Kretingos apskrity, Notėnų kaimo bendrosiose ganyklose yra nedidelis pailgas, apie pusę klm. ilgio, kalnelis, vadinamas Kaukuoru. Jis tęsiasi iš pietų į šiaurę ir iš trijų pusių yra apsuptas balomis, tik iš pietu pusės jungiasi su sausesnėmis aukštumomis, kurios toliau pranyksta tarp Žemaitijos kalvų. Dabar tas kalnas niekuom nėra žymus, nieks į jį nekreipia dėmesio, tik liesos karvelės laižo jo pageltusius ir išdžiuvusius šonus. Bet senovėje matyt, kaip rodo pats jo vardas, čia ko nors būta. Tikras, kad jo vardas buvo „Aukuras” ar „Aukuoras” ir, tik laikui bėgant, iškrypo, kai gyventojai užmiršo jo tikrąją reikšmę ir tikraji tikslą. Bet juk ir tas iškrypimas ne taip žymus, tepridėta tik viena raide K, o tuomi beprasmis šių laikų žmonėms žodis įgijo reikšmės, iš beprasmio „Aukuro” paliko „Kaukuoras” tarsi koki dievaičio „Kauko” sostinė, į kurio esimą žemaičiai, ypač senieji ir dabar tebetiki. Yra ir padavimų apie tą kalną.
Kitą syk, šventadieny, pamaldų laiku, piemenys ganydami bandą ant Kaukoro žaidė „vokietį”. Tai yra tokia sporto rūšis. Su lazdomis daužo kitą trumpą, nuo sprindžio, lazdelę. Taip jiems bežaidžiant staiga atsiradęs, tarp jų „ponaitis” ir ėmęs sykiu žaisti. Bet piemenys greit patėmijo, kad čia nepaprastas žmogus, nes kai jis suduoda su lazda per pagaliuką – „vokietį,” tai šis dugzdamas lekia po pora kilometrų. Galop įsistebėję, kad nosis be skylučių, ir supratę galutinai, kas jis per „ponaitis.” Kitą šventadienį tas pats pasikartojęs. O tie piemenys tikri bernai. Jie nuėję pas kleboną pasiklaust patarimo. Klebonas liepęs išsipiaut šermukšnės lazdas ir atnešti pašventinti, o kai „ponaitis” ateisiąs, tai jį pavaišint su tomis šermukšnėmis. Mat velniai ir taip biją šermukšnio, o čia dar būsiąs pašventintas, Kaip trečią šventadienį ponaitis pasirodęs, tai piemenys ji taip prikūlė, kad jis kaukdamas iškilęs į aukštį ir nuskridęs į vakarus. Iš to matyt, kad žmonės kažką dar teberiša su tuo kalnu.
Kiti dar pasakoja, buk tenai vaidinasi, arba keleivius paklaidiną. Arba štai, pora metų atgal, arklys užmušė tuo kalnu bejojantį vaikiną, kiti sako, kad tai „Aukuoras” atsiėmė savo auką. Plačiau tyrinėjant gal ir daugiau ką galima būtų patirti.
L. Babelis „Kaukuoras” // Kauno žinios 1926 m., saus. 26 d., nr., p. 2