Aukmergė – pavieto miestas, bažnyčia jame medinė. Tos bažnyčios parapijiečiams liko atmintis, kad joje, grįžtantis is Maskvos nuo apvainikavimo iškilmių Popiežiaus nuncijus, Antvyskupis Flavio dei Principi Chigi (Kidži) laikė mišias ir suteikė žmonėms popiežiaus palaiminimą, kurį jie su dideliu dvasios pakėlimu priėmė. Mūsų dvasiškija turėjo paliepimą ji sutikti bažnytiniuose parėduose ties bažnyčiomis. Taip buvo sutiktas Ežerėnuose (Novoaleksandrovske) ir palaimino, kaip ir čia, žmones. Aukmergėje sutiko jį Vilniaus vyskupas Žylinskis, ir mūsiškis Valančius, vaišino gi pavieto bajorvedis Anufras Kostka. Čia turėjo nakvynę. Jo Excelencija, ar Celsitudo Antvyskupis išrodė smarkiai užgautu, pamatęs bažnyčios bėdinystę ir su širdies skausmu patėmijo: ar šiame miestelyje nėra katalikų? Buvo tai per skaudus užklausimas, kaip dėl krašto tiek amžių prisirišusio prie katalikiškojo tikėjimo. Antvyskupį lydėjo keturi žymus dvasiškieji, jau paskirti kaip girdėjosi, infulomis pasipuošti; o tai buvo: Don Luciardi Dominico, Fares Clemento, Bianchi Angelo, Vespaziani Filipo ir tris civiliškieji: Popiežiaus kareivijos papulkininkas, kunigaikštis Chigi Giovani, kavalierius Artiban i Bartolome o ir markizas de Gregorio Emanuel.
Priminęs apie tą nepaprastą iškilmę, surašau vietines ypatybes. Atmintinajam Antvyskupio išsitarimui negalima užginčyti kas link bažnyčios aistetiškosios išvaizdos. Dievnamis toje vietoje dar 1358 m., taigi pačioje čia krikščionystės pradžioje tapo įsteigtas; tai liudija vietinės vizitos, bet kiek jų iki, šiam laikui penkių amžių bėgyje sugriuvo ir liko atnaujinta – paliudijimų nerandame. Vienas šventųjų apaštalų Petro ir Povilo paveikslas yra Konuto Rusieckio teptuko darbo. Parapija išilgai tęsiasi 17 varstų, skersai 11, gyventojų turi 5000 asmenų, kuriems tarnauja du vietiniu kunigu ir du filijose. Liaudis neaugšto ūgio, kukliai pilkai rėdosi, bet abelnai gerų palinkimų. Apsakinėti dabar apie liaudies baudžiavą, apie medžiagiškąjį jos padėjimą reikia perstoti taip lygiai, kaip reikia paliauti kalbėjus apie jos būdą, palinkimus ir papročius, kol suteiks jai šiokias tokias teises, apie kurias daug dabar kalbama, kurių ji liūdnai laukia ir kuriose savo viltis sudeda. Kuomet ta liaudis taps tuomi, kuomi ji privalo būti, tuomet atidengs tyrinėtojams savo dvasios privalumus ir, galima tikėties kad iš gerosios pusės. Tos parapijos žmonių kalba nepratęstina, ne nosinė, bet striuka, aiški, kokią randame kun. Sirvydo žodyne. Mergaičių giesmės spiegtinos, pripildytos „čiuta-ruta” nemaloniai užgauna klausytojo ausį. Prie darbo vyrai nedainuoja, kaip kitose vietose yra įpratę.
Tarp daugelio kitų keistos vietų vardų kilmės galima paskaityti ir Aukmergės kilmę. Čia būk tai vilkas buvo sudraskęs mergą, o iš vilko ir mergos kilo žodis „Vilkmergė” (Wilkomierz). Kitiems dėlei reginio, kursai nuo daugelio vietų nesiskiria, atėjo galvon pramanyti žodžio kilmę iš „vilkta margai”, tartum ji margai išveizdėtų. Žemaitijoje girdėjau nuo tūlo pono, kursai keliaudamas nuo seno aukmergiškio sodiečio sužinojęs, buk senovėj vadinosi Alkamiris, kaipo vieta, ant kurios kitados lietuviai savo dievams degindavo aukas Nuo Alkamirio iki Aukmergei perėjimas lengvas. Taigi iš daugelio akyžvilgių šimtamečių sodiečių klausinėti nekenkia.
