Klaipėdos senovė

J. Matusas "Klaipėdos senovė" // Trimitas 1937 m. nr. 2, p. 81-83.

Lietuvoje žmogus apsigyveno labai senai. Tik nenustebkite, jog tai įvyko ne prieš 500, ne prieš 1000, bet maždaug prieš 12000 metų, kitaip sakant, 10000 metų prieš Kristaus gimimą. Tai vadi­namas senasis akmens amžius. Nuostabu, jog to laikotarpio žmo­gaus pėdsakų rytų Lietuvoje ne­randama. Tuo tarpu Klaipėdos krašte Šilutės apskrityje Barzdūnuose mokslininkai rado milžiniš­ko gyvulio, vadinamo mamuto kaulą. Kadangi jame matyti iš ša­lies padarytas įpjovimas, iš to sprendžiama, jog tai padarė čia gyvenęs žmogus.

Nemanykim, jog tuomet žmogus buvo pusiau laukinis. Jaunesniame akmens amžiuje, atsieit, 4000 — 2000 prieš Kristaus gimimą žmo­gus jau dirbo žemę ir augino gy­vulius. Bandoma vartoti net tam tikras kaulinis arklas. Buvo ir da­bar mūsų auginamų javų, būtent, miežių, sorų ir tam tikrų kviečių. Randama akmeninių girnų. Prijaukinamas jautis, paskui kiaulė, pagaliau avis. Buvo vilnonių ir li­ninių audinių. Ir valgio būta ne taip jau prasto — pienas, medus, sviestas, varškė, na ir, žinoma, mėsa, pagaliau žuvys. Čia pat rei­kia pastebėti, jog pirmiausia žmo­gus prisijaukino šunį, kuris, nuo tų neatmenamų laikų ligi dabar ištikimai mums tarnauja.

Įrankius žmogus dirbosi iš kau­lo, rago ir akmens. Buvo panaudo­jama tam laukuose randami akme­nys ir titnagas. Įdomu, jog mo­kėta pasidirbdinti tam tikrų tit­naginių ginklų. Tuomet jau buvo visokių molinių puodų su įvairiausiais pagražinimais. Beje, papuo­šimams vartota mūsų pajūrio gin­taras. Šitokių dirbinių daug iškas­ta XIX-to amžiaus pabaigoje Juod­krantėje.

Jaunesniame akmens amžiuje žmogus dirbdinosi trejopas patal­pas, būtent, miegoti, įrankiams ir maistui susidėti, pagaliau, atma­toms sumesti. Savaime supranta­ma, jog tie statiniai buvo labai menkučiai, kitaip sakant, primity­viški. Be galo įdomu išgirsti, jog to meto Prūsijos ir Mažosios Lietuvos santykiams paaiškinti žy­mus vokiečių archeologas Gertė (Gaerte) ima dabartinę lietuvišką klėtį, butą, stogą, kaimą, vieš­patį, arklą ir pilį.

Visame vakariniame Baltijos pajūryje buvo jau anuomet varo­ma prekyba. Mokslininkas Gertė kalba net apie labai gyvą preky­bą. Įsivežama titnago didesnių ga­balų ir gal druskos, o išvežama ypačiai gintaras. Tas gražusis da­lykas pasiekia net Pomeraniją, Brandenburgą, pietų Vokietiją, Norvegiją, Suomiją, žiemių Rusi­ją, Sileziją, pagaliau Kaukazą. Tuos faktus tas mokslininkas mi­ni kaip neabejotinus. Ana, netoli Breslavo miesto (Vokietijoje) 2-jų metrų gilumo duobėje rasta per 8 centnerius gintaro, o Leizūnuose (Prūsuose) 3 centneriai. Tai grei­čiausia bus buvę pirklių sandėliai. Kultūra ir žmonių sumanumas plėtojosi toliau.

Jaunesniame žal­vario arba bronzos amžiuje (1100 — 800 m. prieš Kristų). Jau tuo­met vartota pjautuvai. Nesvetimi ir auksiniai papuošalai. Prie Littausdorfo (prie Aistmarių) rasta žalvario liejiko sandėlis. Vadina­si, žalvarį gaminosi vietoje. Varį gabendavosi greičiausia iš Angli­jos. Seni nusidėvėję įrankiai buvo perliejami į naujus. Vėliau net pi­nigai (romėnų) taip buvo panaudojami. Vertelgos dviejų ratų ve­žimais tokius gaminius išvežioda­vo po kraštą.

