Žalkčių karalius

Eugenija Šimkūnaitė „Žalkčių karalius“ // Ladakalnis. Nr. 39, 1991 m. balandis - biržėlis p. 3; Nr. 40, p. 4.

Pateikiame kiek sutrumpintą įžymios mokslininkės, biologijos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės studiją parengtą iš nuo­latinių gimtų jai Šiaurės Rytų Lietuvos vietų etnokultūros tyrimų.

Pasisuko saulė ilgėn, įs­pindo Želmio seklyčion, ir kėlėsi Žalkčių karalius, vėl žygius žygiuot taisės…

Pasakų apie gyvates ir žalčius rasime visur, kur tik šie gyvūnai gyvena, tačiau jos toli gražu, ne vie­nodos. Turbūt niekur nerasime tiek užkalbėjimų nuo gyvatės įkirtimo, kiek Lietu­voje. Kaip žalčių karaliaus šalį mini Lietuvą ir užsienio etnografai.

Kas gi tas žalčių kara­lius?

Iš rašytojos Radzevičiū­tės malonės, žalčio tema se­nokai įsitvirtino mūsų litera­tūroje, keliaują iš vadovėlio į vadovėlį, kartkartėmis su­žavi kompozitorius ir, nors beveik ta pati, viena, tapo mūsų mąstysenos štampu.

Neskubėkime.

Pasakų apie žmogžaltį randame visoje Lietuvoje. Jų gana daug ir gerai išsilai­kiusių, ir aptrupėjusių, vien žaltinių ir su kitom besišliejančiom temom: aiškiai subordinuota žalčiui gyvatė, lauminės, augalinės, aitvarinės ir net buitinės temos. Neretai šios pasakos egzistuoja ir pačios, vienos. Netrūksta, ir „pataisytų“ pasa­kų, kurias pasakoriai bandė, priderinti prie rašytinių.

Sunku visas kartu ap­rėpti. Bandykime visas žal­tines pasakas sužymėti že­mėlapyje. Beregint atseksime du židinius: pamarinį ir ežeringosios Aukštaitijos.

Pamarinis židinys beveik išblėsęs – čia rasime vos porą variantų. Žaltys – jūrų marių            karaliūnas, turi žmonių buičiai labai mažai įtakos: šmėkštelį didžiuliais bet gana neapčiuopiamais turtais, pasigrobia ar suvilioja kokią mergelę ilgakasę, nusigabena ją į savąsias valdas ir pats gana beprasmiškai per klastą ar savo atkaklumą žūsta, bebandydamas susi­siekti su krantu. Krauju nusidažo baltos putos, vargas ir bendravusiems su Žalčiu.

Ir tiek.

Kitoks aukštaitiškas žal­čių karalius; visose srity­se beribė jo galia ir milži­niški turtai, bet nė iš tolo jie tviska, o sunkiam vargui užgriuvus, vargdienius va­duoja. Paprasti aukštaitiški ir žalčio rūpesčiai, darbai, jis ir grūdų saują dirvon beria, ir žemę želmeniui at­veria, ir brandžia varpa džiaugiasi, ir nagingam meis­trui padeda. Kartais žaltys net nusistovėjusią tvarką keičia – išgelbsti kruoja (hemofilija) sergantį. Žaltys nuolatos kovoja žiaurią, sunkią kovą. Sunku jam vienam galynėtis, ieškosi talkininkų, bet šie per silpni, per jų bejėgiškumą žalčio krauju parausta ežerų vandenys, visiems gresia bai­sios nelaimėsi bet žaltys, kaip ir saulė, nei sunaiki­namas, nei nužudomas. Var­ge, kovoje grūdinasi ir stip­rėja žalčio bendrininkai, le­miamam susirėmime laimi žaltys. Ne betikslė jo kova, ateis didžiulė laimė ne tik jam vienam, ne tik jo šei­mai, bet laimė visiems.

