Kernavė – vieta, kur gyveno Kernius

Kernavė

Kernavė – miestelis Širvintų rajono savivaldybėje, Neries dešiniajame krante, 18 km į pietvakarius nuo Širvintų, 35 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Kerniaus ir Piliakalnio). Miestelis garsus piliakalniais, kuriems XIX a. sugalvoti vardai – Pilies kalnas, Aukuro kalnas, Mindaugo kalnas (arba Mindaugo sosto piliakalnis), Lizdeikos kalnas ir Kriveikiškio piliakalnis.

Miestelio pavadinimas tikriausiai yra vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo Neries dešiniojo intako Kernavės. Jo forma nuo XIII a. beveik nepasikeitė. Lietuvoje aptinkama bene 5 vandenvardžiai, turintys tokią pačią ar panašią šaknį. Pats upelio vardas sunkiai paaiškinamas, kadangi dabar beveik nėra likę identiškų žodžių kernavei paaiškinti. Bronius Kviklys manė, kad žodis kernavė reiškia „klampi vieta pievose, miškuose“, tačiau šis žodis sutinkamas tik Panevėžio rajone.

Kai kurie autoriai mano, kad miestelis pavadintas pagal legendinio įkūrėjo Kerniaus vardą. Tai tikriausiai liaudies etimologija, menanti, kad Kernius buvęs legendinio romėno Palemono vaikaitis (Palemono sūnaus Kūno sūnus). Lietuvos ir Žemaitijos didžiosios kunigaikštystės metraštyje teigiama, kad kunigaikštis Kernius apie 1040 m. ne tiktai įkūrė pirmąją Lietuvos sostinę, bet ir sugalvojo Lietuvos vardą. Legendos ir padavimai byloja, kad kunigaikštis Kernius pagal pagoniškus papročius buvo sudegintas, o pelenai išbarstyti ant piliakalnio.

Istorija

Neabejotina šio miesto svarba tyrinėjant Lietuvos valstybės ištakas. Manoma, kad Lietuvos sostinė būdavo ten, kur tuo metu reziduodavo didysis kunigaikštis. Hermano Vartbergės ir eiliuotoje Livonijos kronikose minimas 1279 metais įvykdytas kunigaikščio Traidenio žemės ir Kernavės puolimas, patvirtina, kad miestelis buvo Traidenio valstybės karinės, politinės ir prekybinės valdžios centras. Būtent iš čia po karaliaus Mindaugo nužudymo Traidenis vienijo baltiškuosius kraštus ir valdė Lietuvą. Istorijos šaltiniai liudija, kad čia buvo senoji sostinė, tik vėliau perkelta į Trakus ir Vilnių.

1365 m. jungtinė Vokiečių ordino kariuomenė kartu su Kęstučio sūnumi Butautu puolė Vilnių. Atsitraukdama kariuomenė sudegino Maišiagalos ir Kernavės pilis. Miestas ir piliakalnių gynybinė sistema greitai buvo atstatyti. Tačiau 1390 m. Vokiečių ordino kariuomenė, vedina Vytauto, įsiveržė į Lietuvą. Šį kartą miestelįsudegino pati įgula, o Maišiagalą paėmė kryžiuočiai. Pilys ir miestas niekada nebebuvo atstatyti. Gyventojai apsigyveno kitur, arba buvo išžudyti ordino žygio metu. Viduramžių amatų ir prekybos centras staiga nustojo funkcionavęs. Tačiau, dar XV a. šiame mieste lankydavosi ir kuriam laikui apsistodavo didysis kunigaikštis Vytautas. Iš čia jis rašė laiškus didiesiems Prūsijos magistrams: 1409 m. Ulrichui von Jungingenui ir 1429 m. – Pauliui von Rusdorfui.

Kryžiuočių sudegintas miestas dar ilgą laiką išliko istorinėje atmintyje. 1633 m. miestelio klebono Jokūbo Pucelevičiaus byloje su dvaro valdytoju Mykalojum Rymskiu rašoma “pole, gdzie przedtym bylo stare miasto, na dole nad samą Vilią…”. Istoriniuose dokumentuose Pajautos slėnyje buvusi Kernavė vadinama dideliu miestu, o vėliau atsikūrusi viršutinėje Neries terasoje – tiesiog miesteliu. Prabėgus porai šimtų metų po sudeginimo, miestas, jo vieta žmonių atmintyje buvo išlikusi. Tai dar sykį patvirtina XIII-XIV a. miestą buvus svarbiu ekonominiu ir politiniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centru.

