Šis 1925 m. majoro P. Tarasenkos straipsnis apie dubenuotus akmenis – tai profesionalus ir kartu aistringas bandymas paaiškinti vieną paslaptingiausių Lietuvos archeologijos reiškinių. Reaguodamas į laikraštyje pasirodžiusį pranešimą apie Mantviliškių kaime aptiktus „akmenis su skylėmis“, Tarasenka išplečia temą, primindamas, kad tai nėra pavienis ar atsitiktinis radinys. Priešingai – visoje Lietuvoje, o ir daugelyje pasaulio šalių, aptinkami akmenys su dubenėliais, pėdų formos įdubomis ar kitokiomis iškaltomis žymėmis, siejamomis su labai senomis religijos ir aukojimo tradicijomis.
Straipsnio įžangoje autorius ragina visuomenę žiūrėti į šiuos akmenis ne kaip į neaiškios paskirties „skyles turinčius riedulius“, bet kaip į tikrus senovės kulto paminklus, kurių išlikimą nulėmė tik liaudies pagarba. Tarasenka parodo, kad Lietuvos dubenuotieji akmenys turi aiškių paralelių Švedijoje, Vokietijoje, Danijoje, Lenkijoje, net Indijoje ar Šiaurės Amerikoje – jie visur siejami su aukomis, mirusiųjų pagerbimu, mitinėmis būtybėmis ir seniausiais žmonijos religinio mąstymo sluoksniais. Todėl ir mūsų „dubenotieji“ ar „pėduotieji“ akmenys, anot jo, yra ne kas kita kaip baltų aukurai, alkakmeniai – šventos vietos, kurių tikroji prasmė nyksta kartu su tradicijų atmintimi.
Ši įžanga atveria duris į platesnį straipsnį, kuriame autorius įtikinamai parodo, kad dubenuoti akmenys yra vienas svarbiausių, dar per menkai įvertintų Lietuvos archeologinių paveldų, vertų pagarbaus tyrimo ir apsaugos.
Dubenoti akmenys
„Lietuvos“ 11 Nr. p. Saramala, aprašydamas „Keistajame kaime” Mantviliškių k. (Kedainių apskr.) senovės liekanas, pažymi tris dar nesuskaldytus akmenis su skylėmis ir abejoja, ar „kam buvo tikę tie akmenys“, nors pastebi, kad liaudies tvirtinimu jie buvo vartojami švęstam vandeniui laikyti, buvusiose čia senovės bažnyčiose.
Gyvas mūsų visuomenės susidomėjimas savo krašto praeities paminklais ir pažymėjimas gana retų ir toli dar nesuprantamų akmenų „su skylėmis“ verčia kiek plačiau apie jas pakalbėti.
Mūsų laukuose neretai aptinki įvairių pagerbtų akmenų, kaip, pav. „keleiviai“, kurie, žmonių nuomone patys bei „velnio” ar kita gale keldavęsi iš vietos į vietą. Tie akmenys, kuriems žmonės davė vardus Putatukis, Mokus, Mokulas ar mokslas, „stulpakmenis“ bei „stabakuliai“ apdirbti piramidos pavidalu ir pastatyti stačiom; su jais rišamas padavimas, kad jie esą suakmenėję žmonės, akmenys „stalai“, ant kurių, sako, pietavęs Napoleonas ar kitas koks pravažiuojantis valdovas, „rašyti“ akmenys su įvairiomis iškaltais ženklais – pasagos mėnulio, saulės ir kitais visai nesuprantamais ir primenančiais raštženklus, „pėduoti“ akmenys, ant kurių iškaltus įdubimus skaito, kur paties Dievo, Kristaus ar motinos švenčiausios išspaustais ir kuriuos akmenis dar ir šiandieną gerbia, laikydami juos stebuklingais, kur tas „pėdas” laiko „velnio“ išspaustais, ten maldingas sodietis ir dienos laiku neprieis nepersižegnojęs.
Vienos reikšmės su „pėduotais „akmenimis yra ir vad. „dubenoti akmenys“ kuriais korespondentas vadino „akmenis su skylėmis“. Panašių akmenų savo sąraše archeologinių Lietuvos paminklų turiu pažymėlęs jau keletą; jie dažnai aptinkami Krakių apylinkėje, bet tikslesnių žinių apie juos nėra: kiti žinomi Dargenu k. ties Šeduva, Dvarvyčių k. ties Švekšna, Laukogalių k., Žaslių valsč. Trąkų apskr., kur viršuje apkalto piramidos pavidalu vad. „Didžiojo” akmens yra iškalti ir dubenėliai – lėkštelės, ir kitur…
Dažnai žmonės sako, kad akmenų dubenėly buvo laikomas „švęstas vanduo” buvusių seniau toje vietoje bažnyčių; tat pastebėjo ir p. Saramala Montviliškių kaime.
