Ieškotini senoviški paminklai – tai raginimas atsigręžti į nykstančius mūsų praeities ženklus, išsibarsčiusius laukuose, pakelėse ir dvarų soduose. 1927 m. laikraštyje „Lietuva“ publikuotame Petro Tarasenkos straipsnyje keliama nerimą kelianti mintis: kiek dar paslaptingų akmenų – su žalčiais, „pėdomis“, dubenimis ar menhìrų pavidalo – slypi pamiršti ar jau prarasti? Remdamasis Raguvos „Žalčių“ akmens ir Ivoniškių „stabakulių“ pavyzdžiais, autorius ne tik analizuoja jų mitologinę ir archeologinę reikšmę, bet ir kviečia visuomenę įsitraukti į gyvą senovės paiešką. Tai tekstas apie atmintį, atsakomybę ir būtinybę išsaugoti tyliai nykstančius Lietuvos sakralinius ženklus.
Ieškotini senoviški paminklai
Žurnale „Archeologičeskij vestnik“ 1867 m. 3 Nr. straipsnyje „Kamen’ s izobraženijem trech zmei“ Lietuvos archeologijos mokslo įkūrėjas gr. E. Tiškevičius pastebi apie buvusį ant Nevėžio kranto, ties Raguvos miesteliu, Panevėžio apskr., akmenį su iškaltais jame trimis žalčiais. Vėliau apie tą akmenį pastebėjo M. Balinskis („Starożytna Polska“ t. III) ir F. Pokrovskis („Archeologičeskaja karta Kovenskoj guberniji“). Neretai minėjo šį vad. „Žalčių“ akmenį ir kiti mūsų senovės tyrinėtojai, pabrėždami jį, kaip senovišką paminklą, esant didelės moksliškos vertės.
„Žalčių“ akmuo ir Raguvos vardas yra labai įdomus ir retai sutinkamas archeologinio paminklo sugretinimas su vietos pavadinimu, kurie vienas antrą paaiškina, bet papildo. Šį sugretinimą pastebėjo dar ir M. Balinskis, pažymėjęs, kad pavadinimas „Raguva“ yra kilęs iš žodžio „ragas“, reiškiančio aukurą, ir kad „Žalčių“ akmuo senovėje buvęs aukuru bei ragu. Šios nuomonės, kad pavadinimas „ragas“ buvo duodamas senovėje akmeniniams aukurams, laikėsi ir kiti mūsų senovės tyrinėtojai. Tačiau tas ne visai teisinga. Ieškant žodžiui „ragas“ paaiškinimo jo pirmykščioj prasmėje, kuri glūdi dar bendroj indoeuropiečių prokalbėje, rasime, kad kamienas „rah“ (rag-rog) reiškia ramumą, slėpningumą, ir kad pavadinimai su tuo kamienu buvo teikiami toms vietoms, kur būdavo senovėje įrengiamos nekrokulto (mirusiųjų garbinimo) šventyklos bei kapinės, apie ką liudija ne tik kalbotyros, bet ir archeologijos duomenys. Ne tik Lietuvoje, bet ir visam indoeuropiečių apgyventam plote neretai aptinkami vietos pavadinimai su kamienu „rag-rog“, kuriam yra pastebėtos ir senoviškos kapinės. Taigi ir mūsų Raguva senovėje buvo nekrokulto šventykla, kurioj buvo ir kapinės; tai liudija ir šiandiena dar likusios kapinės su gausingomis senoviškomis iškasenomis. (Prūsuose nekrokulto šventyklas iš pradžios irgi vadindavo „raguvomis“, ir tik vėliau buvo pramintos dabar taip išgarsintomis „romovėmis“.)
Garsusis „Žalčių“ akmuo, nors ir nebuvo vadinamas ragu, kaip mano apie jį M. Balinskis, bet jo reikšmę, kaipo nekrokulto šventyklos reikmens – ar tai aukuro, ar bendrai garbinamo akmens, – pabrėžia iškalti jame trijų žalčių atvaizdai. Lietuvos mitologijoje žaltys yra plačiai žinomas kaipo emblema mirusiųjų pasaulio, „peklos“ valdytojo dievo Pikuolio, kuriam, matyt, ir buvo pašvęsta Raguvos nekrokulto šventykla bei „raguva“.
Tuo būdu Raguvos „Žalčių“ akmuo yra labai įdomus senovės paminklas, paaiškinantis kai kurias mūsų praeities paslaptis. „Žalčių“ akmens jau nėra Raguvoje. M. Balinskio liudijimu, jis dar praėjusį šimtmetį buvo perkeltas į Kėdainius, bet čia jo jau nemini.