Ankstybame geležies amžiuje (800—150 m. pr. Kr.) žmonių gy­venimas dar pakyla. Labai mėgsta puoštis moterys. Jos vartoja tam tikrus žiedus ant pirštu, kaklo, ranktų ir net kojų. Be galo įdomu išgirsti, jog tuomet vyrai buvo iš­galvoję tam tikras žnyples barzdai apkirpti.

Kultūros požiūriu žalvario am­žiuje (1500—500 m. pr. Kristų) buvo vienoda būtis Latvijoje, Lie­tuvoje ir Prūsuose su Klaipėdos kraštu. Taip mano net mokslinin­kas Engelis. Senesniajame gele­žies amžiuje (100—400 m. po Kr.) visame Baltijos pajūryje labai pra­žysta kultūra. Labai gyva preky­ba. Randama žemėje labai daug Romos imperatorių pinigų, ypa­čiai Klaipėdos krašte. Anksčiau manyta, jog tą pakilimą sužadinę atėjūnai germanai. Bet dabar žy­mieji mokslininkai tai atmetė. Klaipėdos kraštas anais laikais sa­vo dirbiniais pasirodo lyg tarpinė grandis tarp giminingų rytų ir va­karų grupių. Jau nuo I—IV amžiaus po Kristaus šios žemės gyventojai pradeda linkti daugiau į rytus, kur gyveno tos pačios giminės žmo­nės, tik pavadinti lietuviais. O nuo pradžios vadinamo tautų kraustymosi laiko tarpo (net pagal vokiečių archeologų Karolį Engelį klaipėdiškiai visiškai pakrypsta į savo rytų brolius. Vadinasi, rytų ir vakarų lietuviškos kilmės gy­ventojai labai artimi, galima sa­kyti, viena ir ta pati tauta. Taip ligi istorinių laikų, kuriais jau tu­rime rašytų dokumentų,

IX—XI amžiai vadinami vikin­gų laiko tarpu. Tuomet švedai ir danai atplaukdavo į Baltijos pa­kraščius, čia prekiaudavo, o kar­tais tas žemes ir nukariaudavo. Jie, gavę variagų vardą, įsteigia Rusiją, kur pirmiausia iškyla Naugardas ir Kijevas. Bene jau Vl-me amžiuje švedai iš Gotlando salos apsigyvena Baltijos pakraštyje. Vėliau švedų karalius Ivaras kur­šius (lietuvių artimus giminai­čius) priverčia mokėti duoklę. Da­bar atkasta švedų-vikingų sodybų Latvijoje (prie Grobino, tai seno­vinė Seeburg), prie Aistmarių (Viskiautuose), pagaliau manoma, jog jie bus turėję prekybos cent­rų Tilžės ir Klaipėdos apylinkėse. Vikingai daug dalykų atvežė iš Švedijos, tačiau vietiniai gyvento­jai daug ką dirbdinosi ir pagal savo senuosius, savitus pavyz­džius.

Iš to, kas pasakyta, matyti, jog vietiniai gyventojai Baltijos pajū­ryje (rytiniame) turėjo savitą gyvenimo būdą. Nors buvo įvai­riausių įtakų, vis dėlto jie iš es­mės nepasikeitė. Visai nesenai bu­vo paplitusi nuomonė, esą Prūsų žemę ir Klaipėdos kraštą vadina­mais imperatorių laikais buvo užplūdę germanai ir čia įsigyvenę. Dabar gi, pažinus senuosius ka­pus ir ištyrus molio dirbinius (keramika) pasirodė, jog čia bū­ta savitos kultūros. Nuostabus da­lykas: vieni mokslininkai mėgsta kalbėti apie vokiškas įtakas, kiti, atsieit, lenkai — apie lenkiškas. Sakysim, lenkų tyrinėtojai (Briuk- neris, Kostševskis ir kt.) net tei­gia, jog visų aistiškų arba lietu­viškų giminių senoliai esą kilę iš slaviškų tautų mišinio su kitais. Tuo tarpu, nuo amžių pajūryje būta savito gyvenimo ir nuo kitų (slavų, germanų, švedų) skirtin­gų gyventojų. Prof. dr. J. Žilins­kas 1985 09 26 Rygos universitete skaitė paskaitą, kur išrodinėjo, jog senieji prūsai niekuo nesiskiria nuo dabartinės Lietuvos gyventojų, atsieit, lietuvių. Jis, kaip profesorius gydytojas, tyrinėjo kastinių ir dabartinių žmonių gal­vos kiaušus (antropologija) ir da­bartinių gyventojų kraują (aero­logija). Pasirodo, jog net gudai šiuo požiūriu yra labai panašūs į lietuvius.