Vėlesnių urbanistinių procesų nepaliestas viduramžių archeologinis paveldas – miestas, kapinynai, piliakalnių gynybinė sistema, puikiai iliustruoja ankstyviausią Lietuvos valstybės miestietiškąją kultūrą. Miesto centre, Aukuro kalno piliakalnyje stovėjo kunigaikščio pilis, ją saugojo keturių piliakalnių gynybinė sistema. Pajautos slėnyje bei ant viršutinių terasų driekėsi gatvės, pirklių bei amatininkų kvartalai. Kad XIII a. pabaigoje gyventa pirklių luomo atstovų, liudija įrašai Rygos skolų knygoje. 1290 m. pirklys Rameizė, o 1303 m. pirklys Studilė įsiskolino po kelis svarus vaško. Beje kitų to meto lietuviškų miestų pirklių vardų šiame šaltinyje dar nerandame.

Tačiau įsigalėjus Gediminaičių dinastijai, Miesto vaidmuo ima menkti. XIV a. pradžioje iškyla mūrinė pilis Senuosiuose Trakuose, nuo 1323 m. Vilnius minimas kaip valstybės sostinė. Kodėl miestas ankstesnę svarbą prarado, vis dar diskutuojama.

Lietuvos sostinių – Vilniaus, Trakų laidojimo paminklai yra nežinomi ir netyrinėti. Kunigaikščių nekropolis – Šventaragio slėnis Vilniuje, gal būt taip ir liks tik legenda. Tuo tarpu Kernavėje tyrinėti XIII-XIV a. kapinynai, degintiniai bei griautiniai kapai, reprezentuoja to meto miestams būdingą polietninę pirklių bei amatininkų bendruomenę.

XIII-XIV a. miesto ir kapinynų archeologiniai tyrimai parodė, jog miestas buvo europinio istorinio konteksto darinys, tačiau išlaikęs savitą vis dar pagonišką pasaulėžiūrą, sumišusią su krikščioniškąja kultūrine tradicija.

Legendos ir padavimai

Apie miestą pasakojama daug ir įvairiai. Kai kurie padavimai su senovės lietuvių religija sieja piliakalnius. Pasakojama, kad juose buvo kūrenama amžinoji ugnis, aukojamos aukos, skelbiama dievų valia ir pan.  1809 m. dabar Mindaugo Sostu vadinamas piliakalnis Kernavės bažnyčios valdų žemėlapyje pavadintas Aukų kalnu (Gora Ofiary Bogu) (LVIA). Senovės aukuro vieta ir vėlesniu laikotarpiu buvo laikoma šio piliakalnio aikštelėje žiojėjusi duobė (Šiaučiūnas J., 1938). XVI a. šaltiniuose: Bychovco kronikoje ir M. Strijkovskio veikaluose kunigaikštienė Pajauta, po mirties palaidota prie Žaslių įr imta garbinti kaip deivė, pabrėžtinai siejama su Kernave ar bent mitiniu kunigaikščiu Kernium. Pajautos, kurios vardą, matyt, reikėtų rekonstruoti kaip Pajotė ar
Pajota (paliudytos formos: Поята, Паята , Pojata), pėdsakų apylinkėse ieškotina ne šiandien Pajautos slėniu vadinamoje Kernavės piliakalnių papėdėje, bet į Š nuo Semeniškių esančiose Daubulių, Gojaus ir Pajautos (Pajautkos, Pajautinės, Pojatuvkos) vietovėse.

Kernavės ir Natokų milžinai. Pasakojo, kad gyveno milžinai. Vienas buvo Kernavėj, kai dar gyveno čia kunigaikštis Кеrnа, o kitas milžinas gyveno už Neries Aleksandraviškiuose, Natokais ten vadino. Vienas ant kito akmenis mėto. Po kilogramą akmenai. Norėjo užmušti vienas kitą. Negalėjo pereit per vandenį, tai akmenais mėtė.