Atrodo, pamario pasakos sekamos apie svetimą jūri­ninką, aukštaitiškos apie saviškį galiūną. Luodžio saloj nugrimzdo ir Želmio pilis, ir seklyčia kuore, bet lygiai tokia pat stovi Salako miestelyje. Įlipkime į bažnyčios bokštą ir pasižvalgykime po Želmio valdas. Salų, Lobės, Luo­džio ir Kretūono ežeruose paskendę žalčio pilys; prie – Svėdasų – Gyvačių rais­te, Prūsijos – Želmiškės pievoje, Aiseto vingiuose – mėgiamos žalčių karaliaus poilsio vietos. Lamėsto, Indrajų ir Avilių ežeruose jis maudosi ar žaizdas plauna, Vyžuonų bažnyčios sienoje įmūryta žalčių karaliaus Vyžo-Vyžuono galva. Latvijo­je, netoli Silenės, ežere tebegyvena ežero karaliūnas, o mylima mergina tiesia jam vaivorykštinį kasnykų tiltą.

Ar pasakų takais sektu­me, ar iš Salako bažnyčios bokšto į Želmio žemę žiū­rėtume, ši žemė mums jau pažįstama, tai Indrajos ša­lis.

Jei Indrajos ir Želmio valdos sutampa, tai jie ga­lėtų karaliauti tik skirtingu laiku. 

Anksčiau Indrajos Želmis negalėjo gyventi, nes žaltinių pasakų daugiau už indrajiškąsias, jos išsilaikę ge­riau ir žalčio interesų sritis platesnė negu Indrajos, Želmis daugiau amatų išmano. Taigi, žaltinių pasakų pra­džios reikia ieškoti poindrajiniu laikotarpiu – patriar­chalinėje bendruomenėje, tai patvirtina, nors ir neryškūs, šaltiniai motyvai indrajiškoje medžiagoje: pvz. užkalbėjimas – „Įndraja pre sau žalktį turėja…“

Nors žaltinės pasakos su­sikūrusios po matriarchato, jos atspindi irgi labai senus laikus.

Prisiminę vieną: kitą želminiškių pasakų aplinkybę, galime ir tiksliau apibrėžti žaltinį laikotarpį. Kaip ir Indraja, žaltys; neįjoja, neįvažiuoja. Apskritai, žaltinėse pasakose arkliui neskiriamas joks žymesnis vaid­muo, o mūsų eros IX – X amžiuose jau randame gau­sius žirgų laidojimus, kilpų, balnų, žąslų pasitaiko ir VI amžiaus pilkapiuose, o ark­lių dantų – net I – IX a. radiniuose. Taigi, Želmis dar nebuvo prisijaukinęs arklio ir gyveno prieš I mūsų eros amžių. Jei Želmiui tenka naudotis transportų, per vandenis jis plaukte plaukia, per pievas luotą stumte stumia. Matyt, aukštaitiškės žaltinės pasakos buvo susiformavusios kai pamariškės dar nebuvo gimusios?

Želmis yra žalčių karalius, bet karališkų bruožų turi labai mažai. Užtat netrūksta jam paprasto, darbštaus žemdirbio ypatybių: išmano visus amatus ir mėgsta dirbti, mėgsta dirbančiam padėti, ypač rūpinas derlium, sėja ir želmenų priežiūra. Neatsitiktinai ir vadinamas Želmio (želmenų globėjo) ir Želvio (želva – jauni, dar gelsvi želmenys), vardais. Dėvi lininiais ir miliniais rū­bais, labai mėgsta rašto puošnumą ir niekina bliz­gučius, kitų rankomis dirbtus parėdus. Juk tai šeimos ar nedidelės bendruomenės gal­va, o ne karūnuotas, sar­gybos apsuptas valdovas. Matyt, Želmio gadynėje žem­dirbystė buvo beįgaunanti svarbų vaidmenį, o prekyba nebuvo labai pelninga.

Šiaurės Rytų Aukštaitijoje labai daug pasakų apie žiaurias kovas su geležimi apsikaišiusiais atėjūnais Gana aiškus šių pasakų istorinis pagrindas – nuo Dauguvos brovėsi Kalavijuočiai. Nebūtų nuostabu jei šie įvykiai, įsipynę į senesnes pasakas, sudarytų žaltinių pagrindą, bet kovoje su ge­ležiniais ateiviais ir kardai lūždavę, ir skydai dildavę, o Želmis, nors ir da­lyvauja karuose, bet pats ginklo ne­vartoja. Turi Želmis kalaviją, ir ne bet kokį, o su saule rankenoje, bet tiktai žemėj daigams aptverti. Želmis pasyvus karys, nors šarvai jį kiek ir gina. Ir Želmio priešas ne kilme, o norais svetimas, ir kova vyksta ne tiek teritorijoje ar materialineje plot­mėje, kiek pasaulėžiūroje – tai kova už laimę.

