Pažinę per pirmas dvi keliones kuršių senkapių kultūrą ir keletą senesniųjų Žemaitijos piliakalnių šią kelionę paskiriame pažinimui dar mažai žinomų, kaip visuomenei taip ir mokslui, Žemaitijos alkų senovės lietuvių religinio kulto vietų. Nors Žemaitijos alkai nepasižymi ypatinga savo statyba ar įrengimu ir todėl mokslo buvo neigiami, bet jie slepia savyje daug įdomios medžiagos pažinimui mūsų senobinio, religinio kulto, del kurio yra daug visokių spėliojimų ir nuomonių. Senovės lietuvių religija visai tiksliai dar nėra pažinta.
Susirinkus visiems keleiviams šį kartą Klaipėdoje ir prisidėjus dar naujam, p. Eidenui, Plungės gimnazijos direktoriui, šį kartą jau jo nuosavam auto gan vėlai apleidžiame Klaipėdą. Nors retkarčiais užėjusieji debesėliai praužia smarkiai lietumi, bet greitai vėl pasirodo saulutė, užtikrindama gražią vasaros dieną ir todėl skubame tolyn.
Nepastebėjome, kai lygiu plentu pasiekėme Alšėnus kaimas su buvusiu pereinamuoju punktu vokiečių rusų bei vokiečių lietuvių ribos, bet dabar niekuo nesustabdomi ir netikrinami pravažiuojame toliau. Čia plentas baigiasi ir toliau keliaujame plačiu vieškeliu Švėkšnos linkui. Pirmieji keturi šio kelio kilometrai neišbrendamas smėlys, skęsta jame ir vietomis bejėgiai sukasi vietose mūsų „Fordo” ratai ir tik piktai suurzgus motorui, auto visas drebėdamas pamažu slenka pirmyn. Kiek pavažiavę kietesniu keliu ir vėl nugrimzdame smėlyje, bet slinkdami pamažu pirmyn privažiuojame pagaliau gražų Skomontų piliakalnį ir smėlynas baigiasi. Susidomėję stovinčiu pakely piliakalniu, trumpam laikui sustojame, bet sumanę vėliau dar kartą atvažiuoti prie jo, netrukus važiuojame toliau. Nuo čia jau eina kietas kelias ir auto bėga lengvai tarp žaliuojančių lankų. Netrukus pasiekiame Švėkšną, su jos liūdnais griuvėsiais, didžiojo gaisro likučiais ir nesustojant važiuojame toliau Kretingos link. Visą laiką važiuojame mišku, retai kur matyti kaimas ar vienkiemis. Tie miškai ir miškeliai yra liekanos gilios senovės, miškai, kurie plačiai tęsėsi prie Jūros upės Žemaitijos vakaruose, slėpdami ją nuo kryžiuočių. Jau daug kartų per tąją girią perėjo kirvis, daug žalių milžinų nuplaukė upėmis svetur, tačiau net šimtmečiais naikinant žmogus neįstengia nukariauti „žalią karaliją”. Išsibujojo nauji atžalai senobinių milžinų, medžių, vėl kyla aukštyn ir vėl linksmai ūžia žaliomis viršūnėmis, kur ne kur likę pakelyje seneliai ąžuolai, paženklinti „Mūkos” arba „Smūtkelio” stovylėlėmis ošia linguodamiesi jaunesnei kartai garsios praeities dainas. Garsi ir slėpininga praeitis tų girių; į jas bijodavo įeiti narsūs kryžiuočiai riteriai, puldami Žemaitiją, dažniausiai žygiuodavo paupiais, kur juos iš tolo pastebėdavo pilių ir pilaičių sargybiniai, kuriais buvo apstatyti visi tie keliai. Sargybinis, pamatęs priešą, tuoj pranešdavo apie pavojų sukurdamas laužą, tą pakartodavo antra, trečia ir visa eilė pilaičių. Pamatę pavojaus ženklą, ginkluoti vyrai rinkosi į būrius ir ėjo į pilis arba pastodavo kelią priešui miškuose puldami ji iš pasalų; seniai, moterys ir vaikai, nelaukdami pasigailėjimo skubinosi į miškus pasislėpti. Daugely vietų toje girioje dar ir šiandien vanduo išplauna žmonių kaulus, senovės ginklus ir kitus padarus tai vis senovės gadynės tragedijų pėdsakai. Dabar jau čia ramu, skersai ir išilgai senobine giria išvedžioti nauji keliai, pro kuriuos retkarčiais prabėgs vilkas, lapė ar šiaip koks kitas miško gyvūnas, pralekia paukštis ir vėl tylu. Retai kada koks nors narsuolis „didžiojo kelio riteris ir svieto lygintojas” pastoja kelią ramiam keleiviui, ūkininkui ar pirkliui ir ištuština jų kišenes. Baisūs tie keliai rudeny ir pavasary, kuomet per esamą purvą negalima nei išbristi, nei išvažiuoti. Tačiau dabar vasaros metu linksma važiuoti per „žalią karalija”: kelias sausas, lygus, pasitaikęs kur-ne-kur smėlynas nesustabdo mūsų moderniško vežimo, kuris pritaikintas akmeniniems plentams.
