Iš vieno tulo asmens gauta senas dokumentas, kuris vaizduoja Panevėžio miestą 1851 metais…
Žemiau paduodame minėto dokumento vertimą į lietuvių kalbą:
Panevėžio parapijos statistinis aprašymas
Apskrities miestas Panevėžys savo padėtim ant kairiojo kranto upės Nevėžio, imdamas nuo tos upės savo pavadinimą ir esantis gana toli nuo gubernijos miestų: nuo Vilniaus 20 milių, nuọ Kauno 18 o taipogi nuo Rygos uosto 20 milių, jokiais faktais neįrodo, kad būtų labai senas. Beveik visi namai, kurių čia priskaitoma apie 360 yra mediniai; iš jų kai kurie gana gražios išvaizdos, tiktai apskrities „Exzakcija“, bajorų mokyklos, stačiatikių bažnyčią, buvusi pirmiau kunigų Pijarų, ir kareivinės iš vienuolyno tų pačių vienuolių (pijarų) yra perdirbti iš mūro, o taipogi tris karčiamos ir viena krautuvė yra murinės. „Evangelistų kircha“ pastatyta iš medžio. Nedidelis skaičius namų privačių savininkų ir tai katalikų skiriasi švarumu. Svarbiausios gatvės grįstos akmeniu.
Apskrities mokyklos nuo 1839 metų perkeltos čion iš Traškūnų miestelio. Mokinių skaičius proporcionaliai kasmet išneša iki 180. Mokykloms priklauso pastatyta iš medžio koplyčia, kurioj mokyklų kapelionu laikomos pamaldos. Visos teismo įstaigos talpinasi privačiuose naimuose. Yra čia taipogi žydų maldykla pastatyta iš medžio. Miestas turi iš visų pusių atvirą plotą lygumoje, kurioj tankiai išmėtyti mažos reikšmės kalneliai. Iš tų kalnelių svarbiausiu galima skaityti esantį mieste prie upės Nevėžio ir upelio vadinamo Serupis, netoli malūno. Šis kalnas trisdešimt metų atgal turėjo aplink viršunės pylimą apaugusį žole ir kelių uolekčių aukštumo, o jo vidury buvo graži lyguma, kuri vėliau miesto gyventojų būvo iškasinėta, imant iš čia žemę įvairiems miesto reikalams.
Yra liaudies tradicija, kad čionai buvo stabmeldžių lietuvių paskutinis aukuras, kurio paskutinis kunigas Krivis Krivaitis, išgązdintas didybę tekančios šviesos mokslo apie tikrąjį Dievą ir Christaus tikejimą, iškeliavo į miškus vadinamus šiandien Truskavos miškais ir užbaigė savo gyvenimą Okainių kaime dabar Truškavos parapijos.
Miesto gyventojai susideda iš krikščionių, katalikų, valdininkų, bojorų turinčių nuosavus namus miestelėnų turinčių žemės sklypus, keliolikos šeimynų vokiečių ir daugiausia žydų. Miestelėnai užsiima išimtiniai žemės ūkiu. Vokiečiai, kurie dėlei susidūrimo tos apskrities su Kurše gali skaityti save ateiviais, pasekmingai imasi įvairių amatų. Žydai daugiausia varo prekybą. Kai kurie iš jų turi gana didelį judinamąjį turtą, likusieji nešioja žymes skurdo ir vargo, o iš čia didelį nešvarumai, kas atsižvelgus į jų didesnį už kitų tikybų gyventojų skaičių, sudaro nemalonų del akių betvarkės vaizdą, ypač tose gatvėse, kur jie daugiausia gyvena, bet deja, gyvena jie beveik visose. Bendras namų skaičius 800. Skaičius gyventojų abėjų lyčių mieste ir parapijoje išneša 7820. Žydų, tikint paskutiniam jų surašymui – 817 vyrų ir 1616 moterų. Jų svarbiausia būstinė Panevėžio mieste. Gyventojų apdaras nėkuo nesiskiria nuo tolimesnių Lietuvos gyventojų. Yra tai pilkas naminės gelumbės švarkas, kurį nešioją vyrai ir moterys; pastarosios nešioja ant galvos baltas skareles. Šventadieniais užsidėdama kiek galint švaresni rubai. Trečioji parapijos dalis nešioja vasaros metu ant švarkų, o žiemą ant kailinių taip vadinamas „trinytes” iš paprastos išbaltintos drobes. Bendrai imant, žmonės yra dievobaimingi ir lankosi į bažnyčią.
