Kaimas ant Ūlos krantų – tai pasakojimas apie Dzūkijos širdyje įsikūrusias Zervynas, kur gamta, pirmykštė žmonių istorija ir gyva liaudies architektūra susilieja į vieną išraiškingą kraštovaizdį. Straipsnyje skaitytojas vedamas nuo Ūlos sraunumų ir seniausių paleolito stovyklaviečių iki gatvinio kaimo kasdienybės, atskleidžiant, kaip smėlingos žemės, miškas ir upė formavo vietos žmonių gyvenimo būdą, darbus ir grožio pojūtį. Tai gyvas, vaizdingas liudijimas apie Zervynas – ne muziejinę, o tebegyvenamą senovę, kur praeitis tebėra natūrali dabarties dalis.
Kaimas ant Ūlos krantų
…Alsus vidudienis. Kažkur neaukštai dangus, nubertas pušų viršūnių kuokštais. Čia, nosies ir rankos aukšty, kamienų įkaitęs varis. Lyg stygos, kanklių skambios stygos. Užgauk – nuvilnys ligi Ūlos vingrių krantų, atsimuš į stačias pakriaušes ir aidu pargrįš šimtais negirdėtų balsų.
Pėdą atsargiai statai į sausą, saulės išdegintą spyglių patalą. Spraga, svyla po kojomis. Atkeli padą – dulkėmis, rūkstančiu paraku išvirsta žemė.
Atrodo, karščiu netveria net ir Ūla. Užverda, suputoja sūkuringomis rėvomis, ūmaus šėlo pagauta dar niršiau puola smėlėtus stačius krantus. Vingis, kitas – žiūrėk, jau aprimo smarkuolė, pamiršus ankstesnį dūkį, išsiliejo skaidriu stiklo veidrodžiu – rami, paklusni senio Merkio dukra.
Ūlos vingiuoti krantai – seniausiai žmonių apgyventa vieta Lietuvos teritorijoje. 10–11 tūkstantmečių prieš mūsų erą paleolite čia būta pirmųjų žmonių stovyklaviečių. Kaulo ir titnago dirbinius čia rinko lenkų mokslininkas V. Sukevičius. Vertingus radinius aprašė profesorius K. Jablonskis, archeologė R. Rimantienė. Dabar čia užregistruotos 24 pirmykščio žmogaus stovyklavietės.
Nebetoli Zervynos – dzūkų kaimas ant Ūlos krantų, liaudies architektūros paminklas. Gal keliolika panašių Lietuvoje. Bet su Zervynomis susilyginti sunku. Ar daug Lietuvoje kaimų, apie kuriuos būtų parašyta knyga? O apie Zervynas – net dvi.
1964 metais Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Vilniaus skyrius išleido dalinai iliustruotą monografiją – bibliografinę retenybę dabar. 1974 metais pasirodęs „Liaudies architektūros paminklų“ pirmas tomas irgi skirtas Zervynoms.
Ūlos, Merkio smėlėti krantai įdomūs dar vienu aspektu – kaip žemdirbystės pradžios mūsų krašte vieta. Ligi tol vertęsis medžiokle, žvejyba, naujojo akmens amžiaus – neolito – žmogus pradeda įdirbti lengvesnes žemes, verčiasi naminių gyvulių auginimu.
Tik įgudęs apdirbti žalvarį, geležį, mūsų tolimasis protėvis ima keltis į Vidurio Lietuvos derlingesnes lygumas, kalvotus priemolius. Tobulėjant darbo įrankiams, intensyvėjant žemdirbystei, dabartinės Dzūkijos žemės tuštėja – žalvario, geležies dirbinių čia rasta kur kas mažiau negu viduriniojo akmens amžiaus.
Kryžiuočiams užgrobus jotvingių–sūduvių žemes, dalis jotvingių 1283 metais persikelia į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę tarp Nemuno ir Neries. Ko gero, ir Zervynų vardas tai primena. Manoma, kad jotvingiai vietoj lietuviško garso „ž“ bus turėję „z“. Hidronimai su šaknimi „zerv-“ („žerv-“) sutinkami jotvingių gyventuose plotuose. Galimas daiktas, kad veiksmažodis „žerventi“ – „srauniai tekėti“ – davė vardą Zervynoms.
Pirmąsyk kaimas minimas 1742 metais Merkinės parapijos knygose, kur surašytos krikštytų vaikų iš Zervynų pavardės. Sprendžiant iš 13 naujagimių skaičiaus, kaimo būta nemažo.
Pačių dzūkų Zervynų gyventojai buvo „palavotojai“ – medžiotojai Tamulevičiai ir Maksėlės. Visai galimas daiktas, nes XVIII amžiuje iš 66 kaimo gyventojų net 44 buvo Tamulevičiai. Ir šiandien Zervynas vadina Tamulių, Tamulaičių ir Tamulevičių kaimu.
Nors mikliai sukosi, bet sunkiai vertėsi Zervynų gyventojai. Vargas nekviestas, neprašytas vis kiečiau spaudė prie žagrės, arčiau žemelės lenkė. O ir tos žemelės – liesų dirvų truputis. Menkas derėjo javas, smėlio gerai neužklodamas… „Atsitinka rasti kai kada tokį rugių lauką, kad praeini pašokdamas visą lauką skersai, nė vienos neužkliudęs varpos“, – 1905 metais „Vilniaus žiniose“ iš Marcinkonių rašė L. Gerulis.
