Kauno pilis

Tai vienas seniausių ir žymiausių kovų su kry­žiuočiais dalyvis ir liudininkas. Tačiau apie šios pilies įrengimus, be kai kurių metraščių duomenų ir poros XIX a. graviūrų bei XVIII – XIX a. sena­miesčio planelių, tiksles­nių žinių mažai turėta. 1930 m. nugriovus lūšnas, kurios buvo užgožusios pi­lies griuvėsius ir pašalinus apie 2 m storio griuvenų ir sąvartų klodą, paaiškėjo, kad daugiau negu du trečdaliai pilies aikštės su buvusiais mū­rais yra Neries nunešti, žemės paviršiuje išliko tik pietinė pilies kiemo dalis, pietryčių bokšto liekanos ir rytinės kiemo sienos da­lis su vartų anga. Be to, visu ilgiu atsidengė pie­tinė kiemo siena, pietva­karių bokšto pamatai ir vakarinės sienos fragmen­tas. Atsidengė pietryčių bokštą puslankiu juosusios, bet tuomet dar neži­nomos paskirties, mūrinės sienos viršūnės

1954 m. Mokslinės – restauracinės dirbtuvės pra­dėjo šių liekanų konserva­vimo ir tyrimo darbus. Jau atskleistas visas pluoš­tas nežinotų ir net nesiti­kėtų tolimos Kauno pra­eities duomenų.

Ieškant pirminio piliavietės paviršiaus, 3 – 5 m gilumoje, virš žmogaus ne­liestų geologinių formacijų, aptiktas seniausias šio­je vietoje 0,3 – 0,8 m sto­rio kultūrinis sluoksnis. Jame gausu anglių, per­degusių židinio akmenų, gyvulių kaulų, lipdytų ir žiestų molinių puodų šu­kių, rečiau pasitaikančių metalinių ir stiklinių dirbi­nių, buvusių pastatų ar tvorų basliaviečių. Šio sluoksnio sudėtis ir jame rasti dirbiniai rodo, kad prieš mūrinių sustiprinimų pastatymą, nuo IV – V iki XII – XIII a. čia pastoviai gyventa didesnės bendruo­menės. Neabejotina, kad su šiaurine piliavietės dalimi Neris sunaikino ne tik pilies liekanas, bet ir dalį senojo kultūrinio sluoksnio, kuriame turėjo būti daugiau ir žymiai se­nesnių žmonių gyvenimo pėdsakų. Matyti, kad pir­mieji medžio ir molio su­stiprinimai buvo statyti ne plikame lauke, bet senoje gyvenvietėje. Mažiausiai prieš 1500 m. pačioje san­takoje įsikūrusias sodybas tenka laikyti Kauno už­uomazga. Gali būti, kad jau senoji gyvenvietė va­dinosi Kaunu, kurį 1140 m. mini arabų geografas Ibn Idrisi. Netenka abejoti, kad senosios bendruome­nės įsikūrimą ir vystymąsi lėmė santakos geografinė padėtis, vandens ir sausu­mos kelių kryžkelė, turė­jusi didelę strateginę reikšmę.

Tyrimai atskleidė naujų duomenų ir apie senuosius Kauno pilies sustiprinimus. 1930 m. per pilies kiemą kastoje bandomoje perka­soje buvo aptiktas apie 2 m storio degto molio gabalų klodas. Sprendžia­ma, kad pilies kieme deg­to molio yra 1500 – 2000 m³. Molio gabalų šo­nuose išlikę atspaudai ro­do, kad žalias molis buvo plūkiamas tarp medžio klojinių. Į plūkiamą molį, matyti, įrengimams su­stiprinti, dėta žabų. Vis la­biau įsitikinama, kad ši didžiulė degto molio masė susidarė vienu metu iš su­griautų ar sugriuvusių mo­linių sustiprinimų, čia bu­vusių prieš mūrinės pilies pastatymą. Pažymėtina, kad degto molio gabalų didesni kiekiai randami ir piliakalnių pilyse – Vil­niaus Kreivojoje, Sere­džiaus, Veliuonos, Jurbar­ko. Taigi, tokių sustiprini­mų statymo tradicija, ma­tyti, plačiai buvo pa­plitusi. Bet kokie tie su­stiprinimai buvo, ar molis tarp medinių klojimų sudarė tik užpildą, ar jis iš­degė atsitiktinio gaisro metu, ir kiti su molio įrengimais susiję klausimai, tenka tikėtis, paaiš­kės toliau tiriant pilies kiemą.

