Imbarė

Imbarės gyvenvietė minima rašytiniuo­se šaltiniuose jau 1253 m., tačiau išsames­nių duomenų apie jos praeitį davė tiktai 1969 m. ten esančio piliakalnio bei jo pa­pėdėje buvusios senosios gyvenvietės ar­cheologiniai kasinėjimai.

Imbarės piliakalnis yra apie 4 km į pie­tus nuo Salantų miesto (Kretingos raj.), kairiajame Salanto upės krante, ties jo san­taka su nedideliu, jau beveik visai išdžiū­vusiu Pilstupiu. Piliakalnį juosia Salantas ir Pilstupis. Tiktai iš šiaurės prie jo prieina dirbami laukai, nuo kurių jis senovėje bu­vo atskirtas grioviu. Piliakalnio šlaitai, ypač nuo slėnių pusės, yra gana statūs. Jie apaugę lapuočiais medžiais ir tankiais krū­mais. Dėl to šiuo metu piliakalnis iš toliau nepastebimas. Pailgo ovalo formos piliakal­nio aikštelę beveik iš visų pusių juosia py­limas. Vienoje piliakalnio aikštelėje kadaise buvo pilies valdovo rezidencija, o kito­je — jos ūkinė dalis. Šiaurinėje šio pylimo papėdėje yra nedidelis įdubimas, kuriame nesausros metais visą laiką stovi vanduo. Atrodo, jog toje vietoje yra buvęs pilies šulinys.

Ilgą laiką buvo neaišku, kur buvo šio pi­liakalnio senoji gyvenvietė — papilys. Jis buvo atsitiktinai aptiktas tiktai 1968 m., melioruojant pelkėtame Salanto slėnyje esančias pievas. 1885 — 1886 m. Imbarės piliakalniu domė­josi ir vėliau plačiau jį aprašė T. Daugir­das, kasinėjęs tuomet į pietryčius nuo jo buvusį IX — XII m. e. a. kapinyną. 1898 m. piliakalnį bandė tyrinėti J. Žiogas. Yra duo­menų, kad jis tuomet aptiko įvairių puodų šukių, degėsių. Tačiau ši medžiaga iki šiol neišliko. Dabar sunku nustatyti net tų ty­rinėjimų vietas. Tuo būdu pagrindinį šal­tinį Imbarės senajai praeičiai pažinti suda­ro tiktai 1969 m. archeologiniai kasinėji­mai.

Tyrinėjimų metu piliakalnyje ryškiau iš­siskyrė 4 pagrindiniai kultūrinio sluoksnio horizontai, priklausiusieji įvairiems jo nau­dojimo laikotarpiams.

Nustatyta, kad piliakalnis buvo apgyven­tas jau I tūkstantmečio pr. m. e. pabaigo­je. Tuomet jo aikštelę juosė tiktai iki 0,6 m aukščio iš žemių supiltas pylimėlis, ku­rio viršuje dar stovėjo nesudėtingos konst­rukcijos medinė užtvara, padaryta iš egli­nių ir ąžuolinių rąstų, sutvirtintų akmeni­mis. Pylimėlio vidinėje pusėje įdubime ap­tikti gana ilgo stulpinės konstrukcijos pa­stato pėdsakai. Panašūs beveik visą pilia­kalnio aikštelę juosiantieji stulpinės konst­rukcijos pastatai, suskirstyti į nedideles gy­venamąsias bei ūkines patalpas, aptinkami gana plačioje baltų giminių apgyventoje te­ritorijoje, kur jie daugiausia buvo naudo­jami nuo I tūkstantmečio pr. m. e. pabaigos iki I m. e. tūkstantmečio vidurio. At­skirais atvejais jų čia būta ir V — VIII m. e. a.

To laikotarpio piliakalnio radiniai dar negausūs. Juos sudarė tiktai keletas lipdy­tų puodų šukių lygiu, neryškiai brūkšniuo­tu paviršiumi bei įvairių gyvulių kaulai.