Kokios tos kovos buvo, kad žmonių atmintin mažų mažiausiai porai tūkstančių metų įsirėžė!

Želmis siekia laimės visiems, labai plačią prasme visiems. Želmiui išvy­kus į žygius jo pati turi visais nelai­mingaisiais rūpintis, tuomet žalčiui geriau sekasi, visais, pati pasi­rūpino, tik vienai svetimai atklydėlei nepadėjo, o pargrįžęs sukapotas žal­tys klausia: „O tie, kitokių papročių, kitoniškai kur šneka, kitokiais rūbais rėdos, ar jie nejaučia skausmo, alkio, ar ligos juos aplenkia?“

Yrant pirmykštei bendruomenei, vys­tosi feodaliniai santykiai. Vis labiau slegiamiems žmonėms bendruomeniniai laikai, liko aukso amžiaus pasaka. Matyt, ir žaltinių pasakų antrosios ribos reikia ieškoti feodalinės santvarkos užuomazgose, o Žėlmis prilygtų liaudies kovotojui.

Jei taip, tai Želmio gadynė prasidė­jo, prieš pirmuosius mūsų eros amžius ir tęsėsi ligi mūsų eros pirmojo tūks­tantmečio pabaigos. Želmis glaudžiai siejamas su saule – žemdirbiams jos labai reikėjo. Saulės spalva primena varį, bronzą. Kad ir labai apytikriai, Indrajai galima būtų priskirti akmens amžių, o Želmiui – bronzos. Bent jau šio laikotarpio pradžią.

Retai minima žalčio motina. Ji ne vietinė: arba Saulės, arba iš Saulės šalies. Kol kas Želmiui kelias į ten užgintas. Į ten galėsiąs grįžti tik lai­mę įgijęs, visus darbus nudirbęs, žy­gius laimėjęs. Kas gi nesvajoja grįžti į prarastą rojų?

Kad žaltys ne visai saviškis, rodo ir tai, jog galutinei pergalei jam būtina vietines merginos talka. Prisiminkime: daug Napoleono kareivių išvengė stovyklų ir beveik tikros mirties pervarymų metu, vedę vietines merginas, prisiėmę jų pavardes. Ir baudžiaunin­kų vaikui Stuokai teko tapti bajoru. Savastis per žmoną, ypač aukštaičiams gana įprasta, o seniau ji turėjo būti dar labiau išplitusi. Taigi, galė­tume manyti, kad Želmis buvo gimi­ningas, aukštaičiams (baltas) atėjūnas iš pietų, iš matyt, gerokai kultūringesnės srities. Peržvelkime „saviš­kių“ atėjūnus pakilnokime pasakines jų kraičių skrynias.

Išliko Aukštaitijoje Juodvalkiu pa­vardė, išliko keli to paties pavadinimo vienkiemiai ir labai skurdžios pa­sakinės žinios: lyg ir saviškiai buvę, kažkur toli gyvenę, juodai dėvėję todėl ir juodvalkiais praminti. Į da­bartines vietas atėję, išdidūs buvę, spyriojęsi. Matyt, juodvalkiai geriau, nusimanė apie dažymą, labiau pra­kutę buvo. Labai gali būti, kad dalis juodvalkių pasitraukė, turbūt gyven­dami pietuose susikūrė aukštesnę kultūrą negu tarp ežerų išsisklaidę aukštaičiai. Šios nuotrupos, kad ir labai negausios, ir atskiram pasakų ciklui jų nepakanka, gal kiek ir praverstų, nagrinėjant jotvingių likimą. Bet žal­tinių pasakų pagrindu šie ateiviai negalėjo būti – Želmis glaudus, visiems, draugiškas, o juodvalkiai – atskirūnai.