Didelę pažintinę reikš­mę turi 1362 m. kryžiuo­čių sugriautos pilies lieka­nos. Tai pirmas istoriniuo­se šaltiniuose minimas šios pilies sugriovimas. Met­raštininko Vygando Marburgiečio liudijimu 1362 m. Ordino žygyje dalyvavo kuo ne visa Vakarų Eu­ropa. Kauno gynėjai, kaip matyti iš Vygando kroni­kos, parodė retą didvyriš­kumo, kovingumo pavyz­dį. Visa įgula. Išskyrus 36 – bajorus, kuriuos kry­žiuočiai paėmė į nelaisvę, gindama pilį žuvo. Iš mi­nimo Vygando aprašymo numanu, kad gynėjų pa­sipriešinimą galutinai pa­laužė ne priešų jėga, bet pilies kieme sukeltas gais­ras.

Seniai visus domino su­žinoti, kokia buvo toji 1362 m. pilis, kokie jos įrengimai, kiek gausi turė­jo būti jos įgula, kad išti­sas tris savaites galėjo at­laikyti dieną naktį truku­sį kryžininkų puolimą. Maža ką bendra su tik­rove turėjo Narbuto su­kurtasis Kauno pilies vaiz­das. Tyrimų iš­davoje paaiškėjo, kad 1362 m. pilis turėjo dve­jas mūrines sienas. Vienos sudarė netaisyklingo ke­turkampio formos pilies kiemą, antrosios, eidamos apsauginio griovio dugnu, 18 – 30 m atstume nuo pir­mųjų, iš visų pusių juosė kiemą, sudarydamos taip vadinamus priešpilius. Priešpilių sienos stovėjo 5 – 6 m žemiau už kiemo sienas. Spren­džiant iš likusių kiemo ir priešpilių sienų dalies, kie­mas turėjo mažiausiai 4000 – 5000 m², priešpiliai 6000 – 7000 m². Visų kie­mo sienų ilgis buvo 270 – 300 m., priešpilių sienų il­gis 400 – 450 m. Bendras kiemo ir priešpilių sienų ilgis 670 – 750 m. Šie minimalūs sienomis apsaugo­to ploto ir sienų ilgio duo­menys padeda suprasti, kiek žmonių pilis galėjo sutalpinti ir kokios įgu­los reikėjo visų sienų ap­saugai apgulimo metu.

Apie sienų aukštį, jose buvusius įrengimus, jų mūrijimo techniką, apie tai, kaip pilis ir sienos atrodė, sprendžiama iš liku­sios 0,5 – 2 m aukščio ant­žeminės sienų dalies, iš tų griuvenų bei kitų geriau išlikusių to laikotarpio pi­lių. Klemo ir priešpilių sienų buvusiam aukščiui nustatyti padeda ir tų sie­nų santykis su apsauginiu grioviu ir priešpilių aikš­telėmis. 1,3 – 2 m storio priešpilių sienos, stovėda­mos 6 – 7 m žemiau už priešpilių aikšteles, be abejo, turėjo dengti, už­stoti tas aikšteles, todėl jų (sienų) aukštis galėjo būti ne mažesnis 10 – 11 m. Kie­mo sienų būta 2 – 2,2 m storio ir 12 – 13 m aukš­čio. Ne tik kiemo, bet ir priešpilių sienos, kaip tai matyti iš Vygando aprašy­mo, buvo pritaikytos ak­tyviai gynybai. Sienų vir­šūnėje pasieniais iš vi­daus pusės ėjo, lyg tiltai, taip vadinami, šaulių ta­kai, ties kuriais buvo šau­dymo angos. Pati sienų viršūnė, kuri yra buvusi dantyta, taip pat buvo pri­taikyta šaudyti ir stam­biems daiktams – rąstams, akmenims – mėtyti. Išliku­sioje priešpilių sienų da­lyje ir jų griuvenose ply­tų nerasta, vadinasi, jos buvo statytos vien iš ak­menų. Akmeninės buvo kiemo sienos, bet išorėje išilgai sienų ties viduriu jos turėjo apie 2 m pločio plytomis dengtą juostą. Tenka manyti, kad plytomis buvo aprėmintos šaudymo angos. Visi sienų paviršiai, išskyrus plyto­mis dengtą juostą, buvo nuglaistyti, lyg nutinkuoti kalkių skiediniu. Iš tolo pilis atrodė balta. Baltose jos sienose aiškiai išsisky­rė plytų juosta ir vieno­dais tarpais išdėstytos šaudymo angos. Klemo ir priešpilių vidus, nuglaisty­tų sienų paviršių atšvies­tas, buvo šviesus. Pilis ne­turėjo bokštų. Jų pėdsakų nerasta išlikusioje pilies dalyje, jų nemini ir Vy­gandas pilies sugriovimo aprašyme.