Duonos pluta dzūkuose buvo plonesnė nei kur kitur. Bergždžia žemelė – tad ir žemdirbystė nebuvo čia pagrindiniu užsiėmimu. Prievoles ne grūdais mokėjo – vištomis, kiaušiniais, džiovintų grybų vainikais, vašku, medumi. Miškas buvo išsigelbėjimas, miškas – dzūko gyvenimas.
XIX amžiaus antroje pusėje, nutiesus pirmuosius geležinkelius šiaurės vakarų krašte, pagyvėjo prekyba, miestų augimas. Į miestus valstiečiai ima vežti grybus, uogas, medų. Miško darbai dzūkui tampa pagrindiniu verslu, svarbiausiu pragyvenimo šaltiniu. „Jei ne grybai, jei ne uogos…“ – ūpui užėjus plėšia dzūkas, o ir ne vien dzūkas šiandien. Kadaise dainužė turėjo ne tokią lengvabūdišką prasmę.
Zervynoms būdingas gatvinis kaimas. Pagrindinė gatvė rikiuoja sodybų pastatus, šie lyg ir paklūsta gatvės „komandai“ – lygiuojasi, tik tas lyginimasis labai savotiškas. Vienas galu, kitas šonu, o trečias ir visai kampu gatvės link persikreipęs. Yra tokių, kad jokios tvarkos apskritai nepaiso. Tada pati gatvė lanku riečiasi, sukasi, rangosi tarp sodybų, tarsi užgauti kurią bijodama.
Ką byloja šitoks išdėstymas? Tai ne valakų reformos padarinys, kaip daugumos gatvinių kaimų Lietuvoje. Po valakų reformos įsigali trilaukė sėjomaina, lydiminę žemdirbystę keičia pažangesnis ūkininkavimas. Dzūkijos smėliuose trilaukė sistema nepasiteisino, vienų metų pūdymas naudos nedavė ir dzūkuose ūkininkauta po senovei. Todėl ir kaimas čia vystėsi savaip, mažiau pasiduodamas standartizuojančio valakinio kaimo įtakai.
Kompozicinį pastatų išsidėstymą Zervynose diktavo vietovės reljefas, Ūla, pačių sodybų dydis ir padėtis. Žodžiu, lėmė praktinis ir estetinis momentai. Įsižiūri viskas po ranka, savo vietoje, ligi menkiausių smulkmenų apgalvota, priderinta prie gamtos. Tarsi nemažų gabumų meistras dailiai sudėliojo pirkią ir svirną, bičių avilius ir šulinių svirtis. Papuošė, apkaišė medžių žaliais vainikais, gėlių margais darželiais išdabino. Gražiau ir paprasčiau, rodos, nė neprigalvosi. Čia ir pasireiškia išglūdinta, amžių išnešiota, perduodama iš kartos į kartą patirtis.
„Bevardžial bediplomiai liaudies bėdžiai vis dėlto sukūrė meną, kuris amžiais bylos apie jų gyslose tekėjusį kraują ir savitai mylėtą planetos lopinėlį.” Šie muzikologo Vytauto Landsbergio žodžiai prisiminė Zervynų sodybose.
– Svirnelius aplankykit, ten visi užsuka. Dvylika vaikų augino Svirneliai, ale ne visi išaugo, Juozui Svirneliui Jau devynios dešimtys, bet eina da tu su juo susdėk!
Ūlos ir Pavilnio krante ta sodyba. Didelį kiemą juosia trys pirkios, trys svirnai, kluonų ir tvartų irgi po tris. Trejetas šeimų vienoj krūvoj būdinga Dzūkijal didžioji šeima arba draugė. Tokios sodybos – konglomeratai baudžiavos laikų padarinys, kai prievoles imdavo ne nuo šeimos, bet nuo ūkio. Tad DzŪkljoj Ūkio nesidalydavo, tvarkydavosi bendrai. Vaikams savo šeimas sukūrus, naujus pastatus rentė apie kiemo perimetrą. Svirnelių sodyboje matom darnią pastatų kompoziciją, kelių planų perspektyvas.
Zervynos – tai ne muziejus, kur užkonservuota senovė. Greta saugomų, išliekamąją vertę turinčių sodybų dygsta silikatiniai mūrinukai su šiferio stogais. Naujovės veržiasi ir į etnografinius kaimus – žmonės nori gyventi patogiau, šviesiau.
Tačiau ir senieji Dzūkiją garsinę verslai, atrodo, nepamiršti. Zervynose yra vaistažolių ir grybų supirkimo punktai. 1977 metais Marcinkonių apylinkė, kuriai priklauso ir Zervynos, į 13 supirkimo punktų pristatė 94 tonas uogų. O grybų – kad pabiro nors tilteliu eik! Net senbuviai nepamena tokių vešlių metų.
Yra kuo didžiuotis dzūkui – gamtos grožiu, miško gėrybėmis, žmonių nuoširdumu.
G. Zemlickas „Kaimas ant Ūlos krantų” // Mūsų gamta 19?? m., p. 14-15