Dovilų piliakalnis

Dr. J. Remeika "Dovilių piliakalnis" // Kai dar amžina ugnis ruseno 1939 m. p. 97-104;

Puikiame Minijos kranto ąžuolyne, į pietus nuo Dovilų, slepiasi pilaitės kauburys.

Vieni pasakoja, kad čia kunigaikštis Dovilas gyveno, antri — kad Gedimino giminaitis, o patsai kaimas anapus upės gavęs vardą nuo Gedimino, kuris kartą aplankęs savo giminaitį ir su didele kariuomene stovėjęs toj vietoj.

Daug pasakų išliko apie šį žilos senovės pa­likuonį. Jos visos miglotos, lyg tamsioj nakty klajojančios šviesos, nes tai buvo seniai seniai. O rami ir užsisvajojusi Minija piliakalnio pa­šlaitėje vis taip pat tyliai neša vandenį kaip ir anuomet. Ji žavi kiekvieną savo grožiu ir di­dinga praeitimi. Vienas senelis, visą amžių čia gyvenęs, štai ką papasakojo.

Kaip pilis žuvo

Prieš daugelį metų ant kalno stovėjo tvirta pilis. Ją valdė garsus ir rūpestingas kunigaikš­tis. Jis buvo visų žmonių mylimas ir gerbiamas.

Kartą, kai geležimi šarvuoti vyrai užpuolė jo kraštą ir pradėjo plėšti žmones, jis surinko tvirtą ir didelę kariuomenę ir išvyko sudrausti priešų. Kariauti išėjo visi, kas tik galėjo ir pa­jėgė pakelti ginklą. Narsiai grūmėsi kariai, bet įsibrovėlių buvo labai daug. Kunigaikščio ka­riai, matydami, kad negalės atsilaikyti prieš daug stipresnį priešą, sugrįžo atgal ir su visu savo turtu užsidarė pily.

Atvykęs priešas pradėjo pulti pilį. Kuni­gaikštis su savo mylimais kariais narsiai atmu­šė priešą nuo pilies sienų. Tačiau priešas buvo daug didesnis ir galingesnis. Pilėnų jėgos pra­dėjo silpnėti. Tada kunigaikštis trenkė sunkiu kardu į aukurą. Pilis nugrimzdo į žemę. Toje vietoje liko tik kalnas. Geležiniai vyrai labai nusigando ir skubėjo į savo kraštą. Grįžtančius užpuolė kitas valdovas su savo kariuomene ir visus išžudė.

Užburtos kunigaikštytės

Kunigaikštis turėjo tris gražias dukteris. Jos nugrimzdo giliai į žemę kartu su pilimi ir jos turtais ir pavirto repečkomis.

Joninių vidurnaktį kunigaikštytės išeina į kalno viršų ir laukia išvaduojamos. Visos trys — biaurios repečkos. Baisu ir šiurpu pažiūrėti. Jeigu kas jas visas pabučiuotų, vėl iškiltų pilis ten, kur seniau šauniai stovėjo. Išvaduotojas gautų gražią kunigaikštytę ir visus turtus. Bet vargas tam, kuris dėl baimės visų nepabučiuo­tų. Jis turėtų žūti, o užburtos kunigaikštytės skurstų ir toliau.

Daug apylinkės jaunuolių ėjo kunigaikšty­čių vaduoti, bet nė vienas neišdrįso pabučiuoti.

Kartą vienas drąsus vyrukas Joninių naktį išėjo jų vaduoti. Apie dvyliktą valandą naktį iš kalno išlindo trys pasibaisėtinos repečkos. Jos maldavo išvaduojamos. Tokių šlykščių vy­rukas nė vaizduotis neįsivaizdavo. Jį net šiur­pas nukratė. Viena repečka jam davė skarelę, kad nors per tą pabučiuotų. Pagaliau ėmė ir vieną pabučiavo. Tada pradėjo vaidintis viso­kios bauginančios šmėklos. Jis taip išsigando, jog toliau nebepajėgė kitų bučiuoti. Manė jau pabėgti nuo kalno, kai staiga sukrito negyvas.

Kunigaikštytės, sako, ilgai paskiau nebe­sirodė.

Piemenys su velniais ritina ripką

Seniau pilies kalne buvo kiaurymė, pro ku­rią išlįsdavo velniai.

Piemenys pasakodavo šeimininkams, kad pas juos ateina keistas vokietukas. Šeiminin­kas liepė piemenims pažiūrėti, ar tas vokietu­kas turi kulnus ir nosyj skyles. Kitą dieną pie­menys, parbėgę be dvasios namo, pranešė, kad jų svečias neturi nei kulnų, nei nosyj skylės. Šeimininkas, išpūtęs akis, tik patvirtino, ko jau laukė:

„Tai — velnias!“

Velnias mėgdavo ne tik užkabinėti piemenis, bet ir žaisti su jais. Kai piemenys ritindavo ripką, pribėgdavo ir jis. Iš pradžių erzindavo jį ir neprisileisdavo. Pagaliau nutarė, kad velnias turi eiti į apačią prie Minijos ir neleisti ripkos į vandenį. Piemenys užlipdavo ant kalno ir paleisdavo ripką į pakalnę. Jis visuomet ją sučiupdavo. Bet, kai paritindavo prieš kalną, ripka lėkdavo, ir niekas jos negalėdavo sulaikyti.

Piemens, nusibodus ripką laidyti, paleisdavo ją viršum velnio galvos, ir ji įlėkdavo į upę. Velnias turėdavo išimti iš vandens, jam tai labai nepatikdavo, bet toliau nebežaisdavo.

