Karaliaus Mindaugo sostas Kernavėje

Karaliaus Mindaugo sostas Kernavėje. Nūnai Kernavė — mažas, ty­lus aukštaičių bažnytkaimis. Kelio­lika ūkininkų sodybų, trejetas krautuvėlių, pašto agentūra ir po­licijos punktas. Tiktai didinga baž­nyčia ir moderni dviejų aukštų mūrinė pradž. mokykla puošia šiaip skurdų kaimelį. Užtat apylinkės gamtovaizdis nuostabus, žavįs. Iš vienos pusės sliūkso balti smėlynai, kurie primena Nidos kopas ar Sa­charą, iš antros vingiuoja sidabri­nė, Neris, o pagal ją žaliuoja ly­gios, plačios lankos. Aplinkui, kiek tik akys užmato, vis kalnai, kalne­liai ir žali miškai. Už bažnyčios, didingų skardžių, pašlaitėje dunkso trys milžiniški piliakalniai.

O Kernavės praeitis tikrai di­dinga. Ji domina ne tik Lietuvos, bet ir užsienių istorikus bei archeo­logus. Apie ją byloja senovės kro­nikos ir metraščiai. Juk prieš 700 metų ant vieno iš šių piliakalnių stovėjo galingiausia pilis Lietuvo­je Voruta, iš kurios kunigaikštis Mindaugas valdė Lietuvą, Žemai­čius, Polocką, Smolenską ir Juodą­ją Rusiją. 1250 m. Mindaugo kon­kurentai, Vykintas, Tautvilas ir Erdvilas, pasitelkę į talką kryžiuo­čių ordiną, apsiautė Mindaugo pilį. Penkias savaites tęsėsi mūšiai, die­ną ir naktį žvangėjo ginklai, upe­liais tekėjo kraujas, aidėjo sužeis­tųjų ir mirštančiųjų dejavimai. Verdantis vanduo ir derva pylėsi nuo pilies sienų. Sunkūs akmenys ir ąžuoliniai rąstai šlavė puolikus nuo stačių šlaitų, o pilies gynėjų buožės, kardai ir strėlės guldė juos kalno papėdėje. Užpuolikai ne­įstengė Vorutos paimti ir turėjo pasitraukti. Toj pačioj pilyje 1253 m. Mindaugas karūnavosi Lietuvos karalium 1250 m. į Vorutą buvo atkeliavęs Livonijos ordino magist­ras Stirlandas, o Mindaugo krikšto ir karūnavimo iškilmių metu į Vo­rutą buvo suplaukę valdovų pa­siuntiniai iš įvairių Europos vals­tybių, popiežiaus delegatai, aukšti dvasininkai ir svečiai iš Voluinės, Didžiojo Naugardo bei kitų Rusi­jos žemių.

Daug garbingų ir liūdnų įvykių pergyveno Voruta—Kernavė. Jos garsas siekė Romą, Graikiją ir to­torių ordas. Mindaugo sūnus Vaiš­vilkas gyveno Graikijos vienuoly­ne, o vėliau buvo nužudytas Vo­luinės kunigaikščio Levo. 1236 m. žemaičių kun. Treniota ir Nalšėnų valdovas Mindaugo giminaitis Dau­mantas susimokę nužudė Mindau­gą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį. Jų sudeginti palaikai buvo palai­doti žemesniame viduriniame pi­liakalny. Ant aukščiausio kalno dar ir dabar niūkso pusapvalis paaukštinimas, vadinamas Mindau­go sostu. Sako, čia Mindaugas sė­dėjęs, užsidėdamas karališkąjį vai­niką. Tačiau ir po Mindaugo mir­ties Kernavės garbė neužgeso. Jo įpėdinis Traidenis valdė Lietuvą iš Kernavės. Iš jos jis su savo pul­kais žygiavo į Mozūrus, Prūsus, Livoniją, Voluinę ir Pskovą. Ker­navės valdovo pulkai buvo pasiekę Rygą. Naugardą ir Krokuvą ir triuškino visus klastingų kaimynų kėslus. Mozūrų valdovas Bolesla­vas H, norėdamas įsiteikti Traide­niui, prisiuntė į Kernavę savo pa­siuntinius su dovanomis ir prašė Traidenio dukters rankos. Į Kerna­vę mozūrai atvedė 200 ristų žir­gų, atvežė gausybę brangių audi­nių, aukso ir sidabro, o išsivežė gražuolę Edvilę, kurią kernaviečiai išlydėjo su trimitais ir ašaromis.

