Dubysos slėniuose prie Ariogalos

A. Vilainis „Dubysos slėniuose prie Ariogalos“ // Ateitis. – 1943, Nr. 178, p. 6

Žemaičių plentu leidžiamės į puikųjį Dubysos slėnį. Oras švelnus. Padangėje plaukia lengvi debesėliai. Prieš akis nusitęsia ilga juosta pui­kūs padubysio reginiai. Štai, ten — pačiame Dubysos pakraštyje mirga vandenyje žalių krūmų šešėliai. Už jų slėnyje tęsiasi nušienautos pievos, žaliuoja tik ką pažėlęs atolas. Vie­nur kitur matyti slėnyje išsimėčiu­sių medžių. Toliau už šių pievų kyla aukšti, tačiau nuolaidūs krantai. Ten dar didesnis margumas. Siūbuoja vi­sai pageltę rugiai, vietomis — žalias vasarojus, o viename šlaite — tik ką dangaus mėlynumo spalva sužydę li­nai. Šalia jų — vėl medžių ir krūmų miškelis, o už jo status, apgriuvęs, gelsvu smėliu žėrįs krantas.

Plentu nudunda sunkvežimis, su­keldamas dulkių debesis. Jį pasiveja juodas limuzinas ir neria, kaip žu­vėdra ežero pakraščiu, pralenkda­mas sunkvežimį. Į kalną sunkiai stumiasi du dviratininkai, tvirtu be­toniniu tiltu dunda eilė medžiais prikrautų vežimų. Ten pat bilda ma­lūnas, bėga putotas vanduo, o iš upės brenda vienas kitas nuogas kūnas, kad dar kartą atsigaivintų paskuti­niais vasaros saulės spinduliais. Ore dar klajoja tūkstančiai mašalų, zvimbia laukinės bitės, kartą kitą sušvilpia sparnuotis ir, lyg prana­šaudamas ateinantį rudenį, praplazdena virš galvų. Ant medžio virpa kirmino apgriaužtas, pageltęs lapas, o kitas, išmargintas rusvais taškais, matyt, skubinasi paskui pirmąjį ir nežada laukti rudens vėjo simfoni­jos. Ir taip akis ir širdis jaučia, kad čia susitinka savo kryžkelėje vasara su rudeniu, paduodami vienas ant­ram rankas ir pasikeisdami gamtos grožio laurų vainikais. Tai pajunta ir žmogaus širdis, kuri verčia jį at­sidusti, nes, nors ir derlingas, ruduo savo gelstančiomis, nykstančiomis spalvomis primena jam jaunystės vasaros ateinančius saulėlydžius.

Kartais ir šiuose puikiuose slė­niuose mirtis turi savo pjūtį. Štai, ir dabar vienur kitur tebėra didžiojo karo metu išraustų apkasų žy­mių. Žinoma, visa tai dengia žalia veja. Kai kur tuose šlaituose dar matyti ryškios armuotų įtvirtinimų žymės. Tada čia vyko tokios smar­kios kovos, kad vien kelių kaimų ri­bose, netoli miestelio liko palaidota, virš 2000 karių. Tokių kovų būta ir šio karo metu. Tačiau viskas vyko taip greitai, kad ypatingų žymių čia nepasiliko. Rusų valdymo metu buvo galvo­jama Dubysą sujungti su Venta, pa­gilinti jos vagą, jos krantus išgrįsti akmenimis ir plytomis ir padaryti ją tokia didele upe, kad galėtų ja plau­kioti garlaiviai. Jos krantuose buvo priskaldyta akmeninių plytų, o kai­muose, kur buvo molio, buvo stato­mos plytinės ir degamos ilgos ply­tos. Plytose buvo įspaudžiamos tam tikros raidės, kurios reiškė Dubysos kanalą. Vėliau šis sumanymas kažkur užkliuvo ir tuo būdu jis nebuvo įgyvendintas. Dubysa nevirto garlai­viams tinkama plaukioti upe, o liko natūrali su savo žavinčiai puikiais skardžiais. Plytos buvo išvežtos į miestus statybai, o skaldytus akme­nis ūkininkai panaudojo savo trobe­sių pamatams. Dubysos tvarkymo darbai buvo pradėti 1826 – 7 metais ir nedaug kas buvo tepadaryta. Tik prie buvusio Geluvos dvaro tebėra užsilikęs akmenimis grįstas tvenki­nys. Tvenkinys turi apie 20 metrų pločio ir apie 50 metrų ilgio. Jo gi­lumas siekė apie 6 – 7 metrus. Šio tvenkinio uždavinys buvo sujungti perkasu Dubysą su Venta, kad tuo padidinus Dubysos vandenis.

