Dubičiai

Dubičių kaimas ir apylinkės

Dubičiai yra mažas mūsų gražiosios Dzū­kijos bažnytkaimis, išsistatęs prie Katros upės, kurios aukštupis sujungtas su Ūla. Netoli Dubičių plyti Peleso ir Tabalio pelkės. Nuo Varėnos Dubičius skiria 30 km kelio tarpas, o nuo Lydos — apie 40 km.

Dubičių apylinkės gyvenamos nuo pačių seniausiųjų laikų. Prie Peleso ežero (kuomet šis po nesėkmingo bandymo melioruoti Katros upę, dar nebuvo tapęs pelke) buvo ap­tikta akmens gadynės pėdsakų, kurie užima didelį lauko plotą. Archeologas V. Šukevičius iš to ploto surinko visą tūkstantį gražiausių titnago dirbinių. Ten pat rasta ir naujojo ak­mens amžiaus molinių puodų, šukių su tie­siais brūkšniuotais ornamentais, daug akmens kirvukų.

Vandalinas Šukevičius akmens amžiaus gyvenviečių pėdsakų ieškodavo daž­niausiai vėjų pustomų smėlėtų vietų paviršiuje, kur pa­grindinis jų buvimo požymis buvo įvairūs titnaginiai dirbiniai, rečiau – puodų šukės. Tokias vietas jis aptikdavo bendraudamas su vietos gyventojais, kuriems pinigais atsilygindavo už informaciją bei surastus dirbinius. Įdomią informaciją yra užrašęs mokytojas Henrikas Lizdenis (1957). Pagal jį V. Šukevičiaus pagalbininku renkant radinius buvo apie 50 metų amžiaus visiškai aklas Praudos kaimo valstietis Kalonas. Jis buvo nemokytas, bet gudrus žmo­gus, labai „specialaus in viską“. Už įdomesnius titnaginius radinius, vietoje skalkomis vadintus, Kalonas mokėjo po 15 – 20 kapeikų. V. Šukevičiui supirkinėdamas radinius jis vaikščiojo po artimiausius kaimus. Radinių vertę jis nustatydavo juos apčiupinėdamas. Kai kurie asmenys jam buvo pradėję nešti savo darbo dirbinius, tačiau apgavystę jis greitai pastebėjo. V. Šukevičius už akmeninį kirvelį mokėda­vo 50 kapeikų – gana didelius tam laikui pinigus, todėl perpratę keistuolio pono norus, sumanesni rinkėjai pradėjo jį apgaudinėti, patys ga­mindami panašius dirbinius ir pateikdami kaip senus. Dėl šios priežasties į V. Šukevičiaus rinkinius pateko ir falsifikatų. Kiek ir kokį mastą buvo pasiekęs ap­gaudinėjimas ir ar apie jį žinojo pats V. Šukevičius – šiandien pasakyti neįmanoma, nes nėra aiškių to do­kumentinių liudijimų. Daugiau tai tik iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai, kai kada traktuojama kaip V. Šukevičiaus nesusivokimas renkamoje medžia­goje. Bene aiškiausiai šį faktą yra įvardijęs A. Tautavi­čius. Kad V. Šukevičius radiniams pinigų negailėjo, rodo ir jo skyrybų byloje išlikę doku­mentai. Žmona V. Šukevičių kaltino, kad tokius dide­lius pinigus gali išleisti tik beprotis, „kuris perka daiktus by tik senus, visai nelygdamas kainos“.

Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos laikais Dubičiai buvo dvaras, priklausęs karaliui, šaltiniuose pirmą kartą minimas 1426 m. Yra žinoma, kad karalius Žygimantas II jį buvo užstatęs Jonui Jundilavičiui už 6000 grašių. 1529 m. dvare buvo pastatyta medinė bažnyčia, perstatyta 1636; 1744 Dubičiai buvo Rodūnios parapijos filija, 1867 m. rusų panaikinta. XVIII a. Radvilai Dubičiuose buvo įsteigę audimo fabriką.