Kiek ilgai ši pilis iki 1362 m. įvykusio sugriovi­mo gyvavo, kada ji galė­jo būti statyta, rodo jos egzistavimo metu priešpi­lių aikštelėse susiklostęs 2 – 4 m. storio atskirų sluoksnių klodas. Vieni šio klodo sluoksniai yra supilti, kiti per ilgą laiką klostėsi savaime. Spren­džiant vien iš šių sluoksnių klodo apimties ir iš jame esančių ilgalaikių sluoksnių, galima tvirtinti, kad kiemo ir priešpilių sienos statytos XIII a. Ypatingai svarbiais tenka laikyti tuos duomenis, ku­riais remiantis išaiškinta, kad kiemo ir priešpilių sienos statytos ne vienu metu. Minėtame sluoksnių klode išliko aiškūs pėdsa­kai, kurie rodo, kad prieš­pilių sienos žymiai anks­čiau statytos už kiemo sienas. Tikslesnės priešpi­lių sienų statymo datos tenka ieškoti apie XIII a. vidury. Tai rodo ir didelis sienų paviršių susidėvėji­mas. Jos labiau susidėvė­jusios už kiemo sienas. Ankstesnis priešpilių sie­nų pastatymas yra susijęs su jau minėtais moli­niais sustiprinimais. Sta­tant priešpilių sienas, jos buvo derintos su dar bu­vusiais moliniais įrengi­mais. Tik po kurio laiko, šiems sugriuvus, arba nebepasitikint jų tinkamu­mu gynybai, buvo stato­mos mūrinės kiemo sie­nos. Kiemo sienos greičiausiai buvo statytos dar prieš 1291 m., t. y. prieš Veliuonos mūrinės pilies pastatymą. Veliuonoje iš­liko dviejų, ne vienu me­tu ir ne toje pačioje vie­toje statytų, mūrinių pilių pėdsakai. Pirmoji 1291 m. statyta piliakalnyje, ant­roji 1411 m.— „zamkaus” pilies kalne. Neabejotina, kad dėl didelės Neries santakos strateginės reikš­mės, Kauno pilis turėjo būti reikiamai sustiprinta dar prieš 1291 m.

Ankstesnis priešpilių sie­nų pastatymas, pakartoti­nai pastebėtas jų atskirais tarpais atstatinėjimas, vė­lesnis kiemo sienų atsira­dimas ir 1291 m. Veliuo­nos pilis rodo, kad XIII a. antrojoje pusėje mūrinių pilių statyba jau buvo ne tik prigijusi, bet nuo­latos praktikuojama, ugdo­ma. Tai patvirtina gerai iš­silaikiusios tokios pačios mūrijimo technikos Medi­ninkų ir Lydos pilys. Ir šių pilių tikslaus statymo laiko rašyti šaltiniai nenurodo, bet XIV a. pra­džioje jos jau minimos.

Tenka tikėtis, kad XIII a. statytų pilių liekanų dar bus rasta ir kitose Lietu­vos vietose.

Po pirmojo 1362 m. įvy­kusio sugriovimo sekė vi­sa eilė šios pilies atstaty­mų ir sugriovimų. Pirmų kartų lietuvių atstatyta pi­lis metraščiuose minima 1376 m., vėliau minimi 1384, 1385, 1391, 1394, 1398 – 1400 m. atstaty­mai. Sprendžiant iš met­raščių, išeitų, kad piliavietėje turėtų būti bent kelių atstatytų pilių pama­tai. Iš tikrųjų gi, išlikusio­je piliavietės dalyje yra tik vieni, visai iš naujo atstatytos pilies pėdsakai. Tai rodo, kad po pirmojo atstatymo, visi vėliau mi­nimi buvo tiktai daugiau ar mažiau apgriautų mūrų ir įrengimų remontas, stip­rinimas, bet ne pilna to žodžio prasme atstatymas. Kitur santakoje nerasta pi­lies liekanų, vadinasi, pi­lis visų laikų buvo toje pačioje vietoje.

Per ilgų pirmosios pilies egzistavimo laikų žymiai pasikeitė, patobulėjo pi­lių sienų griovimo ir iš viso kovos technika ir tak­tika. Gindami savo ir pul­dami kryžiuočių pilis, lie­tuviai įgijo didelį patyrimą, kurį panaudojo atstatydami sugriautąją pilį, pritaikydami ją naujiems reikalavimams. Dėl to ne tik Kauno atstatytoji, bet ir kitos, žymiai anksčiau, XIV a. Lietuvoje statytos pilys – Vilniaus Gedimino kalno, Trakų pusiasalio, Liškiavos, Naugarduko – sienų storiu, įrengimais, mūrijimo technika iš pa­grindų skiriasi nuo XIII a. pilių.