I m. e. tūkstantmečio pirmosios pusės pi­liakalnio įtvirtinimai ir pastatai savo kons­trukcija ar išdėstymu beveik nesiskyrė nuo ankstesniųjų. Tiktai pylimas dabar paaukš­tinamas iki 1,5 m. Šio laikotarpio radinius sudarė taip pat nedidelis kiekis lipdytinės keramikos lygiu bei neryškiai grublėtu pa­viršiumi, keletas smulkių gintaro žaliavos gabalėlių bei gyvulių kaulų.

Imbarės piliakalnis

Imbarės piliakalnis, Pilalė, Salantų pilė

Adresas Imbarės piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta automobilių stovėjkimo aikštelė esanti prie piliakalnio.

Kategorijos Piliakalniai

I m. e. tūkstantmečio viduryje pilia­kalnio pylimas tyrinėtoje vietoje pa­aukštinamas jau iki 2 m. Jo sampi­las sutvirtinamas daugiausia išilgai jo klo­tais ąžuoliniais 20 — 30 cm storio rąstais. Be to, šio laikotarpio pylimo viršuje stovė­jo iki 2 m pločio medinė dvisienė gynybi­nė užtvara. Tarp šių sienų pavojaus metu galėdavo išsidėstyti šios vietovės gynėjai. Anuomet tokios gynybinės sienos pasirodo ne tiktai Lietuvos, bet ir daugelio Rytų Eu­ropos vidutiniojo klimato juostos kraštų piliakalniuose. Su neesminiais konstrukci­niais pakeitimais jos čia išlieka ir ankstyvo­jo feodalinio laikotarpio medinėse pilyse. Tuo būdu maždaug nuo I m. e. tūkstantme­čio vidurio Lietuvoje, kaip ir kai kuriuo­se gretimuose kraštuose, prasideda tarsi medinių pilių užuomazgos procesas, kurį sąlygojo nemaži tuometinėje visuomenėje vy­kę ekonominiai bei socialiniai pasikeitimai. Daugumoje šio laikotarpio piliakalnių pa­stoviai jau nebegyvenama. Jie dabar nau­dojami tik kaip laikinos slėptuvės, į kurias pavojaus metu subėgdavo jų papėdėse gy­venę žmonės. Dėl to ir Imbarės piliakalnio aikštelėje šio laikotarpio sluoksnis buvo la­bai plonas, suardytas vėlesnių perstatinėjimų. Tai rodo, jog tais laikais tarp atskirų giminių padažnėjo ginkluoti susirėmimai. Paskutinysis piliakalnio naudojimo etapas datuojamas X — XIII m. e. a., kada čia sto­vėjo kažkokio žemaičių didiko medinė pi­laitė. Piliakalnio pylimas paaukštinamas iki 2,5 m. Gynybinių jo įrengimų konstrukci­ja beveik nesiskyrė nuo ankstesniųjų. Ta­čiau atrodo, kad tais laikais jie buvo dar labiau sutvirtinti. Be to, pylimo vidinėje pusėje dar papildomai iš akmenų buvo su­krauta sienelė, kuri neleido slinkti pylimo žemėms į aikštelę ir tuo pačiu jį dar labiau sutvirtino. Iki šiol geriau išlikusių tokių pi­liakalnių įtvirtinimų Lietuvoje dar nebuvo aptikta. Matyt, Imbarės piliakalnio sluoks­nyje buvo aptiktos sudegusio medinio ūki­nės paskirties pastato liekanos. Prie pasta­to buvo rasta žalvarinė pasaginė segė aguoniniais galais, keletas žalvarinių juostinių apyrankių, miniatiūrinis geležinis kapliukas, geležinių peilių, įvairių akmeninių ga­ląstuvų, žiestų puodų šukių ir nemažas kie­kis sudegusių, daugiausia kviečių bei miežiu, grūdų. Avižos, rugiai, soros, žirniai sudaro tiktai labai mažą grūdų dalį. Vadina­si, tais laikais Žemaitijoje, kaip ir kitose Lietuvos vietose, buvo sėjamos ne mišrios, bet kuo grynesnės kultūros.

