Del Saramalos aprašymo 11 „Lietuvos“ n-ryje ir straipsnis tos pat „Lietuvos“ 33 nr. („Dubenuoti akmenys”) noriu paaiškinti štai ką. Tokių dubenotų akmenų, kaip man teko matyti Mantviliškyje, ir kitose vietose, ypač Liaudyje apie miškinius Vadaktus. Buvau ir aš jais susidomėjęs ir štai ką iš pačių tų akmenų savininkų patyriau.
Tie akmenys ne kas kita kaip tik paprasti grūstuvai, vartojami sugrūsti, suminkštinti visokiems daiktams, ypatingai valgymams. Tokius akmenis, lankydamas parapijiečius, keliose gritelėse kerčioje, netoli verdamosios krosnies, radau tebelaikomus ir tebevartojamus. Reikia susmulkinti mėsai sudyti stambesnę akmeninę druską (maltos nepirkdavo: ne tokia suri esanti, o ir nebuvo) deda į akmens duobę ir grūda. Reikia sugrūsti kanapės, išsispausti gavėniai alyvos į akmenį; rei- kia prasigrūsti čiunkinio, įdėdavo duobėn duonos ir kanapių ir drauge su kirvakočiu ar šakės mediniu kotagaliu grūsdavo ir mušdavo, kol iš to pasidarydavo tarsi vienodas konglomeratas, ypač su pasiskonėjimų vaikų valgomas. Girdėjau Žemaičiuose dainuojant: „Eikim mudu, broleli, čiunkinio grūsti”.
Lietuvoje, virintas bulbes į akmens duobę su metę, grūda ir muša, kol pasidaro tistanti masė, iš kurios kepa plincus ir visokius švilpukus pramogai, ypač kas šventadienio rytą. Labiausiai patogus įrankis toks dubenotas akmuo buvo grucei (pensak) dirbti. Įpildavo keletą saujų duobelen miežių, sušlapindavo vandeniu ir grūsdavo, kol nusilupdavo nuo grūdo kailis selena. Nugrūstus miežius apdžiovindavo, nutrindavo sėlenas ir virdavo sveikus grūdus, it kruopynę, kurią žemaičiai gruce vadina.
Vėlesniais laikais, išgalvojus pasidirbti iš kietesnio medžio stuobrių grūstuvų, atsiradus turtingesnių gyventojų namuose varinių grustuvukų ir išradus malūnuose prietaisus grucei dirbti dubenoti akmenys, nebūdami tiek patogūs ir užimdami gričiose daug vietos būdavo dažniausiai prašalinami, išmetami, įdedant į pamatą, o ypač, kada dubenotas akmuo buvo plačiu dailiu viršum, kad grūdamiesiems daiktams išlaksčius būtu galima vėl duobėn subraukti, užlyginus duobeni padedava prieš durų laiptus.
Tokių laiptų, jei ne iš malūninio netinkamo akmens, tai iš dubeninio, esmi matęs prie daugelio gričių.
***
Neginčiju, jog gali kur nors Lietuvoje ar kitur buti senovės alkakmenų ir stabakmenų, bet „dubenoti” akmenys iš Krakių ir Krekenavos apylinkiu betarnavo aukščiau pažymetam tikslui ir, tat patyręs, drąsiai tvirtinu.
J. Vitkus „Dubenuoti akmenys” // Lietuva 1925 m. vasario 26 d. nr., p. 4