Dubičių apylinkėse labai gausu upių: Kat­ra, Pelesa, Ūla ir keletas mažesnių. Gražūs yra Tabalio, Tabalėlio ir Bedugnio ežerėliai, aplinkui miškai, pelkės. Apylinkėse yra daugybė pilkapių ir kitų archeologinių paminklų, kurie rodo, kad ten žmonių gyventa nuo seniausių laikų. Kai kurie archeologai teigia, kad Dubičių apy­linkėse reikėtų ieškoti pačių pirmųjų Lietuvos žemės sodybų.

Dubičių vietovė ypatingai išgarsėjo per 1863 m. sukilimų prieš rusus. Karališkių miš­kuose sukilėlius telkė ir jiems vadovavo Liud­vikas Narbutas, žinomo istoriko Teodoro Narbuto sūnus. Tai buvo viena iš pirmųjų su­kilėlių rinktinių Pietų Lietuvoje. Kariai tel­kėsi ties Katros upeliu, netoli Dubičių mies­telio. Narbuto sukilėliai buvo labai populia­rūs tiek Lietuvoje, tiek ir Lenkijoje; apie juos žmonės net dainų buvo sudėję. Šie suki­lėliai narsiai kovėsi su rusais ties Rūdninkais, Naujadvariu, Padubičiais. Pagaliau 1863 05 05 rusai puolė Narbuto sukilėlius stipriomis pajėgomis: sukilėlių buvo 120, o rusų dvi pės­tininkų kuopos. Vieta buvo klampi, pelkėta. Sukilėlių nelaimei, atsirado jų tarpe išdavikas, vardu Bazyla, kuris nurodė rusams sukilėlių stovyklos vietą. Rusai, vadovaujami kapitono Timofejevo, puolė iš tos pusės, iš kurios su­kilėliai nelaukė. Miškuose įvyko žiauri kova. Sukilėliai pralaimėjo. Kovoje buvo sunkiai sužeistas ir jų vadas Narbutas. Draugai bandė jį išnešti iš kautynių lauko, bet kita kulka nukovė jį mirtinai. Mūšį laimėję rusai, savo papročiu, išžudė ir sužeistus sukilėlius. Apy­linkės gyventojai palaidojo žuvusiuosius Dubičių kapinėse. 1933 m. lenkai sukilėlių at­minimui pastatė gražų paminklą ir jame iš­kalė 13 didvyrių pavardes. Pažymėtina, kad dalis medžiagos paimta iš Muravjovo pamink­lo, kurį rusai kadaise pastatė Vilniuje žiauriajam Lietuvos korikui pagerbti.

Pirmoji bažnyčia Dubičiuose pastatyta tarp 1431 ir 1500 m., 1636 m. perstatyta. 1737 m. pastatyta nauja bažnyčia. Valdžios įsakymu 1869 m. uždaryta ir nugriauta. 1907 m. gautas leidimas vėl statyti bažnyčią. 1909 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia, 1967 m. ji suremontuota.

Šalia bažnyčios yra kur palikti automobilius, tad nuo čia ir pradėsime savo žygį po Dubičių apylinkes.

Katra

Einant link Dubičių piliakalnio, turėsime pereiti tiltą per Katros upę. Upė verta atskiro paminėjimo, kadangi tai viena seniausių Lietuvos upių, kurios slėniu nutekėjo Nemuno ledynmečio tirpimo vandenys. Vėliau slėnis buvo užpildytas smėlio sąnašomis ir jo aukštupio vietoje susiformavo ežerų virtinės. Pastarieji galutinai užpelkėjo ankstyvaisiais viduramžiais.

Dar XX a. pradžioje Katra ištekėjo iš Pelesos ežero (buvusio į pietryčius nuo Dubičių, dabar pelkė). Vėliau sparčiai graužiantis Ūlos aukštupiui ir po 6-7 dešimtmečių sovietinės melioracijos dalį Katros aukštupio baseino prisijungė Ūla (nudrenuodama ten buvusius Dubo, Pelesos ir kitus ežerus). Ūla taip pat prisijungė ir dalį paties Katros slėnio aukštupio. Ties Paramėliu, Ūla teka į rytus, Katra – į vakarus. Pastaruoju metu ši slėnio atkarpa baigia visiškai supelkėti. Katra teka į pietvakarius Lietuvos–Baltarusijos valstybine siena Čepkelių raisto pietiniu pakraščiu, o vėliau teka per Baltarusiją. Žemupyje kerta Gardino-Mastų geležinkelį. Įteka į Nemuną 534,7 km nuo jo žiočių (į pietryčius nuo Gardino). Katros žiotys yra skiriamoji riba tarp Nemuno aukštupio ir vidurupio.

