Ši kelionė pažinimui Žemaitijos senovės buvo trumpiausioji, bet ir joje užtikome daug senovės paminklų, kaip jau žinomų ir dar visai nežinomų mokslui ir kurių pastebėjimas yra reikalingas naujai kylančiam Tėvynės praeities pažinimo mokslui.
Jau kartą važiuotu plentu per Aisenus ir toliau smėlingu vieškeliu Švėkšnos linkui, pasiekiame buvusiojo Skamontų kardono trobesių, kur ir sustojame ilgesniam laikui suidominti gražiu Skamontų „Raguvos” piliakalniu.
Pavadinimas „Skamontai” teikiamas šiam piliakalniui ir netoliese esančiam kaimeliui Švėkšnos link, iš gilios senovės. S. Daukantas savo istorijoje mini, kad XIV šimtmety kunigaikštis Skomantas kovėsi su kryžiočiais, bet piliakalnis savo išvaizda rodo, kad jo būta ir ankstyvesniais laikais. Rusų metraščiai mini du kunigaikščius Skomantus, jotvingų karo vadus, o prof. Būga įrodo, kad pavadinimas Skomontas yra jotvingų bei skalvių arba daugiau giminingu jiems prūsų kilmės, kurie čia ir gyveno dar prieš ateisiant kuršiams ir lietuviams žemaičiams, kurie atėję ramiai asimiliavosi su senobiniais krašto gyventojais ir juos užvaldę prieme tą pavadinimą.
Skomontų piliakalnis sudarytas lauko dalimi su staigiai nusileidžiančiais šlaitais iš rytų ir pietų pusės, į Veviržės upės slėnį, o iš šiaurės, į gilų skardį. Vakarų pusėje nuo lauko lygumos piliakalnį atskiria 6 iki 8 mtr. aukščio piltas volas. Piliakalnis turi apie 100 metrų ilgio ir 60 mtr. pločio. Toks piliakalnio dydis yra retas mūsų piliakalniams ir rodo, kad iš gilios senovės čia buvo stipri apsigynimo pilis.
Iš vietinių žmonių pasakojimų sužinojome, kad ne kartą piliakalny rasdavo anglių, matomai nuo buvusių ant jo trobesių, o pietinėj volo dalyje okupacijos metu kasinėjo vokiečiai ir taip pat rado anglių ir visokių gyvulių kaulų, kasant jiems kitose vietose buvo randama ne tik anglių, bet geležinių jiečių ir kitų ginklų ir jų dalių.
Neturėdami galimybės tyrinėti plačiau šį piliakalnį, nors jo išvaizda ir sakė apie įsteigimo laikotarpį ir didelio kasinėjimo nereikalauja, bet mes nuodugniai apžiarėjome visus, jo šlaitus tikėdamiesi surasti kokius nors senobinius padarus, bet ant piliakalnio nieko nesuradome, o apžiarint šlaitus skardžio, kuriuo eina ties piliakalniu vieškelis, radome keleta molinių puodų šukių. Vienos ju rodė aukštesnį kultūros laipsnį, nes buvo lygios ir darytos ant rato puodo, kitos gi šukės atkreipė mūsų domę ypatinga savo išvaizda – tai buvo šukės rankomis lipyto puodo su typingu akmens laikų išspaustu ornamentu. Šios paprastos senovės liekanos parodo, kad čia ant Veviržės kranto jau gilioje akmens kultūros gadynėje gyventa žmonių.
Galima būtų daug pasakyti ir apie mūsų visai pamirštą priešistorinį keramikos laikotarpi, bet čia tik pabrėžiu, kad neivienas iš senobinių padarų neparodo taip aiškiai savo kultūrinį laikotarpi, kaip kad molio dirbiniai, nors tai ir būtų paprastos šukės. Pažinus jas arčiau galima matyti, kaip vystėsi pirmykšti kultura ir tobulinosi dirbiniai iš molio, kurių tobulėjimo laipsnis gali pagelbėti chronologiniam kulturos nustatymui. Lankant įvairius mūsų senobės paminklus, geistina būtų, kad lankytojai ieškotų čia ne kokių nors brangenybių, bekasinėjant nenaikintų piliakalnių ir kitų pylimų, bet nuodugniai apžiūrinėdami neaplenktų net paprastų šukių, o įteiktų jas žinovams, kurie remiantis jomis galėtų nustatyti kultūrą, ir laikotarpi tiriamojo paminklo.
Įdomus tame skardyje, bet jau grynai gamtos padaras geologinis konglomeratas, išsikišęs į kelią iš dešinojo skardžio šlaito. Geologinj konglomera labai retai galima sutikti Lietuvoje ir mūsų gamtininkai privalėtų atkreipti reikalingos domės. Matytas konglomeras sudarytas iš mažų akmenėlių ir smėlio, bet taip tvirtai sulipytas, kad norėdami paimti jo dalį turėjome padėti daug vargo.