Kalbų mokslas (filologija) yra išrodęs, jog senieji lietuviai labai mažai tebuvo paveikti germanų. Visose lietuviams giminingose ar­ba aistiškose kalbose, kaip rašo prof. K. Būga, pasisekė! sumedžio­ti vos 11 germaniškų žodžių. Ki­taip sakant, tie vietiniai gyven­tojai buvo palyginti aukštai paki­lę. To yra ir kitokių įrodymų. Ana, lietuvišką venterį pasiskoli­no gudai, rusai, ukrainiečiai ir len­kai, o mūsų senolių lašišą ir laivą — suomiai ir estai. Čia drauge gauname įrodymą, jog mūsų žilų amžių senoliai mokėjo plaukioti, kitaip sakant, brangino jūrą. Įsakmiai apie tai rašo romėnų rašytojas Tacitas, gyvenęs 120 — 150 m. po Kristaus. Jis savo „Ger­manuos“ veikale sako, jog prūsai (tai buvo lietuviai, gyvenę pajū­ryje, taigi ir Klaipėdos krašte) perdėm išvažinėja visą jūrą. Jū­rų keliauninkas Vulfstanas apie 890 metus aprašė savo kelionę į prūsų Drusino arba Truso uostą. Jis netoli dabartinio Elbingo. Ar­chyvo direktorius C. Krollmanas (dar gyvas), prof. Lohmeyerio iš­leistoje „Rytų ir Vakarų Prūsijos istorijoje“, aiškiai sako, jog prūsų laivai reguliariai važinėdavę iš Drusino į švedų Birkos miestą. Apie laivus mini žinutė apie šv. Adalberto mirtį (997), paskui ar­kivyskupas Bruno (1004), paga­liau Adomas Bremenietis savo „Hamburgo Bažnyčios istorijoje“ (XI a. antroje pusėje). Rusų kro­nikos (Naugardiškės) mini trylik­tame amžiuje prūsus, gyvenančius Did. Naugarde. Greičiausia jie čia bus atsidanginę jūros keliu. Pa­galiau, lietuvių pajūrio labai arti­mi giminaičiai kuršiai savo lai­vais net užpuldinėdavo svetimas žemes. Galima kalbėti net apie iš­tisą kuršių laivyną. Kartais jie pirkdavosi laivų iš švedų, gyve­nančių Gotlando saloje. Popiežius XIII amž. buvo priverstas uždraus­ti, kad krikščionys gotlandiečiai nepardavinėtų tokių dalykų pago­nims kuršiams. Tą raštą viename savo veikale paduoda švedų prof. Nermanas.

Pagaliau pernai sukako lygiai 680 metų, kai sambiečiai (viena prūsų kiltis prie Aistmarių) su sa­vo laivynu sumušė kryžiuočius ties Klaipėda. Tai buvo 1256 m. Įvykį smulkiausiai aprašo vadinama „Eiliuotoji Livonijos Kronika“. Tai be galo didelis dalykas. Vadi­nasi, jau tuomet mūsų senoliai galėjo stipriai pasirodyti su savo laivais jūroje. Anot kronikininko, ties Klaipėda laivai per vandenį sustatyti vienas šalia kito sudarę lyg tiltą. Taip buvo galima pulti kryžiuočių pastatytas pilis.

Anksčiau mes susipažinome su senaisiais pajūrio gyventojais ir jų gyvenimu. Tai yra ne kas kita, kaip žilų amžių mūsų senoliai. Mat, šiandien archeologai moksli­ninkai neabejotinai išaiškino, jog visos lietuvių kilimo arba vadina­mos aistiškos giminės nuo XII — XIII amžiaus, po Kristaus ligi pat senojo geležies amžiaus pradžios (ligi 100 m. po Kr.) gyveno seno­se savo sodybose. Tai nei daugiau, nei mažiau reiškia — kaip šių die­nų pajūrio, taigi ir Klaipėdos lie­tuviai čia sėdi nuo senų senovės.