Katros baseinui priklauso daugiau negu pusė Čepkelių raisto ploto. Su pelke upė jungiasi 1931 m. iškastu 4,5 km ilgio kanalu.

Lietuvos pusėje Katra patenka į Čepkelių rezervatą bei Katros botaninį-zoologinį draustinį, Gudijos – į Katros valstybinį rezervatą. Upė minima XIV a. kryžiuočių ordino žvalgų pranešimuose. Prie Katros rasta daug akmens amžiaus stovyklaviečių.

XX amžiuje susiformavo retas hidrografinis reiškinys – bifurkacija, kai Ūlos upė, ardydama nuo viduramžių Rudnios kaime statytas užtvankas, grauždamasi gilyn ir tokiu būdu ilgindama vagą, ilgindama savo aukštupį perskrodė takoskyrą su Katra ir prisijungė jos intaką Dubę – patraukė jos vandenis į savo pusę. Ilgainiui Ūlos link ėmė vandenis plukdyti ir buvęs Katros intakas Pelesa bei pats Katros aukštupys. Susidariusios dvi Katros upės dabar išteka iš vienos vietos ir teka priešingomis kryptimis – viena į Ūlą, kita – į Nemuną. Naujoji Katra, tekanti į Ūlą, yra tik 7 km ilgio.

Dabartiniu metu vandenskyra Katros vagoje, o kartu ir ištakos yra tarp Paramėlio ir Katros kaimų. Šiame ruože ištisinės vagos vietomis netgi nėra, ji tarsi „sutrūkinėjusi“ – telkšo išplatėję vingiai, kurie kartais labiau panašūs į mažus pailgus 8-10 m pločio ir keleto šimtų metrų ilgio ežerėlius.

Dubičių piliakalnis

Kairėje Ūlos pusėje, maždaug 1 km atstu nuo dabartinių Dubičių, yra neaukštas piliakalnis. Sakoma, kad Vytauto Didžiojo laikais ten buvusi medinė pilaitė. Esą Vytautas, at­vykęs medžioti į gretimą Gudų girią stum­brų, taurų ir kitų didžiųjų žvėrių, čia susto­davęs pailsėti. Dabar šį piliakalnį žmonės va­dina Karalienės Bonos kalnu. Apie 700 m nuo jo į pietryčius yra kitas piliakalnis (minimo piliakalnio vieta nėra žinoma). Senovėje abudu piliakalnius supęs ežeras; jie buvę tarp savęs sujungti poliniu tiltu. Ūlos upei išrėžus gilesnę vagą, ežero vanduo nuseko, ir pasirodė buvusio tilto medinių polių liekanos, kurių dar ir dabar randama. Mūsų laikais piliakal­nis apaugęs beržais, drebulėmis, alksniais. Ap­link jį rasdavo senovės taurių, kardų papuo­šalų, iečių ir kitų liekanų. Nuo piliakalnio viršūnės matyti didžiuliai miškų plotai, žmo­nių vadinami Karališkių (Karaliaučižnos) miškais. Mat seniau jie priklausė karaliams, kurie čia medžiodavo. Be miškų, yra gerokai pelkių.

Maždaug 1365 m. įrašas „Kryžiuočių kelių aprašymuose“ byloja: „Iš ten (iš Vosyliškių) iki Dubičių 5 mylios gero kelio, ten yra miestas ir pilis“. Iš pradžių pilis buvo gynybinė, tačiau didysis kunigaikštis Vytautas pavertė ją savo medžioklės sodyba. Žmonės pasakoja, esą ant kalno prie Dubičių kažkada stovėjusi stiklinė Karalienės Bonos pilis. Tikriausiai šiuo mitu pabrėžiamas karalienės turtingumas ir reikšmingumas, kadangi pagal to meto nusistovėjusią tvarką Bona Sforca buvo kaip reta galinga, turėjusi didelę įtaką Lenkijos karalystės ir Lietuvos LDK gyvenimui, o tai moteriai – net karalienei – nebuvo įprasta.