Pažinus arčiau Skomonto piliakalnį turiu padaryti keletą pastabų delei kito jo liaudies teikiamo pavadinimo „Raguvos” piliakalnio, kuris irgi primena vieną mažai pažintą mūsų senovės bruožą. Nekartą užtinkame Lietuvoje vietų pavadinimus su kamienu „rag-rog”, pavyz. „Šventragio” slėnis Vilniuje, šventas ragas ties Kražiais, Rusių Ragas – kaimas Žaslių apylinkėje, Raguva miestelis Panevėžio apskr., Raginėrai kaimas ties Šaduva Panevėž. apskr., Rogliškiai – kaimas Šakių apskr. ir daug kitų panašių vietų pavadinimų. Visos tos vietos nors kartais savo padėtimi ir primena ragą, sudarytą upių vingių ar šiaip kokių išsikišimų tarp dviejų skardžių, bet ne visuomet tuo remiantis jie yra taip pavadinami.
Žodis „Ragas” sanskritų kalboje „Rahas” reiškia ramumo bei paslaptingumo vietą, tai žodžio prasmei ir atsako lietuviški vietų pavadinimai su kamienu „Rag-Rog”.
„Ragutis” ir „Ragutienė”
J. Bansavičius vietas su pavadinimu „Ragas” skaito buvusiomis senovėje lavonų sudeginimo ir jų laidojimo vietomis. Toks spėliojimas gerbiamojo mūsų praeities tyrinėtojo patvirtinamas ir mano patyrimais. Užtenka išgirsti, kad toje ar kitoje vietoje yra panašūs pavadinimai, kaip galima būtų užtikrinti, kad ten yra įdomus senkapis. Šis pastebėtas manimi santykiavimas vietos pavadinimo su esamu juose senkapiu pasitvirtina ne tik pažymėtose ankščiau vietose, bet ir iš ko kito. Taigi pavadinimai vietų „Raguva – Ragas” yra teikiami tik tokioms vietoms, kur senovėje mūsų proseniai laidodavo su tam tikromis apeigomis savo mirusius ir todėl plačiai žinomi senobiniai dievai: Ragutis bei Ragutienė negali būti skaitomi girtuokliavimo dievais, bet dievais mirusiųjų laidojimo apeigų šermenų dievais, per kuriuos žinoma pagerbiant mirusį buvo geriama. Liaudies pasakų numylėtos baisios šmėklos raganos bei raganiai irgi niekas kitas, kaip gyventojai „ragu” – mirusių vėlės, kurios, net priėmus lietuviams krikštą, buvo gerbiamos. Krikščionių dvasiškija kovodama prieš tokį pagerbimą suteikė mūsų prabočių vėlėms ne tik bauginantį pavadinimą, bet kai kur bočių kapai paskaitomi „velnio kapais”. Ar tik nebus tos pačios kilmės visa eilė žodžių, turinčių kamieną „rag-rog”, kaip antai: ragauti, rogės, ragas taurė, ragaišis, raguolis ir kiti.
Alka ir Romuva
Jau žinomas mums šventyklų vardas „alka”, apie kurias plačiai pastebėjau aprašydamas mūsų kelionę į Padievyčius, yra kitos kilmės ir rodo, kad greta nekrokulto senobinių Lietuvių buvo vietų, kur buvo gerbiama gamta ir jos reiškiniai, tai buvo šventi kalnai bei kitos vietos, kur rinkdavosi aukoti gamtos dievams. Nuo aukos ir kilo pavadinimas „alka” lietuviškas „ėlka”, kuriam artimas senobinis normanų žodis „hrilg” ir vokiečių „heilige”, reiškiantieji šventą bei pagerbimo vietą. Senobinis miesto vardas Elijos buvusis Šventosios upės žiotyse yr niekas kitas, kaip lietuviškai tariant .”Šventamiestis”.
Plačiai žinomas senobinis šventyklų pavadinimas „Romuva-Ramové”, anot prof. Būgos yra senprusiškos kilmės ir tikras vardas vienos šventyklos. Turėdami bendrus nekrokulto vietoms pavadinimus, senobiniai lietuviai ir prūsai turėjo bendrus pavadinimus ir gamtos garbinimo kulto vietoms „Alkus”. Pavadinimas „Raguva” teikiamas Skamontų piliakalniui užtikrinti, kad čia turėjo būti it senobinės kapinės. Besikalbant su vietiniu gyventoju sužinojome, kad kilometro atstume į rytus nuo piliakalnio yra kaimelis Papiliai, kurio pavadinimas irgi rišamas su piliakalniu. Netoliese A. Kantrimo sodybos kasant bulvėms rūsį buvo iškasta daug žmonių kaulų ir šiaip visokių daiktų. Suįdominti tokiais pasakojimais vykstame į Papilius, kur surade patį Kantrimą, nuo jo paties sužinojome, kad iš tikruju šalia jo sodybos yra senobiniai „maro kapai” su keliais senobiniais kryžiais, o už jų yra „Užkapis” krūmynas, kuriame kasant rūsi rado kaulų ir senobinių daiktų.