Bet kaip galėjo atsitikti, jog tokios aukštos kultūros gyvento­jus XIII-me amžiuje nugalėjo kryžiuočiai? Prieš juos stojo beveik visa ano meto krikščioniška Eu­ropa. Prūsai nugalėjo kaimyninį lenkų kunigaikšti Konradą. Tas išsigandęs pasikvietė specialistų karių ordiną, vadinamus kryžiuočius. Bet pajūrio lietuviai neišsi­gando. Tiesa, ligi 1242 metų kry­žiuočiai įsitvirtina jų žemėje. Bet jau anuomet jie prieš pavergė­jus sukyla. Kryžiuočiai net mėgi­no siūlyti taiką. Sukilimas truko ištisus 11 metų. Paskui prūsai su­kilo dar 1260 metais. Tuomet kry­žiuočiams iš tikrųjų pasidaro ries­ta — vienu tarpu jiems beliko 2 pilys. Subruzdo dar ir trečią kartą. Taigi vietiniai pajūrio gyventojai per 53 metus laikėsi prieš europiško išmokslinimo kariuomenę. Jie buvo sugniuždyti, kadangi prieš juos buvo pastatyta didelė dalis visos Europos. Kryžiuočiai rašinėjo verksmingus laiškus po­piežiui, imperatoriui, įvairiems valdovams, pagaliau vienuolynų viršininkams. Labiausiai parem­davo popiežiai, jie kartais iš kar­to parašydavo po 12 raginamųjų laiškų įvairioms šalims, Žinoma, patikrindami įvairias tikybines malones. Žinoma, gausiai atsiliepdavo ano meto Europos riteriai. Jie į Baltijos pajūrį plaukė iš įvai­rių Vokietijos dalių, iš Čekijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Fryzijos, Lenkijos, Pomeranijos, Prancūzijos ir kitur. Čekijos ka­ralius Otokaras II patsai čia net du kartus buvo atvykęs (1254 ir 1267 m.). Vadinasi, pajūrio gy­ventojams teko stoti prieš mil­žinišką galybę. Ją galima vadinti trejopa — žmonės, ginklai ir krikš­čionių tikėjimas. — Na, bet gal aš čia perdedu? Gal būt vienas kitas mokytinis nusišypsojo iš mano čia rašomų dalykų? Kadangi kai kas be galo aukštai vertina vokiečių moksli­ninkus, tai aš paduosiu nuomonę garsaus Prūsijos archeologo ir „Prūsijos“ muziejaus direktoriaus Karaliaučiuje d-ro Vilhelmo Gertės, aavo 1929 m. išleistos „Se­niausios Prūsijos istorijos“ įvade štai ką jis sako: „Atsakymas kaip diena aiškus. Lenkai ir riteriai (vadinasi, kryžiuočiai) čia susi­dūrė ne su puslaukine ir be jokios aukštesnės kultūros tauta, bet su priešu, turinčiu visai padorius ginklus ir karo techniką, su prie­šu, kuris traukė į kovą įkvėptas politinės laisvės, lyg kokios die­vybės“.

Tad tiems savo pajūrio broliams mes turime su didžiausia nuosta­ba nusilenkti. Bet Klaipėdos kraš­tas? Ką apie jį manyti. Jis yra Žemaičių krašto dalis. Romos im­peratoriaus Zigmanto pasiuntinys pasaulinės ir bažnytinės teisės ma­gistras Benediktas Makra 1413 m., kai vietoje ištyrė kryžiuočių vokiečių ir Vytauto skundus, pa­reiškė: „Rasta, jog Klaipėdos pi­lis pastatyta Žemaičių žemėje”. Niekas iš mūsų istorikų ligi šiol tiksliai neapibrėžė Žemaičių kraš­to sienų. Pasirodo, jos pietų vaka­rų dalyje ėjo nuo Veliuonos į pie­tus ligi Šešupės ištakos, paskui Šešupe į Nemuną, kuriuo toliau li­gi Kuršių marių ir pagaliau Balti­jos jūros. Taip jos nustatytos aukščiau minėtoje byloje 1404 05 22 Raciaže ir 1418 01 27 Kaune.

Dar vienas dalykas be galo įdo­mus. Tos bylos metu patys žemai­čiai mūru stojo už savo žemę. 1413 m. Kaune 14 Žemaičių krašto „gar­bingų ir narsių vyrų“ per savo įgaliotinius pareiškė, jog nei Jo­gaila, nei Vytautas neturėję teisės tą žemę perleisti kryžiuočių ordi­nui, kadangi juodviem patys gy­ventojai tam nedavę įgaliojimo. Dar daugiau. Neatsiliko nei mote­rys. Buvo įgaliotinis, kuris byloje atstovavo Onai Vytautienei, jos dukteriai Sofijai su vaikais, taip pat ir pačios Onos būsimiems vai­kams. Atrodo, jog buvo ir Žemai­čių bajorų dukterų atskiras at­stovas. Taigi Žemaičių krašto su Klaipėda reikalas sujudino ano meto Lietuvą kaip širšių lizdą. Už jį stojo visi, kas tik gyvas.