Pelesos pelkė

Toliau eisime palei netoliese esančią Pelėsos pelkę, ši susiformavo iš nutekėjusio Pelėsos ežero. Dabar čia Pelesos botaninis – zoologinis draustinis įsteigtas 2002 metais. Draustinyje saugoma natūrali Pelesos upelio vaga su dideliais tarpinių pelkių ir žemapelkių plotais. Saugomos retos rūšys ir jų buveinės: mėlynasis palemonas, pilkoji gervė, kukutis, machaonas, šiaurinis auksinukas, pelkinė laksva, pievinis plauretis. Čia taip pat daug retų vabzdžių rūšių, didelė švygždų populiacija

Ežeras Bedugnis

Paėjus ne pilną kilometrą, dešinėje kelio pusėje, pasislėpęs pelkėtoje vietovėje, tyvuliuoja mažas, mažas, ežerėlis, Bedugniu vadinamas. Jis, viso labo, tik 130 m. ilgio ir 80 m. pločio, tačiau be galo simpatiškas, tad rekomenduoju mesti kelią dėl bekelės ir trumpam aplankyti šią mažą, vandens akelę.

Tabalio pelkė

Priekyje, dar viena pelkė, ši Tabalio vardu vadinama. Pelkės viduryje, du ežerėliai – Tabalis ir Tabalėlis.

Pelkę supa Podubičių miškas, tik į pietus plyti dirbami laukai. Pietvakariuose iš pelkės išteka upelis link Ūlos upės. Aplinkui įsikūrę Mantotų, Podubičių ir Šilinių kaimai. Vakarine ežero pakrante eina kelias 5008 Vydeniai – Dubičiai – Rakai.

Ežerėvardis Tabãlis siejamas su žodžiais tabaluoti („linguoti, maskatuoti“), tabalas („koks besimaskatuojantis daiktas“) ir greičiausiai mena liumpsinčius pelkių, balų pakraščius.

Gribaša

Aplankę pelkę ir pasigėrėję jos tyrais, smėlėtais Dzūkijos miškais, toliau keliaujame iki Gribašos kaimo. Gribaša (tada dar vadinta ir Kaniavėle) šaltiniuose minima nuo 1798 m. – pasak Kaniavos girininkijos inventoriaus čia buvo 1,75 valako žemės. 1850 m. buvo 6 kiemai, kuriuose gyveno Nedzveckai, Čaplikai, Marcevičiai, Matijoškos, Miškiniai.

Gribaša tipinis Šilinių dzūkų kaimams. Šiame, kaip ir aplinkiniuose kaimuose vykdavo įdomios statybų talkos, nors jos ir nebūdavo dažnos, nes gyvenamieji ir ūkiniai pastatai nebuvo dažnai statomi. Iš statybos darbų, susijusių su talko­mis, pirmiausia buvo miško vežimas. Į šią talką kviesda­vo apie dešimtį kaimynų su geresniais arkliais ir su ve­žimais. Talkininkų skaičius priklausė nuo reikalingo miško medžiagos kiekio ir atstumo iki kirtavietės. Aišku, kad grumtų kaimams tekdavo kviestis daugiau talkinin­kų, o šilų gyventojams — mažiau. Paprastai rąstus steng­davosi suvežti per vieną dieną. Likusius susiveždavo pats šeimininkas.

Statybinę miško medžiagą veždavo žiemą, kai ir ark­liai, ir patys valstiečiai laisvesni. Be to, žiemą, kol žievė neatšokusi, kirsti medžiai stipresni, tinkamesni statyboms.

