Deltuva

Deltuva

Deltuva taipogi išvedama iš lietuviškosios kalbos, kadangi ta apielinkė yra į „dvi dali“ persiskyrusi. Tos nuomonės prirodymui tarnauja upelė Armona, atskirianti keturis palivarkus po du abiejose jos pusėse. Guli lygumoje. Bažnyčia niekuomi, kaip iš vidaus, taip ir oro pusės neatsižymi, bet yra sena, tapo įsteigta 1476 m. Mykolo, Vilniaus karvedžio ir Jono, Žemaičių seniūno, tikrų brolių Kęsgailių, dabar jau išsibaigusios giminės.

Parapija traukiasi arti dviejų milų išilgai ir skersai, katalikų gyventojų turi 3500 asmenų, kuriems tarnauja du kunigu. Kalvinų meldykla įsteigta Gruževskių, neseniai buvusiųjų Deltuvos savininkais. Žydų ir sentikių parapijoje skaitoma apie 100.

Žemė visoje parapijoje derlinga, pievos ir ganyklos ne visur geros. Girių pakaktinai; medžiai paprasti, o skroblai tiktai Taujėnų giriose; reikalui atsitaikius, galima būtų rasti ir durpių. Prie sudo užvedimo net sodiečiai turi palinkimą.

Deltuva pusmilio atstume nuo upės Šventosios, guli tarp upių Staros išeinančios is Pločiavos balų ir Armonos, tekančios viduriu parapijos per pelkėtas pievas ir prasidedančios iš Siesikų ežero, Abi tiedvi upeli įbėga į Šventąją, ant jų yra keletas malūny. Upelis, vadinamas Skirtimu perkerta senąjį, einanti į Kauną, plentą ir įbėga į Armona. Ta pat plentą perskrodžia upeles Stara ir Armona. Ne per toli nuo to kelio iš balų ir versmių išbėga upelis Pavarkla, kursai žiemos metu garuoja; jis įpuola į šventąją. Yra keletas nedidelių ežerų ir kūdrų. Laukinių akmenų ne per daug kalkės randamos Šventosios pakraščiais.

Kalnas Račkalnis čia-pat už upelio Pavarklos, anot padavimų kitados supiltas, netoli valako plotą užimantis, o dabar medžiais, tinkamais triobų statymui, apaugęs. Ant kalno viršunes, giraitės viduje randasi puiki lyguma, jos dalis šlaitu perskrosta; čia susirenkama į gegužines iš visos apielinkės, o net ir iš Aukmergės. Pasakoja, kad kitą-kart čia buvus Žinyčia, o prie jos kapai; griuvėsių šmotus galima dar ir šiandien pastebėti.

Ira ant dviejų gyvenimų rūmai, kitą-kart kunigaikščio Motiejaus Radvilo buveine, o gaila tų mūsų kraštui užsitarnavusios giminės paminklų! Stovėjo jie puikioje vietoje, prie kalnelio netoli Šventosios, aptverti mūro siena; greta, sienos stypsojo du brangumynams svirnu, tap tų svirnų ir vartai įvažiavimui, o viršum jų koplyčia. Siena, svirnai, vartai, koplyčia sugriuvo, o pagaliaus ir griuvėsių liekanos pražuvo. Naujasis savininkas p. Tiškevičius numetė rūmų antrą į gyvenimą ir padirbo gyvenamąjį namą: tai yra Leonpolis.

B. Smigielskis  „Deltuvos parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (apie XIX a. vidurį). Draugija 1909 m., nr. 33, p. 17-18


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *