Pamiršti kraštai. Palanga

K. Puida „Pamiršti kraštai. Palanga“ // Trimitas – 1921, Nr. 5, p. 12-15

Senovės laikų Palanga buvo vieninteliu Lietuvos uostu, pro kurį ji susisiekdavo su visu pasauliu ir pro kurį viso pasaulio pirkliai turėjo susinešimą su lietuviais. Jau graikų istorikas, Herodotas, mini savo istorijoje Palangą ir gintarą, kurio, matyt, anais laikais tiktai Lietuvoje tega­lima buvo gauti.

Kalbėdami apie senovės dienų Palangą turime prisi­minti tą senovę bent tiek, kiek toji mūsų senovė rišasi su Palanga.

Visų pirmiausia tautos padavimuose ir legendose Pa­langos vardas užima vieną žymesniųjų vietų. Čia buvusi viena garsesniųjų lietuvių stabameldžių šventykla ant kalne­lio pačiame pajūryje, milžino miško apgobta ir puošiama. Čia mūsų tautos didvyris ir nenuilstąs kryžiuočių kariautojas kunigas Keistutis, susiranda savo gyvenimo draugę, Birutę, ir tuo ištisiems amžiams suriša savo vardą su Palanga,

Jautri ir nemarioji liaudies kūrybos dvasia suvartoja tą faktą savo fantazijai ir pina legendą po legendos, pa­davimą už padavimo, vienas už kitą gražesnį, poetingesnį, kol galų gale nesusitveria „Birutės“ dainą kurią visi že­maičiai moka ir kurios niekas tam tyčia nesimokino.

Jūra, tasai nepabaigtinas visokeriopos meno srityje kūrybos šaltinis, darė ir daro savo įtakos į žemaičio sielą. Jūra neatremtinai veikia ir į gyventojų ypatybes. Ji, pajū­rio gyventojuose, ypač žvejuose, sudaro ilgais šimtmečiais tas ypatybes, kurios būtinos kiekvienam jūreiviui. Tiktai nūdienis mūsų žemaitis jūreivis yra greičiau lietuvių jūreivybės tradicijų vienintelis saugotojas ir auklėtojas. (Tai dar kol kas jūreivis dainius, nors ir keliąs sunkią kovą su vylinga ir neramia jūra už savo menką materialinę būtį).

Senovės legendos ir padavimai, stabmeldijos liekano­mis persisunkusi pajūrio žemaičio dvasia, po poėtingos jūros nūdienės įtakos nesutraukomais ryšiais mezga pajū­rio žemaitį su visais jo broliais. Kęstučio ir Birutės še­šėliai ir po šiai dienai nenuveikiami palangiečių dvasios valdovai. Vaidelytė Birutė, paprasta Palangos mergaitė, aplinky­bėms susidėjus, virsta mylimiausio žemaičių kunigo, Kęstu­čio, žmona. Liaudis savo kūryboje tąsias aplinkybes pa­skelbia savo dievų valia ir pina gižių savo fantazijos vai­niką, kuriuo papuošia savo Birutę.

Ilgainiui, kruvinai užbaigtosios Kęstučio dienos ir ne­žinomas Birutės likimas, nepertraukia dvasios ryšių tarp palangiečių ir Birutės. Jų nesuvaldomos kūryboje fanta­zijos ir gilaus jausmo norai sugrąžino jiems jų Birutę am­žinam atilsiui. Tokiu būdu senasai šventyklos kalnelis įgyja vardą — Birutės kalno.

Bėga šimtmečiai, pasaulis keičias ir mainos žmonės, tik tų žmonių dvasia palieka ta pati. Ir nors dabar Lie­tuvoje viešpatauja katalikybė, vis tik Birutė, vieton žlugus, tebėra gyva, atgyja palangiečių ir žemaičių sieloje, kad ir apvilkta naujais rūbais, apipinta naujais vaizdais. Birutė — stabameldė, Birutė — senųjų lietuvių dievų tarnaitė – vaidelyte, Birutė — kunigienė, liaudies nežinančioje užmaršos šir­dyje, virsta „šventąja“ Birute.

Senovės tradicijų liekanos, galingos kai pati būtis, nors ir nusilenkė prieš naująją tikybą, bet šalę naujųjų dievų pasodino ir savo dievą, pareikalavo jam lygios vietos — liaudis padarė Birutę šventąja.

O Baltijos jūra, be kurios palangietis nenumano savo būties, su kuria jo siela yra susipynus šimtais neįžiūrimų ir nesutrauktinų ryšių, — toji jūra siūlo mums savo atmainingąjį veidą ir laukia mūsų tenais atvykstant, kaipo senų­jų savo šeimininkų valdovų. Jos vandenų putose, jos ban­gų siautime mūsų dainiai dar nekartą išgirs Pūkio audrin­gus siautimus, Jurienės ir Vaivos graudžias gintarines raidas. Mūsų kūrėjų vaidentuvė dar nekartą tylią vasaros mėnesieną pamatys tenais undinių vylingus šokius, paste­bės beklaidžiojančius Birutės ir Kęstučio šešėlius ir tais liaudies tradicijos kūriniais papuoš mūsų raštiją ir muziką. O gal išgirsime ir Jurienės, Vaivos, laumių bei undinių graudžiąsias dainas ir širdžiavylius šokius, muzikos ly­dimus?

Palanga — tai mūsų tautinės kūrybos neišsemtasai ir nepradėtasai naudoti šaltinis, iš kur lietuvių menas sems savo kūrybai, niekur kitur Lietuvoje nesurandamos toly­gios medžiagos. Visa tai verčia mus pačius kreipti daugiau akies į Pa­langą ir jos tautinės tradicijos turtus. Visa tai reikalauja iš mūsų pasirūpinti visais tais turtais, surinkti ir supopu­liarinti juos ir paskelbti visai tautai. Lig šiol mūsų rašti­joje nėra nieko, kas Palangos reikšmę ir vertę aptartų kiek plačiau ir nuodugniau. Reikia atvirai pasakyti, kad apie Palangą mūsų raštijoje visiškai nieko nėra.

Svetimtaučiai daug turi prirašę apie Palangą, nes jie kuo gražiausia numanė ir suprato Palangos vertę, žinoma, savo reikalams. Iš šito atžvilgio lenkų raštijoje yra labai gražių dalykų apie Palangą. Net mūsų tautinių legendų medžiaga suvartota ir parašyta dramų, apysakų ir kitų da­lykų.

Atėjo metas, kada mes patys privalome pasirūpinti savimi ir dėl savęs.

Neišmokę ligi šiai dienai patys savęs gerbti ir patys į save savo akimis žiūrėti, nesugebame net pamatyti tolau turtų, kaip Palanga, kol į tai koks svetimtautis neatkreips mūsų akies. O kai tasai svetimtautis, neturėdamas jokio supratimo apie mūsų dvasią, pritauzija kokių niekų, tai pykti, bartis ir net koliotis mokame ir tam darbui surandame net laiko.

Pažinkime nuodugniau patys save, išmokime žiūrėti savin savo akimis, o ne pro kitataučių akinius, tada gal atsiras mumyse daugiau patvaresnės ir gilesnės meilės tiems lietuvių Lietuvos kampams, kuriuos svetimtaučiai dar labiau myli už mus.