Tiek gyvenamiesiems, tiek ūkiniams pastatams statyti būdavo samdomi meistrai, kurie sąvo ruožtu samdydavosi tinkamus darbininkus. Dėl to pačiai statybai nereikėdavo talkininkų. Juos kviesdavo tik keliant sijas ir gegnes, būdavo prašomi du trys vyrai. Tai neilgas darbas, todėl talką kviesdavo pavakary. Daug daugiau talkininkų rei­kėdavo statant kluonus. Dubičių apylinkėse, kaip ir visoje Rytų Lietuvoje, kluonai yra pėdinės konstrukcijos. Pė­džioms sukelti ir pritvirtinti reikėdavo dešimt ir net dau­giau talkininkų. Šis darbas užtrukdavo ne ilgiau kaip 2 – 4 valandas.

Talkos taip pat reikėdavo molinių krosnių ir grendy­mų plūkimui. Pirmiausia prisiveždavo molio. Sunkiau bu­vo gyvenantiems šiluose, nes smėlynuose molio nerasi. Molio tekdavo važiuoti į Margių, Kruklių ar Rudnios lau­kus, kartais vežti net iš Baltarusijos. Krosniai reikėdavo šešių aštuonių vežimų mo­lio. Grendymui, priklausomai nuo kluono dydžio, reikėjo net penkiolikos dvidešimt vežimų. Kadangi šilams molis buvo toli, o miškas arti, todėl po Pirmojo pasaulinio karo vidutiniai valstiečiai pradėjo daryti lentinius grendymus.

Talkos moliui vežti buvo dažnos. Paprastai kviesdavo keturis penkis vyrus su vežimais. Praktikuodavo ir ki­tokias talkas. Pavyzdžiui, Šumo kaime iš vakaro vyrai važiuodavo į naktigonę, o rytą grįždami parsiveždavo po molio vežimą. Grumtų kaimuose, ypač krosniai, molį vež­davosi patys valstiečiai.

Krosniai plūkti valstiečiai buvo priversti ieškoti tal­kininkų, nes molis greit džiūsta, tad reikia per dieną su­plūkti. Prieš talką šeimininkas susitaisydavo arba pasi­gamindavo kūjus, paruošdavo lentas ir krosniai pagrin­dą — pečiavykštę. Sakydavo: ,,Ar jau paruošei pečiavykštę, ateisiu talkon” (Krokšlis). Kartais, kai patys nesuge­bėdavo suplūkti, samdydavo meistrą, bet paprastai apsi­eidavo be jo. Dirbdavo du trys talkininkai. Kadangi gren­dymo plūkimui reikėjo daug laiko ir darbo jėgos, kar­tais šį darbą atlikdavo avys. Supylę ant grendymo molį ir prilieję vandens, nakčiai suleisdavo avis. Suprantama, tai galėjo padaryti tik turtingesni, turintys daugiau avių valstiečiai. Per naktį avys sumindavo molį, ir šeimininkui reikėdavo tik išlyginti (Kaniava, Krokšlis). Varinėdavo po molį ir arklius. Moliui sulyginti Krokšlio kaime pasitelk­davo ir keletą kaimynų. Grendymui plūkti kviesdavo iki aštuonių darbininkų. Šis darbas paprastai buvo atliekamas vasarą prieš vežant javus.

Margiai

Priekyje mūsų laukia dar vienas kaimas, pavadinimu Margiai. Nors nėra aišku, kada kaimas įsikūręs, tačiau apylinkės gyvenamos nuo pačių seniausių laikų. Čia aptiktos net 6 akmens amžiaus gyvenvietės.

Yra surinktos ir užrašytos įdomios informacijos, apie Margių ir kitų apylinkėje esančių kaimo gyventojų, papročius ir tikėjimus, prižiūrint auginamus gyvulius XX a. Dabar sunku atskirti, kurie iš tų tikėjimų laikytini papro­čiais, kurie — prietarais. Visi jie atsirado siekiant magiš­komis priemonėmis apsaugoti gyvulius nuo ligų ir nelai­mių. Dalis jų neteko savo pirmykštės prasmės ir išliko kaip pramoga.