Pasiekiame pagaliau Jūros upės slėnį ir pasikėlę ant, aukšto kranto įvažiuojame į Kvėdarną, bet skubėdami toliau, tik truputį sustoję, važiuojame į Žemaitiją Laukuvos keliu. Greitai pasiekiame slėpiningą Žemaitijos sritį, kuri dėl daugelio senovės lietuvių religijos liekanų gali būt pavadinta „stabmeldžių Kalvarija”, kurios vyriausias paminklas Padevyčiu alka. Kelių kilometrų atstume nuo Kvedarnos pakelyje į Laukuva, randasi Šventadvaris, kurio pavadinimas, sulig liaudies tvirtinimais, yra užsilikęs nuo tų laikų, kuomet jame buvusi kalva, ant kurios stovėdavo stabai ir degindavo aukas… Kiek toliau pakelyje yra kita šventa vieta, Alkupių kaimas su Šventokalniu, ant kurio, kaip sakoma, degindavo aukas. Dabar ten įrengtos kaimo kapinės ir pastatyta koplyčia. Šalia tos koplyčios dar yra užsilikęs buvusis aukuras, tai akmuo su iškaltu jame nedideliu įdubimu, kuris liaudies vadinamas „pėda”. Įdomūs praeities paminklai, įvairūs mūsų „pėduoti” bei „dubenuoti” akmenys ir nors dar nėra mokslininkų įvertinti, tačiau liaudies yra skaitomi kaipo senobiniai aukurai ir labai gerbiami. Kartais jau yra visai užmiršta reikšmė tų akmenų ir tuose įdubimuose nieko nematoma, kitur gi tos „pėdos” vadinamos „,velnio”. Krikščioniška dvasiškija, kad atpratinus liaudį nuo papročių gerbti senus dievus, turėjo nemažą kovą ir tų kovų pasekmė yra suteikimas aukavimo akmenims „velnio” pavadinimą, nes dvasiškija, drausdama senovės papročius, aiškino tai kaipo pagerbimą piktos dvasios – velnio. Kartais dvasiškija, negalėdama atpratinti liaudį nuo senų papročių, paimdavo senuosius aukurus savo globon, pašventindavo juos, įrengdavo ties jais koplytėles bei kryžius, o pačius įdubimus paskaito „Motinos Švenčiausios bei paties Dievo pėdomis”. Tokie akmenys skaitomi stebuklingais ir yra plačiai žinomi ir gerbiami.
Važiuojame toliau. Greitai pasiekiame Treigių kaimą su gražiu piliakalniu, kuris supiltas, kaip girdėt iš padavimų, švedų, kurie jame daug pinigų užkasę ir užkeikę. Sakoma ir apie tai, kaip tuos pinigus mėgino iškasti, bet piktos dvasios saugojančios, neleido tų turtų paimti. Vienas žmogus sapne girdėjo balsą, kad nueitų ant piliakalnio, ir ten ras ant akmens padėtą rublį, tą rublį paėmęs privalo nuversti akmenį ir iš po jo galės paimti visus turtus. Nuėjęs žmogus ant piliakalnio rado ant akmens rublį, paėmė ji ir nuvertęs akmenį pradėjo kasti – tik štai pasirodė baisi šmėkla ir puola žmogų. Išsigando žmogus ir parbėgo namo. Taip ir liko tie pinigai piliakalny… baigia padavimas.
Netoli to piliakalnio laukuose randama daug įvairių senobinių daiktų, kuriuos dar prieš karą išvežė į Didžiųjų Pajūrių dvarą. Piliakalnis jau išardytas ir dabar ten randasi kapinynas. Nors ir daug kalbama apie ten buvusius švedus, bet jokių liekanų dabar nerandama. Neturint iš senkapio kokių nors daiktų, sunku pasakyti apie laiką ir kultūrą gyvenusių čia mūsų bočių, bet piliakalnis savo įrengimu panašus į XIII-XIV šimtm. piliakalnius.