Pastaruoju ikmirtiniu aukmergiškės seniūnijos valdytoju buvo Ignotas Morikoni, Salų savininkas. Miestas guli augštoje vietoje, ant kranto upės Šventosios. Gyventojų skaitoma apie 5000, kuriame skaitliuje žydų didesnė pusė; meldyklą turi mūrinę, kaip ant patyčių mūsų bėdinai bažnyčiai. Kai-kurie namai mūriniai ir gana dailūs, daugiaus medinių, tarp kurių nemaža menkų Yra bajoriškoji pavietinė mokykla, į kurią susirenka apie 140 mokinių. Daug apie dabartines mokyklas ir mokytojus galima būtų pasakyti! Kermošiai ketvergais, nedėldieniniai panaikinti dvasiškosios valdžios pastangomis. Du didžiausiuoju kasmetiniu prekymečiu 29 birželio ir 2 spalių.
Aukmergės apielinkės yra derlingos ir išduos da gausesnius vaisius, kuomet žemės valdytojai supras, kad su ja ne žaist reikia, tartum nenoromis, bet prispirtinai ir mygtinai reikalauti atidavimo savo turtų, kurie maž-ko ne ant viršaus atsiranda. Puikus yra sekimui pavyzdys vienoje netoli miesto ūkėje, kurioje labai pasekmingai įvedamas dauglaukinis systematas ir geresnių galvijų bei avių veislių auginimas. Vis tat, ką dabar kalbama apie nesumanu ūkininkavimą, apie senovės rutiną, kurios, žemvaldžiai abiem rankom įsikabinę laikosi perėjus kokiai dešimčiai metų, kuomet į pagalbą žmonių rankoms ateis besitobulinančios mašinos, jau nereikės atkartoti tos pakaktinai iš senovės turtingos, pakaktinai tarp kitų savo našumu atsižyminčios dirvos susilygins su geriausiai apdirbamomis užrubežinėmis. Plentas per pavietą einantis, vedantis prie geležinkelio Kaune ir toliaus į Prusus, upė Šventoji, kuria galima leisti žemyn troptus (sielius), tai pagelbininkai šių apielinkių gyventojų pralobimui.
Upė Šventoji prasideda iš ežero, vadinamo „Švintas” palei Dusetų miestelį Ežerėnų paviete; savo vardą tur but gavo nuo to, kad jos vandenimis prie Jogailos krikštytą stabmeldžiai; ji puola Nerį Kauno linkon; į ją eina upelės Sakalauka (?), Aukmergėlė ir Musa. Yra keliolika menkų ežerų.
Prie Šventosios kalnas, rodosi, turi būti pilekalniu, bet kuomet ir kokiu tikslu yra supiltas, nėra padavimo.
Girių palaikymui jau per vėlai truputį susigriebta; dvarininkai labai rūpestingai dabar jas saugoja. Medžiai įvairios rūšies, neskaitant skroblų ir skirpstų.
Girinė ūkė, plantacijos iki šiolei nepraktikuojamos, o laikas būtų tuomi užsiimti. Prie ištekliaus medžių net sieliais leidžiamų, į durpes neatkreipiama domos.
Pievų ir ganyklų pakaktinai ir gana geros.
Sodininkystė turi gana daug mėgėjų. Buvusio Taujėnų sodo, Morikoni’o, kitą – kart Did. Liet. Kun. Raštinės užlaikymui nesigailėta didelių išlaidų, taip kad kelios dešimtis sodiečių gryčių vieninteliai to sodo darbams buvo paskirtų. Darbo buvo daug, o nauda vien iš gamtos gaunamoji, buvo menkutė, Dabar, visa kas dėl malonumo sunkiai buvo atsiekta, prapuolė. Medžiai nulindo, vejos pagelto, vandenys pažaliavo, nes namuose rūmais vadinamuose, ponai nebegyvena.
Bitininkystė visiškai apleista. Puikų sekimui pavyzdį paliko a. a. gydytojas. Suchockis, kursai šiame mieste su ypatingu rūpestingumu užsiėmė bitininkyste sulig naujausiųjų metodų. Būtų geistina kad dvasiškiai šiame naudingame ir maloniame triūse sektų kun. Dolinauskį.
Parapija turi filiją Taujėnus. Bažnyčia išvardintųjų Morokinių augščiau langų iš plytų išvesta per ilgą laiką taip stovėdama iro ir tiktai neseniai tapo užbaigta.
Vidiškio filija tapo parapija su 2185 dūšių. Bažnytėlė išmūryta bajorvedžio Kossako pastangomis, visu kuom labai gerai aprūpinta.
Aukmergės aprašymą iš historiškojo akyžvilgio galima rasti veikale „Starožytna Polska”. tom..3. pusl. 264. Žinios, paimtos is kningų ir dokumentų tarp žmonių nevaikščioja, o šiame aprašyme paprastai paduodame vien tai, kas yra žmonių padavimuose.
B. Smigielskis „Aukmergės parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (apie XIX a. vidurį). Draugija 1909 m., nr. 33, p. 14-17