Kiti įdomūs senovės paminklai – akmenys – yra pastebėti kun. A. Kašarauskio užrašuose, padarytuose dar apie XIX šimtmečio vidurį. Dalis kun. Kašarauskio užrašų yra atspausdinta „Tautoj ir Žody“ kn. I. Didelis senovės mėgėjas, Vilniaus archeologijos komisijos narys, kun. A. Kašarauskis pastebi: netoli Ivoniškių dv. (Laukuvos valsč., Tauragės apskr.) yra du tokie granito paminklai, apie kuriuos kalba, kad jie esą du medžiotojai (šauliai). Jiedu, tie medžiotojai, buvę paversti į akmenį už medžiojimą šventadieniais per mišias. Netoli nuo Ivoniškių dv. esančiam vienk. Pakapo lauke (Kaštaunolių km. apylinkėje) kun. A. Kašarauskis irgi pastebi didelę granito uolą, pastatytą kaip stulpas, sieksnio aukštumo, vadinamą „stabakulis“, o lauką – „Stabakule“. Padavimas sako, kad stulpas esas suakmenėjęs žmogus ir seniau dar buvę žymūs „pečiai“ ir „krybelė“. Dabar jau akmuo nugriuvo.
Pastebėti kun. A. Kašarauskio akmenys „stabakuliai“ yra plačiai žinomi visoj Europoje ir laikomi seniausiais žmonijos paminklais. „Stabakuliai“, arba moksliškai – menhìrai, yra akmenys, nutašyti nelygios piramidės pavidalo ir pastatyti stačiom. Mokslininkų laikomi jie dar akmens gadynės liekanomis. Spėjama, kad menhìrai buvo statomi kapinėse ir pradžioje turėjo religinės reikšmės, nes buvo laikomi totemais bei fetišais, kuriuose gyvenusios mirusiųjų vėlės. Nuo to liaudis visose šalyse savo padavimuose tvirtina, kad menhìrai esą suakmenėję žmonės.
Lietuvoje menhìrai bei „stabakuliai“ yra reti ir dar mažai ištirti paminklai, todėl, susidomėjęs kun. Kašarauskio pastabomis, dar 1924 m. nuvykau į Laukuvos apylinkes, kad vietoje pamatyčiau šiuos keistus senovės paminklus. Bet ir atsidėjus ieškant, nei pačių stabakulių, nei žinių apie juos neaptikau. Negalėdamas išklausinėti visus apylinkės senesnius žmones, neturėjau vilties apie stabakulius ką nors sužinoti ir vykau toliau. Pakeliui Laukuva–Rietavas, vienam vienkiemyje, visai netikėtai aptikau senį, kuris, sužinojęs mano keliavimo tikslą, papasakojo, kad dar, kai jis buvo vaikas, kartą žiemą visi žmonės ėję ant kelio žiūrėti „akmeninių žmonių“, kuriuos iš Ivoniškių nešė į Vežaičių dv. Gargždų valsč., Kretingos apskr. Šitų dvarų savininkas ponas Volmeris. Apsidžiaugęs tomis žiniomis, nuvykau vėliau ir į Vežaičius, bet ir čia niekas negalėjo man parodyti atvežtų iš Ivoniškių „stabakulių“, nei ką nors apie juos pasakyti.
Kaip Raguvos „Žalčių“ akmuo, taip ir Ivoniškių „stabakuliai“, jei nėra sunaudoti trobesių pamatams, gal ir šiandieną dar yra sveiki. Bet ponų atgabenti į naujas vietas ir pastatyti sodynus puošti jau neturėjo tokios pagarbos kaip savo senoj vietoje. Pamažu ir tų ponų įpėdiniai, ir kiti dvarų gyventojai nelaiko jų reikšmingais ir užmiršo. Nežuvo gal dar ir Pakapių „stabakulis“, o nugriuvęs ir nugrimzdęs į žemę guli ten ir šiandieną.
Kadangi minėtieji akmenys turi didelės moksliškos vertės ir yra įdomūs mūsų praeities paminklai, negalėdamas asmeniškai surinkti apie juos tikslesnių žinių, prašau paminėtų vietų visuomenę paieškoti tuos akmenis ir pranešti plačiau apie jų likimą – ar per laikraščius, ar tiesiai šio rašinio autoriui (adresu: Kaunas, Tvirtovės al. nam. 9.). Kartu prašau ir kitus mūsų senovės mėgėjus pranešti man apie įvairius akmenis, pažymėtus žmogaus ranka bei padavimais, kaip antai: „pėduotus“, „dubeniuotus“, „rašytus“ (su iškaltais ženklais), „keleivius“ akmenis, apie kuriuos kalbama, kad po jais esą pakasti pinigai, ir įvairius kitus akmenis, kurie visi yra svarbūs mokslui senovės paminklai. Žinių apie juos yra labai maža, o patys akmenys yra naikinami…
P. Tarasenka „Ieškotini senoviški paminklai” // Lietuva 1927 m., liepos 8 d. nr., p. 3