Kavarskas gavo vardą nuo kitados tą vietą valdžiusiųjų dvarponių Kovarskių, dabar gi yra Siesickių nuosavybe. Miestelyje bažnyčia nedidelė, dailios konstrukcijos, kitados Anykščių bažnyčios filija, iš medžio Martino Oginskio Mstislavo pilies vyro, šv. Jono Krikštyjo vardu 1697 m. pastatyta, dabar jau pradedanti griūti. Didžiajame altoriuje gero skaptuoto darbo nuo laiko bažnyčios statymo, užsiliko paveikslas Panelės Švenčiausios Maloningosios, o viršuje švento Jono Krikštytojo. Aplinkinė liaudis skaitlingai lanko tuodu paveikslu, skaitomu stebuklingais; pažymėtame 1782 metais tos bažnyčios inventoriuje klebonui Kolyškai tuomlaikinis dekanas kun. Sebastijonas Chrzczonavičius taip išsireiškė: „Metuose 1765. Balandžio 18 dieną tamsioje naktyje stebėtina šviesa visą bažnyčią apšvietė ir daugalio isukimųjų žmonių buvo matyta, o tai įvyko keletą kartų”. Vyskupo aprobatos neturi. Kiti paveikslai gerai nuteplioti, Viešpaties Jezaus Antakalniškio stovyla gero skaptuotojo darbo.
Klebonija stovi ant kalvos. Miestelyje yra keletas sodiečių grinčių, dvi mūrytos ir dvi medinės smuklės, prigulinčios dvarininkams. Žydų bakužėlių 26, visos apgyventos amatninkais. Žydų meldykla menka, medinė.
Parapija tęsiasi per tris milias ilgio ir per dvi pločio. Gyventojų katalikų 4210 asmenų. Palivarkų 25, bajorijos viensėdijų 3, jose grinčių 22. Liaudis sveiko kuno sudėjimo, vidutinio ūgio, gero akiškojo proto. Buvusiojo Aukmergės bajorvedžo (maršalkos) Felikso Siesickio dvaras Pienėnai atsižymi gražiomis ir tvirtomis triobomis, puikiu sodu su treibhauzu ir oranžerija, o ypač protingu sodiečių sutvarkymu, kas-kart besitobulinančiuosi pasigaunant ūkiškųjų mašinų ūkės vedimui, gali būti pavyzdžiu visai apielinkei.
Girių maža, jos gerai saugojamos; pievos ir ganyklos geros, tečiaus kas link reikalų, nepakanka. Du mažu ežeru. Šventoji teka per parapiją. Gerbiamas yra šaltinis tyro vandens, kurį vadina šventjoniniu liaudies minios šv. Jono dienoje susirinkusios, į vidurius ir iš viršiaus juomi naudodamos, apturi savo kentėjimų palengvinimą. Kitas šaltinis Rinklikų dvare taip stipriai muša, krisdamas nuo kalno žemyn per dvyliką sieksnių, kad malūno ratą galėtų sukti; čia ir kalnas Pilekalnis, kitas kalnas netoli. Svirnų dvaro vadinası Kartukaluis, pirmame, anot padavimo, tapo jaunikaitis gyvu užkastas už priverstiną mergaitės garbės įžeidima, ant antrojo buk tai buvo karami prasikalteliai stabmeldystės laikuose. Kalnas netoli Šventosios turi sluogsnius įvairių spalvų smilties, o prie jos krantų menkus sluogsnelius molio raudonos ir šviesios spalvų, tas moli šiame vandenyj praskiestas, duoda tvirtą sienoms dažalą.
Ties Šventaja daug yra kurhanų iš akmenų ir velėnų; pasakoja, kad tai yra likučiai apkastosios laike kryžiuočių karių lietuvių stovyklos, iš kurios besivydami vokiečius, pavijo juos netoli Aukmergės ir įgijo didelę ant jų pergalę. Tos pergalės atminčiai įsteigė tikrojo Dievo garbei bažnyčią. Taja bažnyčią būk tai yra Deltuvos bažnyčia, taip pavadinta nuo žodžių „dėl tavęs Dieve”. Deltuvos parapijoje, kitokią to vardo kilmę išvadžioja; abu išvadžiojimu yra vienodos vertės.
B. Smigielskis „Kavarsko parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (apie XIX a. vidurį). Draugija 1909 m., nr. 33, p. 23-24