Toks pastovumas, tiek dubenų įrengime akmenyse, tiek žmonių pažvalgose juos gana plačiam Lietuvos plote, kelia kitų nuomonių apie mūsų „dubenotus” akmenis.
Panašūs „dubenoti” akmenys plačiai žinomi archeologinėje literatūroje ir yra laikomi einančiais dar nuo akmens kultūrinės gadynės, nes neretai buvo aptinkami ir ant akmenų, kuriais buvo pridengti akmens gadynės kapai. Kartais įdubimai ant akmenų esti „apskritai dubenys”, o kartais esti pailgos, „apvalainės pėdos”; jie garsiojo archeologo Monteliuso yra laikomi padarytais aukoms padėti, mirusiems pagerbti. Švedijoje panašūs įdubimai vadinami „Elfų malūnais“ ir daugelyje vietų yra laikomi šventais. Dar ir dabar slaptai prie šių akmenų yra nešamos aukos. Vidurinėje Europoje (vokiečiai mokslininkai Halm, Zapf, C. Mehlis). Vokietijoje randa visai panašių Švedijos „dubenotų akmenų”, jau daug vėlesniu laiku, aukštos metalo kultūrinės gadynės laiku Golštato laikotarpyje. Čia pat, netoli Danijoje archeologas Petersonas randa jas ir senesniais laikais buvus. Nereti „dubenoti“ akmenys, kaip liudyja E. Majevskis, yra aptinkami ir Lenkijoje. Aptinkami panašūs „dubenoti“ akmenys ir kituose pasaulio kraštuose Indijoje, Šiaurės Amerikoje…
Toks vienodo įrengimo akmeny pastovumas beveik visame pasaulyje, kartu su kitais daviniais, mokslininkų nuomone, buvo ne priepuolamai padarytas, ir dauguma mokslininkų kartu su garsiais S. Miulleru ir Niderle laiko „dubenotus” akmenis aukurais, dar likusiais iš seniausių gadynių.
Daugumai mokslininkų laikant „dubenotus“ akmenis buvus pirmykštės kultūros žmonijos aukurais, negalima nesutikti, kiek geriau pažinus pačius mūsų pagerbtus akmenis-alkakmenis su musų senovės tyrinėtojų nuomone apie tuos akmenis.
Bene pirmus pagerbtus akmenis bus pastebėjęs pradžioje XIX amžiaus Dionizas Poška, kuris, įrengdamas pirmąjį Lietuvoje muziejų garsiajame ąžuole Baublyje (Bijotų dv. Skaudvilės valsč. Tauragės apskr.), šalia Baublio pastatė ir „stabakulį“, vadinamąjį dabar „akmenine boba” ir dubenotą akmenį, kuriam jau ne tik skylė, bet tikros geldos yra iškaltos. Šie akmenys ir dabar dar guli šalia pirmojo Baublio. Kiek vėliau pagerbtus akmenis pastebi Jucevičius, kuris juos laiko buvusiais stabmeldžių lietuviu aukurais pašvęstais „deivėms valdytojoms“. Kad lietuvių turėti stabmeldystės laikais savo laukuose pagerbtų akmenų, tai patvirtina visą eilė mūsų mokslininkų: Narbutas, Kraševskis, Daukantas („Būde”), Meržinskis, J. Šliūpas, o paskutiniuoju laiku ir mūsų garsus kalbininkas a. a. prof. K. Būga straipsnyje, vardu „Dievaitis-Idolum” (Lietuvių Tautos I t.), kur nagrinėdamas daug literatūros davinių, jis priena išvadą, kad lietuvių senovėje turėta pagerbtų akmenų.