Panevėžio parapijos statistinis aprašymas
Ištvirkusio gyvenimo pavyždžių pas juos beveik kad nėra. Burtų ir prietarų patėmyti negalima, bent jie sauguojasi su tuo prieš dvasiškuosiuos.
Vienok eina tarp jų gandai, kad kosėti, skaitant kunigui evangeliją iš sakyklos, reiškia turėti pasisekimą avių auginime; nesėti pirm kitų lauke, nes nebūs derliaus. Bet tie ir kiti tiems panašus prietarai retai girdėsi. Senuose kapuose nėra iškasinėjama jokų indų. Lietuvių dainos neturi nieko ypatingo, tik kai kurios iš jų turi paslaptingus žodžius, lyg atsinešančius į pagoniškas apeigas, kaip antai: Čuto, Rūto, Saldūto, Lingo, Tatato. Bet nei patys dainininkai to nesupranta, nei tas išaiškinti galima. Yra manoma, kad tie žodžiai paeina iš prieškrikščioniškų laikų. Šiandien galima juos girdėti tik iš senų moterų linksmų žaidimų laike. Asmenų turinčių 100 metų nėra. Ūkio vedimo būdas paprastas ir visoj parapijoj pas ūkininkus vienodas. Dirbtuvių jokių nėra. Ūkio mašinų nėra, tiktai dvaruose galima rasti mašinas javams kulti ir valyti. Auginimas ir veislės arklių, galvijų ir avių paprasti lietuviški. Vaisių sodai yra dvaruose, pas valstiečius jie maži ir reti. Bitininkystė pas valstiečius labai retas dalykas. Avilių miškuose nėra. Išdirbiniui žemės dvaruose ir sodžiuose vartojama plūgas ir žagrė. Javai piaunami daugiausia dalgiu, labai maža piautuvu; kuliama visur iš jaujos. Arčiausias uostas – Ryga, 20 mylių nuo Panevėžio. Pievos ir ganyklos pakaktinos. Yra taipogi nenaudingi plotai: pelkės ir kupstai. Dauguma valstiečių turi ir skaito maldaknyges lietuvių kalboje, kaip vyrai, taip ir moterys. Mokančių rašyti valstiečių labai mažas skaičius. Žmonės yra daugiau liudno būdo, kantrūs, ramiai pernešą įvairius nepatogumus ir klusnūs. Apart parapijos bažnyčios yra dvi koplyčios: viena netoli Miežiškių kaimo, kitą Velikių dvare.
Dešiniajam krante upės Nevėžio čia pat ties miestu guli Mikolajevo miestelis, susidedantis iš 46 namų prigulinčių privatiems asmenims, kurie moka už plecius į iždą, medinės parapijinės bažnyčios įsteigtos kunigu Mikalojumi Tiškevičium kanauninku Vilniaus katedros, ir klebonijos trobesių. Bažnyčios struktūra kryžiaus pavidale ir jos vidus dažais pieštų paveikslų, skulptūros ir kitų pagražinimų žvilgsniu nešioja vidutinio pamėgimo išvaizdą
Panevėžio parapija turi plotą: išilgai nuo pietų į šiaurę 4 mylios ir nuo rytų į vakarus 3,5 mylių. Perpiauna ją įvairiose linkmėse, tekantieji žalčio pavidale ir prekybiniems laivams netinkantieji 4 upeliai: Nevėžys, Lavėnu, Juoda ir Juosta; trys paskutinieji keletas verstų nuo Panevėžio įbėga Nevėžyn. Taipogi yra tris upeliai — Malunka, Vašeta ir Olunta, kurios turi arti savo įtakas. Yra tik vienas ežeras vadinamas Paežeriu. Dirva daugiausia juodžemys (molėtos ir smiltingos mažai), lengva išdirbimui ir derlinga. Miškai pušyniai egliniai, retai ažuoliniai, bet daugiausia laipuoti. Gausumas jų pakaktinas. Randasi juose žvėrys: stirnos, vilkai, lapės ir kiškiai. Augalai ir akmuo paprasti, pastarojo nedaug. Šešiuose varstuose nuo Panevėžio, Vinupės dvaro ribose, yra apkasai supilti iš akmens, kurie, kaip kalbama, išliko nuo karo su Švedais ir ant kurių didingi medžiai aukštai kelia savo šakas.
„Iš Panevėžio miesto istorijos” // Panevėžio balsas 1926 m., nr. 5, p. 2-3.