Dar už kilometro nuo Treigių kaimo randasi mažas Ivoniškių dvaras, kurio lauke, kaip sako kun. Kosarževskis, viduryje praėjusio šimtmečio, stovėjo du akmeniniu stulpu „stabakuliu”. Žmonės sako, kad tie akmens stulpai, tai suakmenėje medžiotojai, paversti į akmenis todėl, kad medžiojo laike mišių. Minimi akmens „stabakuliai” taip pat yra pamniklai, kitaip sakant „mengiriai”. Mūsų prosenių jie buvo labai gerbiami ir gal apie juos mini vysk. M. Valančius pažymėdamas, kad XVI šimtmetyje lietuviai akmenis dievais dar skaitė. Tuose pačiuose užrašuose kun. Kosarževskis mini, kad panašūs stabakuliai buvo netolimam Kaštaunolių kaime, ties Padievyčiais ir Varniais.
Susidomėjęs tomis pastabomis apie retus senovės paminklus, dar 1924 metais, vasaros laiku, norėjau juos pažinti geriau ir buvau čion atvažiavęs, bet stabakulių jau niekur neradau, negalėjo nieko apie juos pasakyti ir Ivoniškių dvaro nuomininkas, jau gana senai jame gyvenantis. Nieko nesuradęs, grįžau atgal. Sustojęs netoli Rietavo pas vieną ūkininką ir pradėjęs jam pasakoti savo kelionės tikslą, iš jo sužinojau, kad prieš keletą metų, ponas Volmeris tuos akmenis nuvežęs į Vėžaičių dvarą ir visi žmonės ėję žiūrėti tų nepaprastų akmenų. Turėdamas omenyje stabakulius nuvykau į Vėžaičius, bet ir čia jų neradau. Taip ir žuvo mūsų krašte įdomūs ir reti Ivaniškių stabakuliai…
Įvairūs mūsų liaudies gerbiami akmens: pėduoti, dubenuoti, stabakuliai, stalai, rašyti akmens ir akmens, kurie dar nėra tiksliai ištirti, bet jų tai jau nedaug teliko. Pravartu būtų paskubėti pažinti tuos brangius praeities paminklus ir užsilikusius apsaugoti nuo žuvimo. Beveik kiekvieno kilometro atstume pastebėdami senovės paminklus pasiekiame nedidelio Laukuvos miestelio, o iš čia pravažiavę 6 kilometrus Kaltinėnų link sustojame ant vieškelio ties Dievyčio ežeru ir šalia esančius Padievyčius, mūsų kelionės galutinio tikslo. Prieš mus gražiuose žaliuose miško ir laukų rėmuose, tyliai banguoja nedidelis Dievyčio ežeras, o už jo majestotingai kyla aukštyn, visas apaugęs mišku Dievyčio kalnas, kurio pakalnėje teka nedidelė upė Šventa. Dievyčio kalnas, tai „dievina vieta”, sako žmonės, ir ištikrųjų susitelkimas prie vienos vietos visos eilės pavadinimų, primenančių religini kultą, parodo, kad čia senovėje ištikrųjų buvusi šventa vieta – alka.
Apie Padievyčių reikšmę religiniame kulte sako ir kiti daviniai. Daug pasakojama žmonių, kad ežero dugne dar ir dabar guli ir retkarčiais yra matomi tie aukso stabai. Ant Dievyčio kalno pirma buvo pastatyta krikščionių bažnyčia, o kitame šalia jo esančiam kalne buvo žmonių rėdyba senobinė Laukuva (nes buvo atviram ore) ir tik vėliau Laukuva buvo isteigta dabartinėj vietoj. Buvo ir čia stabakulis, vadinamas „Bernadinu”, bet ji vėliau paėmė ir panaudojo netoli esančiam Šauduvos dvare trobėsių pamatams. Nors daugumoje Žemaitijos alkokalniai neturi jokių įrengimų ir yra naturalis kalnai, bet Dievyčio kalnas yra išskirtinas ir turi aiškias apdirbimo žymes, nukasant jo šlaitus, kad padarius patogesnę aikštelę. Kasant Dievyčio kalną buvo rastos liekanos anglių, matomai ar nuo buvusių čia ir sudegusių trobesių ar tai nuo švento ugniakurio. Visi aukščiau mineti daviniai parodo, kad Dievyčio kalne būta nepaprastos alkos, viena žymiausiųjų, kur mūsų protėviai rinkdavosi ir melsdavosi savo rūstiems dievams, nešė jiems aukas ir prašė pagalbos ir palaiminimo.. Įvedus krikščionybei tapo apleisti ir užmiršti Padievyčiai ir tik nedaugelis atminimų liudija apie jų buvimą. Bet net ir dabar Padievyčiuose jauku ir malonu. Šviesus Dievyčio ežerėlis, kurį apsupa apaugusieji mišku pilni savotiškos mistikos kalnai – visa tai žavi lankytoją, tampa artima ir suprantama krašto praeitis…
Daug galima būtų kalbėti apie šį Žemaitijos kampelį, kur beveik kiekvienas kalnas, laukas, upelis pilni įvairių padavimų ir įvairių žmogaus darbo pėdsakų. Tai dar neišskaitytas archyvas, kuris laukte laukia mėgėjo ir tyrinėtojo.