Deja, turime ir visai priešingų nuomonių, Rusų archeologas F. Pokrovskis, Kauno, Vilniaus ir Gardino rėdybų, archeologinių žemėlapių autorius, žinodamas tik kelelą pagerbtujų akmenų Letuvoje, nors pažymi juos savo žemėlapiuose, bet laiko juos neturinčiais jokios moksliškos bei istoriškos vertės, o pačius įdubimus akmenyse laiko padarytais mūsų dienomis „linksmų bernelių akmenų tašytojų“, kurie, ieškodami parankios medžiagos girnoms kalti, mėginę akmenis ir iškalę tuos „dubenėlius” bei „pėdas”, „skyles”. Ši vienintelė beveik nuomonė mokslininko, mažai pažinusio Lietuvos tolimąją praeitį, visai neturi pamato, nes įdomu, ar visam pasaulyje akmenų tašytojai buvo išėję vieną mokyklą, kad vienodai mėgintų akmens medžiagą; to visai nepastebima pačių girnų daryme visuose kraštuose, ir laikotarpiuose.
Be abejones, ir mūsų „pėdoti” ir „dubenoti” akmenys nėra mūsų dienų, linksmu bernelių, akmenų tašytojų, padaryti, o eina iš tolimos apraeities, kada dėl tam tikrų religinių apeigų buvo iškalami akmenyse pašvęstuose aukojimui įdubimai „dubenys“ ir „pėdos“. Pačių akmenų apdirbimo vienodumas matyti, turi priežastim pirmykščio žmonijos kultūros paties religinio kulto vienodumą ir aukų sąlygų bendrumą, todėl daugeliui aukų reikalingos buvo vietos, kur jos galėtų būti sudėtos.
Kiek aukščiau pasakyta nuomonė patvirtina ir postovias amžių liaudies tradicijas, kurių panašumą jau esu pastebėjęs. Lietuvoje dažnai galima aptikti akmenų su „pėdomis“, kurios rečiau yra rišamos mūsų liaudies su „velnio“ vardu, o dažniausiai esančios įspaustos aukštų esybių: paties Dievo, kuris kažkada elgetaudamas vaikščiojęs per žmones ir buvęs atsistojęs ant akmens (Vaišviliškių k., Naumiestčio v. Panevėžio apskr.). Kartais ant akmenų buvusios Kristaus pėdos (Vilkelių k. to paties valsčiaus ir apskr. ir Mitkiškių k., Vievio valsč., Trakų apskr.), ir Motinos Švenčiausios (Gelvonyse, Rozalime ir daugelyje kitų vietų). Akmenys, kur „pėdos“, žmonių nuomone, įspaustos aukštųjų esybių, yra laikomi stebuklingais ir kartais krikščionių dvasininkų esti pašvęsti, o ties jais pastatyti kryžiai, koplyčios. Daugelį kitų pagerbtųjų akmenų dvasininkai draudė lankyti, nurodydami, kad jie „welinio (velnio) yra” (Postila Katolicka, 1575 m.); buvo sakoma, kad „velnio” ten stovėta; o daugelis ir visai buvo užmiršti, ir pačios „pėdos“ jau žmonės paaiškinti negali.
Pagerbtųjų akmenų, esančių Lietuvoje, turiu surašęs per šimtą. Tos medžiagos su pastoviais tvirtinimais, tiek liaudies, tiek ir mokslininkų, negaliu nesurišti su senovės lietuvių religiniu kultu, manydamas, kad tokie įvairūs mūsų alkakmenys yra brangios istorinės ir mokslinės vertės ir yra ne kas kita, kaip aukurai bei dievams pašvęsti pagerbti mūsų senių prosenių akmenys.
Yra stabmeldžių lietuvių aukurų ir vėlesniais laikais apleistų, pastebėtų Mantviliškių k., „akmenys su skylėmis“. Vertėtų tik pasirūpinti, kad dar likę nebūtų suskaldyti ir padėti, „priešdurių laiptais”: taip atsitiko su kitais čia buvusiais akmenimis.
Daugiau dėmesio ir pagarbos įvairiems mūsų užmirštiems alkakmenims..
P. S. Plačiau pažinti mūsų įdomiems archeologiniams paminklams alkakmenims, rengiu tam tikrą monografiją ir nors jau esu surinkęs daug medžiagos, bet, norėdamas pažymėti mokslui kuo daugiau mūsų užmirštų pagerbtų akmenų, prašau visuomenę, taip gyrai atsiliepusią mano šaukiman „Lietuvos archeologinio žemėlapio sudarymo reikalu“, pranešti ir apie žinomus jų apylinkėje pagerbtus akmenius adresu: „Klaipėda. Kareivinės“.
Majoras P. Tarasenka „Dubenuoti akmenys” // Lietuva 1925 m. vasario 10 d. nr., p. 3-4