Kopėme į statoką kalną, kur pro medžius matėsi kryžių miškas. Ka­pinėse apžiūrėjome Daugirdų gimi­nės koplytėlę. Čia šalia kitų yra ir Tado Daugirdo palaikai; mat, jo gimtinė yra Plembergo dvare. Jis čia esančiuose piliakalniuose, kaip tai Barsuko kalne, yra daręs eilę kasi­nėjimų. Šis kalnas kitų dar yra va­dinamas Sargviete. Senovėje ant to kalno buvę statomos sargybos. Vie­noje kalno pusėje yra seni kapeliai, kur to paties Daugirdo buvo rasta daug kaulų ir senoviškų papuošalų. Kasinėjimų Daugirdas yra daręs ir Višpilėje, kuris yra ketvirtainės for­mos, o jo krantai siekia apie 15 – 20 metrų aukščio. Ten taip pat buvo rasta įvairių radinių ir kaulų. Visus šiuos radinius Daugirdas buvo ati­davęs Kauno Miesto Muziejui. Nors dabar istorikų nuomonė ir pasikeitė, tačiau anksčiau buvo ma­noma, kad prie Ariogalos yra bu­vusi Vorutos pilis ir, čia viešpatau­damas, tais laikais Mindaugas su­kūrė galingą Lietuvos valstybę. Pri­imdamas krikštą, jis pusę savo val­domos srities buvo užrašęs Lietuvos vyskupijai. To užrašo dokumentas, būk ir dabar, tebesąs Romoje, Vatikano bibliotekoje. Jei pati Ariogala ir nebėra buvusi ta garsiąją Mindaugo pilimi, tačiau neabejojama, kad čia kadaise tikrai yra buvusi apsigyni­mo reikalams pilis. Ją mini ir vėles­nių laikų kronikos, aprašinėdamos karo žygius.

Būdamas Ariogalos miestelyje, ap­lankiau dievdirbį Stasį Grakauską, 70 metų amžiaus. Nors jis tuo metu drožinėjo puikią Kristaus kančią, tačiau mielai papasakojo apie buvu­sius toje apylinkėje dvarus ir šiek tiek apie pačią Ariogalą. Pasak jo, dabar, kai buvo tiesiamas plentas, buvo rastas platus griovys, kuris supo Ariogalos miestelį iš rytų, šiau­rės ir vakarų pusės, iki pat Duby­sos krantų. Dabar, pravedus plentą, miestą supusį griovį galima rasti tik netoli kapinių ir rytuose, pasibaigus miestui. Pats miestelis, jo nuomone, turėjęs būti ne toks, kaip dabar. Jis buvęs mūrinis ir didesnis. Ir dabar randama daug sutrūkusių, apipuvu­sių plytų. Miestelio gatvės turėjusios būti kiek kitaip sutvarkytos, nes gatvių grindinys randamas dabar šalia didžiosios gatvės esančiuose daržuose. Tas grindinys dabar esąs apneštas nuo pusės iki vieno metro storumo žemės sluoksniu. Platumo jis esąs kelių metrų. Kuriomis vie­tomis tas grindinys eina, nežinoma. Jie patys, kasdami šulinį savo darže, jį užtikę, tačiau tai esą ne vieninte­lis atsitikimas. Ir kiti miestelio gy­ventojai, kuriems tekę giliau ardyti žemės paviršių, tą grindinį užtikę. Užtinkama ir šiaip buvusių pastatų liekanų.

Pačiame mieste ir jo apylinkėse užtinkama daug senoviškų pinigų. Pavyzdžiui, miestelio daržuose buvo surasta didokas kiekis pinigų su Lietuvos Vyčio ir lenkų erelio ženk­lais. Jų buvo visas puodas. Dalį jų žmonės tarp savęs, išsidalinę, tačiau, jo manymu, dalis dar turėjusi pa­tekti ir į muziejų. Tų kelių rūšių lietuviškų pinigų dar turįs ir jis pats.

Pirmoji Ariogalos bažnyčia, kaip rodo istoriniai šaltiniai, buvo pastatyta XV šimtmečio pradžioje. Tai įvykę tuoj po žemaičių krikšto. Baž­nyčią dosniai apdovanojo pats Di­dysis Lietuvos Kunigaikštis Vytau­tas. Lietuvos – Lenkijos karalius Vladislovas IV 1640 metais leido čia įvesti turgus. 1792 metais Ariogalai buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Miestas gavo herbą: sukryžiuotus raudoname dugne kardus.

Ariogaliečiai ir dabar kartais nori pasididžiuoti, kad čia ne tik kūrėsi Lietuvos valstybė, bet ir kilo gar­sioji gediminaičių dinastija.

Ariogala per šį karą nenukentėjo. Per didįjį karą sugriautoji bažnyčia prieš pat šį karą buvo atstatyta, o dabar ji nenukentėjo. Ji pastatyta gotikos stiliumi, iš viršaus netin­kuota, raudonų plytų. Miestelio gat­vės grįstos, kaip ir kitų panašių, ne­lygiais akmenimis, o sodas, kuris prieina prie Dubysos krantų, yra apleistas ir netvarkomas.