Lavonas iš VIII ar IX amžiaus
Nuėję į tą vietą pamatėme, kad visas „užkapis” yra jau gal kelis kartus perkastas. Bet nuodugniai smaigtimi ieškant nejudintose vietose šiaurinėje užkapio dalyje aptikau 0,5 mtr. gilumoje akmenini grendinį, tikrą požymi plačiai žinomų Žemaitijoje ir Klaipėdos krašte senobinių kuršiškų kapų. Valstybinės Archeolog. Komisijos įgaliotas ir savo bendrakeleivio patariamas geriau pažinti šio jau baigiančio nykti paminklo kultūrą, nutariau padaryti kasinėjimus. Leidus ir pagelbėjus pačiam savininkui, mudu su mano bendrakeleiviu pradėjome darbą. Nukasus viršutinį 40 cm. storio švaraus smėlio sluoksnį, giliau užtikome akmeninį grendinį, sudėtą iš lauko akmenų, galvos didumo. Pramušus grendini gilyn ėjo vėl 40 cm. storio sluoksnis smėlio maišytas su pelenais ir anglimis. Kasdami atsargiai ta sluoksnį pasiekėme pagaliau ir pati lavoną, bet radome tik dali kaušo ir daiktus, iš kurių paaiškėjo, kad laidotuvės buvo atliekamos sekančiu būdu: Lavonas buvo padėtas ant 4-5 cm. storio švaraus balto smėlio sluoksnio, galva nukreipta į vakarus, o rankos sudėtos ant krūtinės. Iš kairės kaušo pusės gulėjo krūvoje kelios molinio puodo šukės, matomai buvo padėtas jau sudaužytas, nes norint sudėti iš jų puodą buvo negalima, nes daugelio šukių trūko. Iš kairės pusės gulėjo galvos didumo granito akmuo. Kaklo vietoje gulėjo bronzinė apykaklė, padaryta iš 4-5 mm, storio vielos su užlenktais su drūtintais rutuliuko pavidalo galais. Rankas puošė apyrankės, o kairiąją ranką dar ir bronzinis žiedas, padarytas iš plonos bronzinės skardelės. Pečių vietoje gulėjo dvi fibulos-sagtys. Iš dešinės lavono pusės prie nugaros gulėjo surūdiję geležiniai žąskai ir geležinis peiliukas 12 cm, ilgio, o šalia jo sulenkta bronzinė skardelė su užmautu ant jos žiedeliu, kad pritvirtinti peiliuką prie diržo. Įdomu tas, kad ties žiedeliu ant skardelės buvo užsilikęs galas kanapinės virvelės, kuria peiliukas matomai ir buvo pririštas prie diržo. Bronzos rūkštis apsaugojo toki nepastovų daiktą, kaip kanapinė virvelė, o tvirtesni daiktai, kaip kad lavono kaulai jau senai supuvo. Sužymėję tvarką rastų daiktų ir kaulų ant plano, sudėjome atsargiai, kad vėliau perdavus juos į muzieju. Kapo irengimas ir daiktai rodo, kad tai būta dar iš VIII-IX šimtmečio. Todėl ir piliakalnį, kuris buvo įrengimu panašus į jau žinomą tuo laiku Apuolės piliakalnį, ir galima skaityti tų pačių laiku. Kupini įspūdžių, gautų tyrinėjant tą įdomu senkapi, nuėjome gražiu Veviržės upės slėniu į esanti kilometro atstume Mackaičių kaimą, kur taip pat yra pilakalnis, o šalia jo senkapis, bet mokslui jau yra žinomas. Mackaičių piliakalnis yra ant aukšto Veviržės kranto, apaugęs medžiais, bet viduryje yra tuščia aikštelė, mylimiausia jaunimo vieta, kur vasaros metu susirenkama pasilinksminti. Gyventojai sako, kad Mackaičių ir Skamonto piliakilnius jungia einantis per laukus gristas akmenimis kelias, bet jau nugrimzdęs žemėn. Tu padavimų nepatikrinome, bet reikia pastebėti, kad panašių slaptu kelių „Kulgrinu” Žemaitijoje užtinkama gan tankiai. Nekasinėjome čia ir senkapio, kuris jau buvo tyrinėjamas. Čia yra ne tik vienlaikiniai Papilės senkapiui, bet dar daug ankstyvesnių, bekasinėjant juos buvo randama iš I-II šimtm, po Kristaus gim. Romos pinigai.