Apie 1376 m. atstatyto­sios pilies 3,5 m storio ir apie 10 m aukščio sienos išmūrytos ant 1362 m. su­griautų kiemo sienų lie­kanų, o jų kampuose bu­vo pastatyti masyvūs bokš­tai. Bokštai, kie­mo sienos ir apsauginis griovys sudarė pagrindi­nius atstatytos pilies su­stiprinimus. Buvusių prieš­pilių sienos buvo panau­dotos apsauginio griovio šlaitams sustiprinti. Prieš­pilių aikštelės, padengus jas žemėmis, buvo per­formuotos į apsauginio griovio šlaitus. Visais įrengimais, visomis konstrukcijomis tai buvo bū­dinga XIV a. antrosios pusės aptvarinio (kastelinio) tipo pilis. Ją kryžiuo­čiai nuolatos puldinėdavo, apgriaudavo, todėl ji bu­vo vis remontuojama bei stiprinama. Kelis kartus ši pilis ėjo iš rankų į ran­kas, kol 1398 m. lietuviai vėl pastoviai ir visam lai­kui joje įsitvirtino. Ypa­tingai svarbų vaidmenį ji atliko ruošiant žemaičių sukilimus prieš kryžiuo­čius ir rengiantis lemtin­gajam Žalgirio mūšiui. Didžioji dalis šiuo metu že­mės paviršiuje esančių mūrų yra šios pilies lie­kanos.

Mažiausiai tikėtu fortifi­kaciniu radiniu tenka lai­kyti XVI a. priešpilį – barbakaną (koponirą). Tai gana sudėtingas, didelių gabaritų, vien paraku šau­namiems ginklams pritai­kytas įrengimas. Jo pa­grindą sudaro pietryčių bokštą puslankiu juosianti, pamatuose 5 m storio, bu­vusi 12 – 14 m aukščio mūro siena. Jos lanko dia­metras turi apie 40 m. Siena statyta apsauginio griovio dugne. Pietinėje ir šiaurinėje jos lanko da­lyse išmūrytos po tris x formos šaudymo angos. Ties šiaurinėmis angomis, tarp pietry­čių bokšto ir sienos, pasta­tyta 12×4 m cilindriniu skliautu dengta galerija. Ji 7×2 m pože­miniu praėjimu sujungta su bokštu ir per bokštų su pilies kiemu. Antroji gale­rija ties pietinėmis šaudy­mo angomis, dėl nežino­mų priežasčių, nebuvo įrengta. Tenka manyti, kad barbakanas buvo planuo­tas dviem aukštais. Žemai esančios galerijos skirtos pabūklams. Virš galerijų buvusi aikštelė, kurių ry­tinėje kiemo sienoje esan­tieji vartai jungė su pilies kiemu, buvo numatyta šauliams. Visas įrengimas skirtas flankuoti apsauginį griovį ties rytine ir pieti­ne kiemo sienomis. Žinių, kada šis įspūdingas, pas­kiausi pilies stiprinimo etapų vaizduojantis įrengi­mas buvo statytas, neturi­ma, taip pat nežinoma, ar jis bent kartą buvo panaudotas pilies gynybai. Vie­na aišku, kad tuo metu kada jis buvo statomas, visi pagrindiniai pilies su­stiprinimai – kiemo sie­nos ir bokštai – dar te­bebuvo. Remiantis rašy­tais šaltiniais ir radiniais, galima spėti, kad barbakanas statytas 1560 – 1580 m. laikotarpyje.

Vykdant šios pilies mū­rų konservavimo ir piliavietės tvarkymo darbus paaiškėję duomenys ver­čia pakeisti kai kurias is­torikų tarpe įsivyravusias nuomones. Pirmiausia, kad mūrinių pilių Lietuvoje pa­plitimu, mūrinės statybos tradicijų prigijimu tenka laikyti ne XIV, bet XIII a. Kauno pilies gynybinių įrengimų ruošimas baigėsi ne Žalgirio mūšiu, bet XVI – XVII amžiumi. Be to, tyrimai atskleidė, kad Kau­no pilis iš kitų lietuvių pilių tarpo išsiskiria ne tik savo vaidmeniu ir stra­tegine reikšme kovų su kryžiuočiais metu, bet ir tuo, kad ji yra seniausias Lietuvoje žinomas architektūros paminklas, turįs didelę reikšmę mūrinės statybos, mūrinių pilių rai­dos pažinimui.

K. Mekas / Mokslas ir gyvenimas 1960 m. nr. 4. p. 28 – 32.