J. N. „Ežeringieji Veisiejai“ // Ateitis – 1944 m., Nr. 352, p. 3
Veisiejai yra dzūkų miestelis už apie 12 km į šiaurę nuo Kapčiamiesčio ir maždaug tokiame pačiame atstume į rytus nuo Leipalingio reto gražumo ežeringoje vietoje. Miestelis nedidelis, jame gyvena apie 1500 žmonių. Jis medinis, gerokai apnaikintas gaisrų. Čia valsčiaus centras ir pašto paskirstymo vieta.
Ežerų čia daug, ir jie visi ties Veisiejais taip glaudžiai vienas prie kito, jog miestelis atrodo esąs tarytum ežero saloje. Neplati sąsmauka tarp dviejų ežerų miestelio ribose taip pat perkasta perkasu. Prie pat miestelio gražus ir gana didelis miškas, kadaise buvęs natūrali garsiųjų Augustavo miškų tąsa. Ežeruose daug saulės, o miške pušų kvapų.
Vieta labai sena, gal net seniausiai žinoma naujojoje Suvalkijos istorijoje. Ji minima jau XIII a. nors tikresnių žinių apie Veisiejus randame tiktai XIV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje. 1501 m. didysis kunigaikštis Aleksandras Veisiejus atidavė surusėjusiam totorių kilmės didikui Jonui Glinskiui, o po kelerių metų jų valdytoju, jau buvo Mykolas Glinskis, vienas mėgiamiausių didžiojo kunigaikščio favoritų ir patarėjų, istorijoje giliai įspaudęs pėdsakus savo avantiūromis ir intrigomis. Po didžiojo kunigaikščio Aleksandro mirties naujasis Lietuvos valdovas didysis kunigaikštis ir karalius Žygimantas Senasis nemėgo nei Mykolo Glinskio, nei jo patarimų, ir šis keršydamas naujajam valdovui, sukėlė Lietuvoje maištą, o maištui nepasisekus, pats paspruko į Maskvą, iš kur intrigomis ir pasienio pilių puldinėjimais įnešė nemaža sąmyšio į Lietuvos saugumą. Veisiejai iš Mykolo Glinskio buvo atimti ir atiduoti Slucko kunigaikščio našlei Anastazijai. Šiame dovanojimo akte, padarytame 1509 m., tarp kitko rašoma: „Lenkėsi prieš mus… Anastazija Slučkiškė, kad mes jai davėme mūsų dvarą Liškiavą su jo dvareliu Veisiejais, kurį buvo laikęs mūsų išdavikas Glinskis, ir prašė, kad mes jai tą dvarą duotume iki jos gyvos galvos“. Besidomintiems mūsų krašto istorija, ne vieną kartą teko stebėtis greitumu, kuriuo keitėsi vienos ar kitos vietos šeimininkai. Veisiejai nebuvo išimtis. Kunigaikštienei Anastazijai Veisiejai buvo atiduoti 1509 m. 1516 metais didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis Veisiejus dovanoja savo raštininkui Kapočiui Vasiljevičiui, kuriam kartu su dvareliu atiduodama šešios žmonių tarnybos, daug laukų ir girių apylinkėse, bet yra žinių, jog tarp kunigaikštienės Anastazijos ir Kapočiaus Vasiljevičiaus šį dvarą valdė Borisas Obrazcovas, didikas, pabėgąs iš Smolensko. Pats Kapočius Vasiljevičius Veisiejus taip pat laikė neilgai. 1525 m. Veisiejai jau priklauso Slucko kunigaikščiui Jurgiui, kuris kreipia daugiau dėmesio į Veisiejus negu ankstesnieji jų šeimininkai. Atrodo, jog jis Veisiejus net pamilsta ir čia duoda pradžią miesteliui. Kunigaikštis Jurgis Veisiejuose pastatydino pirmąją bažnyčią, įvedė čia turgus ir kreipėsi į didįjį kunigaikštį ir karalių Žygimantą Senąjį, prašydamas patvirtinti jo darbus. Šis patvirtinimas gautas 1526 m., ir tie metai yra laikomi Veisiejų miestelio pradžios metais.
Naujasis šimtmetis Veisiejams duoda naujus šeimininkus. Yra žirnių, kad Slucko kunigaikščių šeimininkavimo laikais ir parapija ir pats miestelis gyveno savo žydėjimo periodą, bet XVII a. pradžioje kunigaikščiai Masalskiai maža tesirūpino miesteliu, stengdamiesi iš dvaro ir aplinkinių kaimų išplėšti galimai daugiau naudos. Masalskių nerūpestingumas geriausiai atsispindėjo miestelio veide, kuris sunyko, pavirto beveik kaimu, o parapija retai kada turėjo kunigą. Tik vėliau, vėl besikeičiant Veisiejų šeimininkams, čia gerėdavo, čia vėl pablogėdavo miesteliui sąlygos, kurios niekuomet nebuvo pakankamos Veisiejams tapti miestu, bet kurios 1790 m. miestelį buvo pavertusios paprasčiausiu kaimu, kurio gyventojai buvo padaryti baudžiauninkais.
Veisiejai prasidėjo tuo metu, kai visa Suvalkija buvo didžiulė giria, Kunigaikštis Jurgis anuo metu buvo vienas žymiausių ir didžiojo kunigaikščio labiausiai mėgiamų didikų, garsėjo kaip geras karys, daug kartų mušęs totorius ir rusus, ir buvo žinomas kaip protingas žmogus. Labai galimas daiktas, jog šis didikas pramatė kuo gali virsti Suvalkijos miškai, ir todėl tikėjo didele savo miestelio ateitimi. Jis savo fundacijoje Veisiejų klebonijai jau 1526 m. pabrėžė, jog klebono pareiga Veisiejuose įsteigti ir išlaikyti mokyklą. Dabar sunku pasakyti, ar ta mokykla Veisiejuose buvo įsteigta, ar ne, bet jei ji buvo įsteigta, tai Veisiejų mokykla yra pirmoji mokykla Suvalkijoje. Apie Veisiejų mokyklą jokių žinių neturime ištisus 250 metų. Pirmosios žinios apie ją yra iš 1781 m. Tais metais mokykloje mokėsi 2 šlėktų, 10 miestiečių ir 20 kaimiečių vaikai. Po poros metų vėl išnyksta šios mokyklos pėdsakai, ir jie užtinkami tik 1804. Miestelio apylinkės tokios skurdžios, kaip ir pats miestelis. Žemė visur liesa, smėlėta. Čia puikiai dera lubinai ir kartais neblogą derlių duoda bulvės, bet ir vienų ir antrų per maža sulopyti nuolat skylėtai ūkininko kišenei.
Miestelyje gerai išlikusi didžiulė XIX a. pradžioje statyta mūrinė bažnyčia, kurioje įmūryta Tadui Oginskiui paminklinė lenta su įdomiu anuos laikus ir mirusį didiką charakterizuojančiu užrašu: „…garbino Dievą, buvo palankus žmonėms, mylėjo vaikus ir žmoną“. Bet miestelyje kur kas įdomesni dvaro rūmų griuvėsiai, esą didžiuliame parke, turinčiame ir iš kitų kraštų atvežtų medžių. Rūmai statyti ir parkas užveistas XIX a., kai Veisiejuosę šeimininkavo ir čia nuolat gyvendavo Oginskių šeimos žmonės.