Išnešęs ripką iš vandens, bėgdavo į kalną ir dingdavo kiaurymėje.

Tuo būdu piemenys atsikratydavo negeidžiamo žaidėjo.

Ką matė piemuo nusileidęs kiaurymėje į užburtą pilį

Piliakalnio kiaurymė ėjo stačiai žemyn. Kartą piemenys susitarė nusileisti į kiaurymės dugną. Jie žinojo, kad ten daug turtų. Visi susirinko prie tos prarajos. Tik niekas nedrįso leistis. Po ilgo ginčo išrinko mažiausiąjį pie­menuką. Nors jis ir labai bijojo, niekas, tačiau, to nežiūrėjo. Pririšo jam virvę per krūtinę ir nuleido.

Pasiekęs dugną, atsipalaidavo. Čia buvo platus ir aukštas urvas. Kiek paėjęs, atsirado prieš žibančius vartus. Vos paliesti vartai su­žvangėjo. Netrukus atsidarė, ir pasirodė žilas senelis.

Jis nusivedė bernelį už rankos ir pavaišino gardžiais valgiais. Piemenėlis žvalgėsi ir be galo stebėjosi. Rūmuose buvo šviesu kaip die­ną. Viskas žibėjo auksu ir sidabru. Apsidangstę žvėrių kailiais, vaikštinėjo kariai, prie šonų kabojo ilgi kardai. Pavalgius senelis parodė jam visus rūmus. Paskiau vėl atvedė prie var­tų ir sakė:

„Gali eiti. Tik niekam nepasakok, ką ma­tęs”.

Piemenėlis pradėjo lipti urvu. Tik staiga ėmė kilti ir bematant atsirado kalno viršuje. Jo draugų jau nebebuvo. Todėl, nieko nelauk­damas, sugrįžo namo.

Šeimininkas labai nustebo. Jau trys dienos praėjo, kai piemenukas nusileido į pilies kalną. Visi jį laikė žuvusiu. Dabar apstojo jį ir klau­sinėjo, ką jis pilyje matęs. Piemenėlis nenorėjo pasakoti. Kratėsi, kaip galėjo. Bet pagaliau vis dėlto neiškentė ir pa­pasakojo. Vos pabaigė savo kalbą, staiga jam užėmė žadą visam laikui liko nebylys.

Kalno turtai

Senieji žmonės pasakoja, kad kalne yra už­keiktų turtų, kuriuos saugoja velniai.

Anksčiau, kai į kalną ėjo gilus urvas, žmo­nės užkopdavo pasiklausyti, kaip velniai urvo gilumoje skaito pinigus. Į urvą įkišęs galvą, galėjai aiškiai girdėti apačioj pinigus skam­bant. Seniai sako, kad ten yra didelė skrynia pinigų. Ją saugoja keturi velniai.

Jei į urvą įmesdavo akmenėlį, tai gelmės dugne suskambėdavo. Po kiek laiko akmenė­lis kaukdamas išlėkdavo į padangę. Kartą su­sitarę bernai įmetė į urvą šienveržę kartį. Apa­čioj nuaidėjo didžiausias bildesys. Bematant kartis švilpdama išlėkė aukštyn. Urvas tuojau visai užgriuvo. Kartį tik po kelių dienų atrado kitame kaime.

Nuo to laiko nebėra piliakalnyje jokios kiaurymės.

Velnias atneša žmogui pinigų

Kartą vargingas žmogus ėjo nakties metu pro piliakalnį. Jis linksmas grįžo iš mugės namo. Buvo skaidri mėnesiena, švietė pil­natis.

Ties kalnu žmogus pastebėjo ant ąžuolo ša­kos besėdintį velnią, kuris lopė kelnes. Priėjo arčiau ir tarė:

„Velne, duok pinigų!”

Velnias nieko neatsakė Taip žmogelis pa­klausė ir vieną, ir antrą kartą. Bet jokio at­sako. Tada numojo ranka ir nukiūtino namo.

Būdamas gerai nusiteikęs, namie papasa­kojo savo žmonai visą nuotykį. Nustebusi žmona išplėtė akis. Ilgai barėsi ir reikalavo jokiu būdu nesusidėti su velniu. Ji manė, kad jos vyras mugėje netekęs proto. O jis tik nu­sijuokė ir atgulė.

Vidurnaktį nuaidėjo už durų bildesys ir pinigų žvangėjimas. Atsivėrė durys. Į vidų įslinko juodas šešėlis. Jis nešė maišą. Žmogus suprato, kad tai velnias, kurį buvo prašęs pi­nigų.

Dabar žmogelis prablaivėjo ir išsigando. Velnias telžė maišą nuo peties į aslą. Atgavęs kvapą, dar pridūrė:

„Žmogau, pasiimk pinigus, kurių prašei!”

Vargšas drebėjo ir meldėsi. Velnias slinko prie jo lovos ir dar griežčiau ragino:

„Tuojau kelkis ir atsiimk pinigus!”

Taip velnio prispaustas, staiga atsiminė sa­vo tėvo patarimą: kai žmogų užpuola velnias, reikia skaityti maldą „Kristaus kraujas ir tei­sybė”. .. Vos pradėjo tą maldą, — ir pikta dvasia atstojo. Keikdamas trenkė kumštim į stalą. Paskiau užsimetė maišą ant nugaros ir dingo.

Vargšas žmogelis daugiau niekuomet ne­beprašė velnio pinigų, jei ir prie paties kalno jį pamatydavo.