Menkas pašaras žiemą, ankstyva ganymo sezono pra­džia, blogos ganyklos vasarą buvo gyvulių ligų ir kriti­mo pagrindinės priežastys. Apsisaugoti nuo šių nelaimių ir nustatyti gyvulio ligą be kvalifikuotos veterinarinės pa­galbos to meto sąlygomis buvo sunku. Todėl daugumas gyvulių ligų buvo kildinama iš viedzmų darbų bei kai­mynų ar kitų žmonių piktos valios. Buvo tikima, kad gyvuliams pakenkia įvairūs burtai. Analogiškas buvo ir gyvulių ligų gydymas bei profilaktikos priemonės, kurios drauge su kitais apsauginiais ir gyvybingumą stimuliuo­jančiais burtais sudarė pavasarinių papročių ciklą. Jame pirmykščiai tikėjimai yra susimaišę su katalikiškomis naujovėmis, o apeiginės dienos iš dalies sutampa su krikš­čioniškomis kalendorinėmis šventėmis.

Pavasarinių papročių ciklo pradžia laikytina pirmoji gyvulių išginimo diena. Po slenksčiu padėję užrakintą spyną ir iš abiejų jo pusių po kiaušinį, su lazda išgin­davo gyvulius į lauką. Paskui kiaušinius atiduodavo el­getai, kad gyvuliai gražiai ganytųsi, o lazdą, su kuria iš­ginė, vakare po tvarto stogu pakišdavo, kad gyvuliai ge­riau eitų namo. Užrakinta spyna turėjo užrakinti nasrus vilkui, kad šis nepjautų gyvulių. Tuo pačiu tikslu, vakare eidami ieškoti nuo bandos nuklydusių gyvulių, susmeig­davo peilius į durų staktos viršutinę kertę.

Sekminių išvakarėse piemenys namo pargindavo ap­vainikuotas karves. Per Sekmines jie eidavo rinkti dova­nų — kiaušinių. Iš jų kepdavo bendrą kiaušinienę ir vai­šindavosi.

Joninių naktis buvo laikoma pačia palankiausia karvių pieningumui padidinti atimant pieną iš svetimų. Kasparas Siškevičius (gim. 1888 m.), gyvenantis Kaniavos kaime, per Jonines jodamas iš naktigonės, matė seną moterį Ivoškienę, šešių vaikų motiną, vienmarškinę, išsidraikiusiais plaukais, kuri tampė skanių po rasą norėdama padidinti savo karvės pieningumą. Kitą kartą rado į medį įkeltą ąsotį.

Valstiečiai, įtardami, kad pienas atimtas, nužiūrėjus blogoms akims, bandė jį susigrąžinti. Jie vykdavo į Bal­tarusiją pas garsius šaptūnus, kurie užkalbėdavo duoną, o paskui ją sušerdavo karvei. Kartais valstiečiai kreip­davosi patarimo į vietinius ir tolesnių apylinkių senus žmones arba pasikliaudavo tėvų naudotais gydymo bū­dais. Dažnai būdavo vartojamos net kelios žinomos gydy­mo priemonės, tačiau gyvulį pagydyti pavykdavo retai. Gimusieji XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje ir XX a. pradžioje būdų pienui sugrąžinti žino mažai. Pasak jų pasakojimų, kaimuose seniau būta žmonių, mokančių ge­rai gydyti gyvulius, tačiau beveik visi jie jau numirę, o savo žinių niekam neperda­vė. Vyriausieji jų vaikai patys nenorėję to mokytis arba nebuvo mokomi dėl blogo būdo, kad žmonėms nepa­kenktų.

Populiariausias gydymas buvo smilkymas. Buvo smil­koma druska, šiaudeliais, surinktais nuo tako į tvartą, skuduru, kuriuo kilnoja puodus. Apie tokį archaišką gy­dymo būdą papasakojo Agota Seraičikienė, 1912 m. ati­tekėjusi į Krokšlio (Sumo) kaimą. Jos anyta ruošdavusi smilkalus taip: kryžmiškai pripešdavo iš pirkios kerčių samanų bei pripjaudavo nuo sienų rąstų skiedrų, padroždavo nuo slenksčio, stalo pakojų ir skujinės šluotos kros­niai valyti. Visa tai sudėdavo ant vyžos ir padegusi smil­kydavo karvės galvą nuo „akių pabojimo” ir tešmenį nuo „pieno pagedimo”.

