelė nusileisdavo, tai laumės ir dainuodavo. Bet žodžių nesuprasi, žmonėm…
Peržiūrėti daugiau