Skiriamės su tyliais Padievyčiais ir tariamės del tolimesnės kelionės. Viliojo mus galimybė nuvažiuoti į netoli nuo čia esančius Bilonius, pažinti garsuji „Švedkalnį” t. y. piliakalnį, kuris anot L. Krživickio yra gražiausiu ne tik Žemaitijoj, bet ir pasaulyje. Bet pabijoję kaimo kelių, kurie dėlei dabar esančių lietų kiek sugedę, sausu vieškeliu važiuojame į Kaltinėnus, kur taip pat yra kas prisiminti iš mūsų senovės. Kaitosi vieškelis, sukasi į visas puses, tai pasikelia tai nusileidžia kalneliais, bet netrukus išvažiuojame į plentą, į lygu Akmenės upės slėnį, iš kur buvo matomi ir Kaltinėnai. Sustoję miestelyje einame apžiūrėti bažnyčios, kuri savotiška architektūra iš tolo metasi į akis. Bažnyčia Kaltinėnuose įsteigta dar XV amž. ir yra viena seniausiųjų, o dabartinė medinė pastatyta 1817 metais, bet įpratę visur matyti miesto mūrinius bažnyčių, rūmus, kaip tai savotiškai ir nepaprastai mums atrodo neankšta medinė Kaltinėnų bažnyčia, paslėpta žaliuose medžiuose. Įeiname į šventorių, čia sutinka mus pavargėlė senutė, kuri visa savo širdimi apsidžiaugė mūsų aplankymu, pagyrė, kad neužmirštame Dievo namus, atpasakoja visą savo praeitį: kad ji esą bajorė, kad jos giminės ją nuskriaudę ir toliau atpasakojo savo šeimos liūdna istorija. Nuvedė mus senutė prie gražios koplytėlės ant šventoriaus, rodydama į esančią tenai „smutkelę”, atpasakojo jos istoriją. Gražioje koplytėlėje matoma stovylėlė, kuri išrodo ištikrųjų nepaprasta, nes „smutkelės” visuomet statomos į mažas koplytėles ir kabinamos kur nors prie medžio pakely ar kitose neapgyventose vietose. Nuo iškalbios senutės sužinojome tos „smutkelės” atsiradimo priežastį. Ta „smutkėlė” yra stebuklinga gelbsti nuo „tvano” paaiškino senutė ir todėl ją paėmė nuo kelio ir pastatė čionai koplytėlėje.
Norėdami geriau pažinti kaip bažnyčią taip ir kitus čia esančius senovės paminklus užeiname pas vietini kleboną kunigą Gudzinski. Žilagalvis senelis – kunigas, gyvenantis savotiškai senobinės išvaizdos klebonijoje, tikru žemaitišku svetingumu priėmė ir parodė visa, kas buvo įdomaus. Klebono vedami dar kartą nuėjome į bažnyčią pažiūrėti jos vidų. Labai įdomi ir typinga bažnyčioje ornamentika, prie durų didoki akmens su iškaltais giliais įdubimais „dubenais” šventintam vandeniui laikyti. Savotiška savo išvaizda šie „dubenuoti” bažnyčioje akmens panašūs į užsilikusius, anksčiau minėtus akmenis – aukurus ir tik ar nebus atkelti į bažnyčią iš kokios nors senoviškos alkos. Iš bažnyčios visi keliaujame į parapijos kapines, kur apžiūrime seną medinę koplytėlę su užsilikusiais nuo XVII šimtmečio vargonėliais, kurie naudojami dar ir dabar. Toliau einame prie garsaus „Žemaičių mužiko” kapo, užtarytojo ir rašytojo Dionizo Poškos. Nejaukų įspūdį teikia tas garsaus vyro kapas: užaugęs piktžolėms ir krūmais, stebies žiūrėdamas, kaip tai neatsiranda tokių žmonių, kurie pagerbdami savo užtarytoją atnaujintų jo kapą, o mergelės padabintų ji gelėmis ir padarytų tą amžino poilsio vietą jaukia ir malonia. Gražina D. Poškos kapą aukšta, bet siaura akmeninė piramyda, pastatyta jo giminaičio kunigo J. Paškevičio, su įdomiu parašu iškaltu ant ušpakalinės piramidos pusės:
„Žinok Atejwi! jog tas kapas ira.