Gydant magiškomis priemonėmis, daug reikšmės buvo skiriama kryžiaus ženklui. Smilkalams kryžmiškai buvo drožiami stalo ir suolo kampai, netikęs pienas buvo ko­šiamas per kryžmai sudėtus peilį ir adatą ir pan. Smil­kalų sudėtis neturi nieko bendro su krikščionių religija, o papročio kilmė susijusi su pamirštais tikėjimais namų dvasiomis, padedančiomis šeimininkams. Šių tikėjimų at­garsiu galima laikyti Uršulės Švedienės (gim. 1903 m. Gribašų k., dabar gyvenančios Dubičiuose) iš Dubičiuose gyvenusio seno žmogaus sužinotą gydymo nuo „akių pabojimo” būdą: ant kelio rasta šluota pamirkoma į degu­tą, nešama tris kartus apie karvę ir kiekvieną sykį karvei suduodama atgalia ranka.

Valstiečiai, žiemą laikydami gyvulius namie, vengda­vo juos rodyti svetimiems, kad kas nenužiūrėtų. XX a. pradžioje Kaniavos kaime gyvenęs Karolis Vaicekauskas pats tikėjo, kad jo akys negeros, todėl, eidamas pas kai­myną, perspėdavo, kad paslėptų gyvulius.

Spartus gyvulininkystės papročių nykimas, prasidėjęs XX a. 3 – 4-ajame dešimtmetyje, tebesitęsia iki šiol. Se­noji karta, kuri tikėjo burtų galia, baigia išmirti, o jauni žmonės nebeteikia jiems tiek daug reikšmės. Senieji pap­ročiai išliko kaip pramoga. Pavyzdžiui, per Sekmines vai­nikuojamos karvės. Kartais senų papročių laikomasi dėl vietinio etiketo normų. Antai iki šiol vengiama eiti sko­lintis kokio nors daikto pas kaimynus, kurie tą dieną susilaukė gyvulių prieauglio. Mat seniau manyta, kad žmogus, gavęs dovanų ar ką nors pasiskolinęs, gali gy­vuliui atimti pieną. Kiti papročiai dėl bandos apsaugoji­mo ir gydymo ligų, išplitus veterinarijos pagalbai, išnyko. Jie išliko tik pagyvenusių žmonių prisiminimuose.

Kaniavėlės santaka su Ūla

Nuo margių traukiame link upės, vietos kur į Ūlą įteka 52 kilometrų ilgio Kaniavėlės upelis. Iki santakos teks paėjėti apie 1,50 km.

Priekyje mūsų dar laukia paskutinė maršruto atkarpa, kuria žygiuodami sugrįšime į ten iš kur išėjome. Atkarpos ilgis beveik 4,5 kilometro.

Dubičių apylinkių žmonės žino daug pasakojimu ir padavimų, tad jei pakeliui sutiksite praeivį, būtinai pakalbinkite, galbūt Jums nusišypsos laimė ir išgirsite įdomių pasakojimų iš pirmų lūpų. Na, o jei pakeliui istorijų išgirsti nepavyks, vieną tokią, šių kraštų galite pasiskaityti čia:

„Kažkada Peleso ežero pievose šienavę du kaimynai, kai pavargę, nuėję medžių šešėlyje prigulti. Vienas tuojau užmigęs, kito dar ne­ėmęs miegas. Stebėdamas savo kaimyną, pa­matęs, kad iš jo burnos išlindęs kirminas ir nuvingiavęs į netoli stovinčios pušies mažą skylutę. Netrukus kirminas vėl sugrįžęs į mie­gojusiojo burną. Pabudęs kaimynas sakėsi keistą sapną sapnavęs: jis buvęs įlindęs į siaurą supuvusios pušies angą ir jos pašaknyje matęs auksinių pinigų puodą. Nemiegojęs kaimynas, savo ruožtu papasakojo apie kir­miną. Bematant juodu nukirtę pušį ir tikrai radę auksinių pinigų puodą. Visą lobį gražiai pasidaliję ir tapę turtingi ūkininkai. Nuo to laiko apylinkės gyventojai tiki, kad žmogui miegant jo siela išeinanti „pasivaikščioti“”.