Garsus ir antrasis Kernavės pi­liakalnis, tokio pat aukštumo, kaip ir Mindaugo sostas. Ant jo taip pat yra sosto pavidalo kalnelis — tai buvęs Krivių Krivaičio sostas. Šio kalno viršūnėje, tarp šimtame­čių ąžuolų buvo Romuva, Perkūno, Patrimpo ir Pikuolio aukurai. Skaisčios vaidilutės čia kūreno am­žinąją ugnį, žilabarzdžiai vaidylos aukojo dievams aukas ir dainavo apie didžius Kernavės valdovų žy­gius. Čia suplaukdavo kriviai, žy­niai ir vaidylos iš visų Lietuvos kampų pasiklausyti išmintingos vy­riausiojo kunigo kalbos, klausti, jo patarimų, gauti jo palaiminimą. Kaip Mindaugo pilies, taip ir Kri­vių Krivaičio romuvos kalnas bu­vo sustiprintas storų rąstų užtva­rom, ąžuolinėm sienom ir aukštais kuorais. Ant šio kalno paskutinis Krivių Krivaitis Gintautas pasakė savo paskutinę viešą kalbą, ra­gindamas aukštaičius ir žemaičius neišsižadėti senojo tėvų tikėjimo ir pranašaudamas Lietuvai tamsią ateitį, jei ji priims krikščionybę Po Traidenio mirties dar pusę šimtmečio garsėjo Kernavės var­das, ir tiktai 1323 — 1324 m. ją pakeitė Vilnius, kuriame Gedimi­nas įkūrė savo sostinę.

Trečias žemesnis piliakalnis bu­vo skirtas mirusiųjų laidojimui. Tai amžinybėn nukeliavusių mies ­tas. Istorikai spėja, kad ant jo bu­vo palaidotos abi Mindaugo žmonos pirmoji Morta ir antroji Sofija, ku­rią Mindaugas buvo paveržęs iš Našlėnų valdovo Daumanto. Le­gendos byloja, kad Daumantas nu­žudęs Mindaugą, karaliaus našlę, o savo buvusią žmoną gyvą užka­sęs piliakalnio viršūnėje. Greičiau­sia čia ilsisi ir Kernavės valdovu Traidenio ir Vytenio palaikai. Visi trys Kernavės piliakalniai iš trijų pusių buvo beveik neįveikiami. Juos gynė sena vaga arčiau plaukusi Ne­ris, gilūs grioviai ir aukšti, statūs šlaitai. O iš šiaurės buvo sukastas aukštas pylimas, kuris išliko ligi mūsų laikų. Jis tęsiasi apie 300 metrų, apsupa vieną ūkį ir eina per klebonijos sodybą į rytus. Jo ap­saugotame plote senovėje buvo di­delis miestas, kurio gyventojai ka­ro metu slėpdavosi tvirtose pilyse. Prie Romuvos kalno dar ir dabar yra vienkm. vadinamas Krivaitiškiais, kurio gyventojų sentėviai tikriausiai buvo Krivių Krivaičio tarnai ir padėjėjai. Dabar apie tą didingą praeitį kalba tik senos kronikos, legendos ir padavimai.

Gražus reginys atsiveria nuo Kernavės piliakalnių. Matyti visa apylinkė per kokia 15 — 20 kilo­metrų. Tačiau liūdna darosi žiūrint į rytus ir pietus. Senovėje Kernavės valdovų valdomos sritys plytėjo li­gi Naugardo, Drohičino, Pagirio, o dabar… čia pat, už kokio pusės varsto šmėkšo šiaudinės gairės, o už jų dunkso okupuotos Lietuvos plotai.

Yra ir daugiau įdomybių Kernavėje. Toje vietoje, kur buvo Vytauto D. statyta bažnyčia, da­bar stovi kuklus paminklas. Čia pat stovi senutė šešiakampė kop­lytėlė, nežinia kuriuo tikslu prieš 50 metų atvežta net nuo Maišiogalos. Antra taip pat šešiakampė, bet mūrinė koplyčia papuošta gra­fų herbu — tai didikų Roemerių mauzoliejus, kurio rūsyse ilsisi jų šeimos karstai. Mokykloje labai turtingas muziejus. Jame gausu senienų, surinktų piliakalniuose ir smėlio kopose, liudijančių apie di­džią Kernavės praeitį. Jas saugo ir globoja nenuilstamas Kernavės se­novės garsintojas mokyt. J. Šiau­čiūnas. Šimtai ekskursijų kasmet aplanko Kernavę, apžvalgo Min­daugo ir Krivių Krivaičio sostus, klausosi padavimų apie garbingą senovę, stebisi muziejaus ekspona­tais ir liūdnai atsidūsta: sic transit gloria mundi…

Baliūnas K. Karaliaus sostas Kernavėje // Sekmadienis. – 1938, Nr. 36, p. 5