Aukštaitijoje susirado prieglobsti ir prūsai, atsinešę prie Dūkšto ir Salako, Tilžes, Ragainės, Gumbinės, Prėgulos, Vystulos, Srūčio vietovardžius, žiau­rių kovų, prisiminimus. Šių atėjūnų būta iš pietvakarių. Gal jie? Ne. Ne jie padėjo pamatus žaltinėm pasakom. Užvinčiu, Apvynyjos, Šinkūnų, Želmeniškes – Prūsijos kaimų, Šimkūnai – Šinkūnai, nė kiek neabejodami, kildinami iš Želmio palikuonių. Suskaičia­vę Aukštaitijoje nugyvenusias prūsų kartas, gan tiksliai pateksime į XIII amžiaus vidurį, į Montės sukilimo pa­baigą. To laikotarpio buitis jau gero­kai skyrėsi nuo želmeninėse pasakose vaizduojamos. Maža to, Obelių, Svė­dasų, Rokiškio, Šinkūnai – Šimkūnai irgi žino esą prūsai, žino labai senus giminystes ryšius su salakonais, bet nieko nežino apie giminystę su žalčiu ir nežino buvę karaliais, o Salakonuose Šimkūnų giminėje karaliai neiš­nyksta, kartais ir po kelis, būna (pavyzdžiui, geležies ir gyvačių, atseit, žadėjima), ir dabar gyvena „girių karalius“ eigulys Jonas Šimkūnas. Tai gi, atėję iš Prūsijos, Šimkūnai Želmeniškeje turėjo rasti ir Zelmeniškės var­dą, – ir žaltines pasakas.

Ar galėjo būti kitų, ankstyvesnių baltų kilmės ateivių?

Lietuviškai kalbančių salelių ir lie­tuviškų vietovardžių išliko Baltarusi­joje, Ukrainoje, Rusijoje, o archeologinė medžiaga rodė, kad dar lX – Xll mūsų eros amžiuje gan daug baltų kilmės gyventojų buvo ne tik dabar­tinių salelių vietose, bet ir Pripetės upyne. Basanavičių ir daugelį kitų klaidino „lietuviški“ piliakalniai Bal­kanuose. Neabejotinai jie baltų supilti, dar mūsų eros pradžioje, juose gyveno baltai, o gentys, iš kurių susiformavo lietuviai dabartinėse vietose, kelis tūkstančius metų prieš mūsų erą atsi­kraustė.

Ryšių tarp giminingų genčių būta. Prisiminkime Indrajos keliones. Vyk­dama Saules lankyti, ji pereina gimines, savasties ir barčios žemes. Balka­nai – senas kultūros židinys. Ir įvairios teritorines varžybos ten vyksta labai seniai. Geroka baltų dalis turėjo įsilieti į naujai besiformuojančius tenykščius gyventojus, bet visai įmano­ma, kad tam tikra dalis nepatenkintų susidariusiomis sąlygomis, kaip ir vė­lesniųjų laikų atėjūnai, kritišku mo­mentu ieškojo prieglobsčio pas šiauri­nius giminaičius. Turbūt nedaug tesuklysime, manydami Želmį atkeliavus iš Balkanų.

Ankstyvam Želmio laikotarpiui lyg ir prieštarautų žalčių karaliaus dvaro – pilies išvaizda, būdinga feodalinio laikotarpio statiniams. Tačiau toli gra­žu ne visose žaltinėse pasakose Želmio pilis sutapatinama su Salako baž­nyčia, o ir tose, kur pilis bažnyčios iš­vaizdos, t. y. aukštabokštis pastatas su galingomis sienomis, visai nemini­mas vidaus išplanavimas, kiek geriau nusakyta, tik Želmio seklyčia, kurį galėjo būti bet kuriame kuore, kad tik tekėdama pirmą ilges dieną saulė jon pažvelgtų. Dažnai minimos klėtys, kamaros, svirnai nė netilptų bažny­čios formos pastate. Matyt, galingo akmeninio pastato vaizdas gerokai apiblėso, o galingų akmeninių statinių Balkanuose buvo labai seniai. Kad Želmio pilis ne Salake buvo, lyg ro­dytų archeologiniai duomenys, apie Salaką daug senienų, bet galingos mūrines pilies liekanų nėra.