Tykra Žiamajczia ir garbinga wira,
Kurs kalba musu isztajsiti troszka,
O pac wadynos Dyonizas Podzka.
Norint kaip žmogi myrti atsytyka,
Bet szlowi ano, ant amžiu palika.„
Apžiūrėję įdomesnes kapinių koplytėles ir kryžius sugrižome vėl į miesteli, kur kiek užtrukome pas gerblainą kleboną. Kol mano gerbiamieji bendrakeleiviai, prie stiklo arbatos, šnekučiuoja su šeimininku, aš kiek priminsiu skaitytojui Kaltinėnų praeiti vieną seniausiųjų mūsų miestelių, nekartą minėto istorijoje.
Senovėje Kaltinėnai buvo seniausiuoju kryžiuočių žygiavimo į Žemaitiją keliu, kuriuo nuo Tilžės Ragainės keldavosi Nemunu ir vėliau Jūra, o paskui Akmenės upe. Iš kryžiuočių metraščio žinome, kad ju nekartą apsilankyta Kaltinėnuose, 1370 metais juos aplankė su stipria kariuomene ordeno maršalas Kodigenis Elneris, 1374 m. lanko ji Ragainės konturas Gedike, o kiek kartų lankyta čia kryžiuočių, kurie ir nepažymėjo savo kelionių. Neveltui pradedant nuo pačių Kaltinėnų, kur yra užsilikę retos išvaizdos piliakalnis su dviem pylimais, atskiriančiais ji nuo lauko, toliau į pietus pagal Akmenės ir Jūros upių vienas paskui kitą per 3-4 kilometrus eina nepertraukiama grandinė piliakalnių. Toji piliakalnių grandinė yra geriausias pavyzdys, kaip buvo tvarkomas Žemaitijos gynimas nuo piktųjų amžinų priešų. Daug reikėjo padėti darbo ir išminties, kad sutvarkyti ir įrengti tuos piliakalnius, bet norėdami būti laisvais mūsų proseniai atliko ne tik milžiniškus žemės darbus įrengdami aibes piliakalnių, bet ir buvo pergalėtojais žūtbūtinėse kovose.
Na, laikas skirtis su svetingu šeimininku. Saulutė jau nusileido ir kylantis vakaruose retkarčiais žaibuojantis debesys mažai gero žada, o apie pusantro šimto kilometrų kelio iki Klaipėdos Žemaitijos kalnais ir kalneliais nakties laiku, nėra lengva. Nors ir toliau, bet grįžtame atgal plentu per Taurage, Pagėgius ir Šilutę. Pasiekę plentą, visu motoro greitumu važiuojame į tolimus namus, o tamsus debesys vis kyla aukštyn, jau apdengia pusę dangaus, šviesūs žaibai kaskart tankiau ir šviesiau apšviečia nutilusius nakties tamsoje laukus, jau pasigirdo ir griaustinio aidai. Dar prieš Šilutę pavijo mus audra. Prabėgo smarkus vėjas, suūžė ir sulenkė medžius, nupūtė nuo kelio dulkes ir užėjo tyla… Tik platus ir šviesus žaibas prabėgo per visą dangu, galingai sutrenkė graustinis ir stambūs lašai pradėjo kas kartą tankiau mušti į šonus ir uždangos stiklą. Panaši audra mūsų pajūryje retas prietikis. Važiuojame uždarytame auto gerėdamies galingomis gamtos stichijomis, kurios nakties metu darė dar didesnį įspūdi privažiuojant arčiau prie Klaipėdos audra baigėsi ir vėl pasirodė žvaigždės ant tamsiai mėlyno dangaus ir vėl buvo tyli ir graži naktis, bet ir kelionė jau buvo besibaigianti.
P. Tarasenka „Iš kelionės po Žemaitija” // Klaipėdos žinios gruodžio 13 d, gruodžio 20 d. numeriai