Tyrinėjant Imbarės piliakalnio gyvenvie­tę, nustatyta, kad ji buvo naudojama nuo II – III iki XIII – XIV m. e. a.

Žemutiniuose gyvenvietės sluoksniuose radinių, dar negausu. Tik įdomu, kad kai kuriose gyvenvietės vietose, žemutiniame smėlingame sluoksnyje, buvo pastebėti la­bai primityvių stulpinės konstrukcijos pa­statų pėdsakai. Šie pastatai buvo padaryti tiktai iš 5—6 cm storio, statmenai į žemę kas 10—20 cm įkastų medinių stulpelių, ku­rių tarpai buvo išpinti storesnėmis medžių šakomis ir apkrėsti moliu. Pastatų viduje yra atvirų židinių pėdsakai, o apie juos aptikta keletas grubiai apskaldytų titnago skelčių bei gelsvos spalvos smulkių lipdy­tų puodų šukelių. Visa tai rodo, jog tai yra akmens ar žalvario amžiaus pėdsakai sto­vyklų, kurios buvo išsidėsčiusios Salanto pakrantėse dar gerokai anksčiau, negu bu­vo pastoviai apgyventas Imbarės piliakal­nis ir jo gyvenvietė.

I m. e. tūkstantmečio vidurio bei II pusės kultūrinis sluoksnis gyvenvietėje labai su­ardytas, todėl aiškesnių pastatų liekanų ja­me neaptikta. Šio laikotarpio radinius suda­ro įvairūs geležiniai peiliai, ylos, kaltai, kalkakmenio verpstukai, geležinių dalgių bei akmeninių trinamųjų girnų dalys ir lipdytinė, daugiausia grublėtu paviršiumi, ke­ramika.

Žymiai daugiau senienų aptikta I m. e. tūkstantmečio pabaigos ir II tūkstantmečio pradžios sluoksniuose. Tai įvairių formų žalvarinės pasaginės segės, žalvarinių juos­tinių apyrankių dalys, vėlesnių laikų gele­žiniai peiliai, masyvūs moliniai tinklams svareliai, žiestų puodų šukės ir kt. Be to, čia buvo aptikta ir medinių keturkampių ant­žeminių pastatų liekanų. Jų krosnys su­krautos iš akmenų. Geriau buvo išlikęs toks pastatas pietvakarinėje piliakalnio papėdė­je. Jis buvo 3,4 x 4,2 m dydžio su iš akme­nų sukrauta apie 1 m skersmens krosnimi pietvakariniame kampe. Pastato sienos bu­vo ištinkuotos moliu. Jo viduje ir aplink buvo rasta žalvarinės vytinės antkaklės da­lis, geležinis peilis, nemažas kiekis didokų molinių svarelių, žiestų puodų šukių ir skaldytų gyvulių kaulų. Dėl to manome, kad šis pastatas buvo gyvenamas, jis datuojamas X — XII m. e. a. Jokių priestatų ar liekanų nepastebėta. Taigi minėti duomenys verčia mus dabar suabejoti, kad vadinamasis numas Žemaitijoje buvo paplitęs jau IX — XII m. e. a., kaip tai teigia kai kurie istorikai ir etnografai.

Imbarės piliakalnio ir gyvenvietės tyrinė­jimai parodė, kad čia žmonės gyveno jau akmens bei žalvario amžiaus laikais, t. y. žymiai anksčiau, negu ši vietovė minima rašytiniuose šaltiniuose.

V. Daugudis / Mokslas ir gyvenimas 1972 m. nr. 10. p. 40 – 42.