Iš Jurbarko puslapių

L. Dovydėnas „Iš Jurbarko puslapių“ // Sekmadienis – 1930, Nr. 17 (112), p. 4

Kas plaukė garlaiviu iš Kau­no į Klaipėdą, sutiko ir Jurbar­ką išsitiesusį prie Nemuno kran­tų. Jį perjuosia upelis Imsrė, o jo pašone bėga srauni Mituva.

Pats Jurbarkas su savo alaus bravoru, su kunigaikščio Vasilčiko rūmų griuvėsiais nesiski­ria nuo kitų miestelių, bet jo apylinkės, gražus, didelis par­kas verta apžiūrėti ir Šveicari­ją mačiusiam kaimiečiui.

Pavasariui besišaipant po plačias parko alėjas užklydau į Jurbarką. Man beklaidžiojant teko sutikti pažįstamą drau­gą. Antaną K. Beklausinėjant jis priminė Višpilio — Bišpilio kalną kur ir iki šios dienos esą užkeikti dvaro rūmai, kurie nugrimzdę į kalną, palikdami tik duobę vidury kalno. Tiktai, į šiaurę nuo Jurbarko, ant Im­srės kranto stovi kalnelis su įdubusiu viršukalnių. Tą kal­nelį nuo gilios senovės lydi to­kia legenda: Kadaise, bent prieš šimtą metų, netoli Višpilio kalno aręs žmogus lauką. Beardamas pamatęs paskui jį vaikščiojant moterį juodais rū­bais apsivilkusią. Žmogus sau ariąs vagą po vagos, ir ko čia ta moteris vaikšto nėra kada pasiteiriauti. Pavaikščiojusi moteris, priėjusi prie artojo ir tarusi: „Tu manęs neužkalbinai tai aš tave prakalbinsiu. Vieną reikalą turiu. Štai, kaip matai, dunkso Višpilio kalnas su įdubusiu viršukalnių: jame yra nuskendęs didelis dvaras — pilis su, daugybe žmonių. Jie jau ilgi amžiai vargsta po tuo kalnu ir skaudaus prakeikimo slegiami negali išsivaduoti iš užkeiktos vietos. Tu nueik pas kunigą ir paprašyk, te jis ateina aut Višpilio kalno ir atlaiko mišias, tik einant mišių laikyti teneužmiršta viską pasiimti, kas tik bus prie mišių reikalin­ga. Tada nukris užkeikimas ir pilis su visais žmonėmis iškils iš kalno”. Tą pasakiusi mote­riškė, suprantama, pranyko. Žmogus padarė viską, ko moteriškė prašė ir kunigas vie­ną dieną atėjęs ant Višpilio at­laikė mišias, ir baigiant mišias pasigirdo kalne muzika ir link­smos giesmės, bet… baigiant mi­šias reikėjo užgesinti žvakes, tada pamatė, kad zakristijonas nepaėmė žvakių gesintuvo. Ta­da vėl nutilo kalne pasigirdusi muzika ir amžiams nutilo kalne užkeiktųjų giesmės.

Šimtai metų prabėgo, o užkeikimas pasiliko kaip buvęs. Ir dabar, sako, retkarčiais gir­disi kažkoks bildesys, lyg toli­mas, kimus vaitojiimas. Mat, užkeiktieji nerimstą.

Tą legendą papasakojo ponia mok. Kiulkaitienė o jai pasako­jusi jos vyro motina.

Tą kalną vadina Višpiliu ir Bišpiliu, dėl ko ir kam ji taip vadina neteko išgirsti.

Vėlai vakare vaikščiojau po Jurbarko parką, pirmiau buvu­si kunigaikščio Vasilčiko. Ant Mituvos krantų pasitiesęs gra­žus ir didelis parkas saugo bu­vusių didelių rūmų griuvėsius. Nuogos medžių šakos, dideli griuvėsiai, vakare tamsoje iš­rodo kažkokia prakeikimo pa­sakų prieblanda. Gūdžiai vai­toja Mituva, nuo šakų rasos ašaros byra; drėkindamos sprogstančius lapus. Alėja eina kažkokia porelė. Susispaudę, lyg bijodami, kad pro jų tarpą nepalašėtų van­dens lašas. Kažką patylomis šneka. Sutirpo tamsoje. Iš jų šnekos gali spręsti, kad tai jau­ni mokslo suole sėdintieji jau­nuoliai.

Prie rūmų griuvėsių, ant suoliuko sėdi antra porelė. Kalbasi patylomis ir rankas spaudo.

Ant išgriuvusios sienos ske­veldros sėdi vienaplaukis jaunas vyriškis. Popierio gabalas dengia kelius ir paišelis glaudžiasi prie galvos. Sėdi ir žiūri į Mituvą. Gražūs jos šlaitai ir rudenio vėjams džiūgaujant. Gal svajonės zuja po galvą.

Tokia prieblauda, tokie vaizdai tai poetų neatimama nuosavy­bė. Gal ir tu, kaip Jeremijas, ant Jeruzalės griuvėsių, nori apdainuoti šitų buvusių kunigaikščių rūmų griuvėsius, o gal legendos užbūrė tavo mintis? Svajok ir svajonių pakuloms užkaišiok šitų rūmų griuvėsius, kad jie puoštų parką, gyvybe ir nauda, o ne mirties simboliu kunkėje, lyg užkeikti riogsotų.

Sušvilpė garlaivis. Palikau Jurbarką tiek mažai iš jo išsiveždamas, ką jis gali duoti.