Prieš 100 metų

Y. "Prieš 100 metų" / Trimitas 1938 m., nr. 1, p. 13-14.

Viduramžių kankinimai ir mirties bausmės gintaro žvejams. – „Gintaro ponai” Sambijos pajūryje. – Pajūrį be paso lankyti buvo uždrausta.

Amžinosios mūsų Baltijos jūros auksinės ašaros — gintaras — jau giliausioje senovėje plačiame pasau­lyje išgarsino aisčių tautas, ypatin­gai Sambijos pajūrį, iš neatmenamų laikų gyvenamą, senųjų prūsų gimi­nės. Be kitų, gintarą didžiausia bran­genybe laikė senovės romėnai. Yra žinių, kad Romos valdovų laikais gintaras už auksą buvo brangesnis ir garsiuose kovos žaidimuose geriau­sieji kovotojai buvo apdovanojami gintaru. Kartą gintarui Romoje išsi­baigus, Neronas pasiuntė didele eks­pediciją šiaurėn, Sambijos pajūrin, kad iš tenai pargabentų kuo daugiau „permatomo aukso”. Romėnai, ilgai keliavę, iš Baltijos pajūrio Romon sugrįžo su 13 000 svarų gintaro, šian­dieniškais pinigais to laimikio vertę nei iš tolo nėra galima apskaičiuoti — taip aukštai romėnai gintarą kainojo.

Ilgiau kaip tūkstanti metų po Kris­taus, Baltijos pajūrio gyventojai ga­lėjo gausingai sužvejoti gintaro ir prekiauti. Vokiečių istorikų žinio­mis, padėtis žymiai pasikeitė, kai Prūsų kraštai ir pajūris pateko kryžiuočių ordino valdžion. Nuo to lai­ko žiauri kovą už gintarą prasidėjo įvairiausiomis, net barbariškomis priemonėmis.

1264 m., kada ordinas vieną Prū­sų žemės plotą perleido Sambijos vys­kupui, ordinas sutartimi išsiderėjo, kad trečdalis viso surasto gintaro atitektų ordinui. Nuo to laiko ordi­nas visame pajūry įgyvendino savo valdininkus — sargus — „gintaro po­nus” (Bernsteinherren); tik vieti­niams žvejams tuokart tebuvo leista gintaro žvejoti, tačiau visa, ką sura­do, turėjo atiduoti sargams už nustatyta atlyginimą.

Vis dėlto naujieji Prūsų ponai be­veik pradėjo daugiau gintaro reika­lauti — jiems nepakako, ką žvejai atidavė. Valdžia, norėdama gauti kiek galima daugiau gintaro, išleido griežtą įsakymą. 1394 m. išėjusiu įstatymu buvo uždedamos piniginės baudos net už mažiausio gintaro kie­kio nuslėpimą. Kad nebūtų galima slaptai sužvejotą ir valdžiai neati­duotą gintarą apdoroti, ordinas sa­vo valdomame krašte uždraudė kiekvieną gintaro apdirbimo amatą; irgi patsai ordinas Prūsų krašte nebelai­kė nė vienos gintaro dirbtuvės, bet visą surinktą žaliavą sudoroti siųsda­vo į savo didžiąsias dirbtuves Luebeko ir Brueggės miestuose.

Vis dėlto ir šitos priemonės, rodos, nedavė lauktų vaisių, nes šiaip ordi­nas nebūtų jau 15-to amžiaus pra­džioje išleidęs žymiai griežtesnių įsakymų. Šiandien tie įsakymai, mums atrodo visiškai nesuprantami ir net neįtikėtini, tačiau istorijos dokumen­tų ir įsakymų originalų tikrumu ne­tenka abejoti. Pvz.: visiems pajūryje gintarą rankiojantiems asmenims, iš­skyrus žvejus, be malonės grėsė pa­korimas ant artimiausios tvoros… Ga­na daug žmonių, netyčia užsukę pa­jūrin ir apie tą įsakymą iš niekur nei sužinoję, esą tokiu būdu gyvenimų baigę. Ir kiekvieną prekybą su gintaru bausdavo mirties bausme. Daž­nai suimtieji, kad greičiau prisipažintu kalti, buvo įvairiomis priemo­nėmis kankinami. Tokius kankinimo instrumentus dar šiandien galima ma­tyti Karaliaučiaus Prussia muzieju­je. 1466 m., kai ordinas po antrosios Torunės taikos neteko Vakarinės Prū­sų srities, gintaro prekyboje jam at­sirado rimtas konkurentas — Dancigo ir Elbingo miestai įsikūrė nemažų gintaro, apdirbimo įmonių. Ordi­nui reikėjo dabar dar stropiau sau­goti Baltijos auksą, dėl to Prūsų her­cogo įsakymu Germavos kaime buvo įkurdintas „gintaro meisteris”. Jam Gintarą iš Prūsų žvejų sumedžioti pa­dėjo specialiai prie jo priskirti raite­liai ir tarnai — kammerknechtai. Pa­jūrio gyventojams jie gintarą įmainė į druską ir visą tokiu būdu įgytą lai­mikį turėjo atiduoti aukštesnėms val­džios vietoms, vadinamoms „rentenkammeromis“. Geriausias baltasis gintaras liko Prūsų hercogui, o lieka­ną, pagal taikos sutartį, reikėjo ati­duoti Dancigo pirklių sąjungai.

Kad ir kaip buvo stengiamasi gin­tarą išsaugoti ir traukti kuo didžiau­sią naudą, vis dėlto valdžia dėl nuo­lat mažėjančių pajamų ir nesibaigian­čių vaginėjimų, matė reikalo 1581 m. paskelbti dar aštresnių bausmių. Pa­jūryje be paso pasirodyti buvo visiš­kai uždrausta. Visur arti kranto pa­statė kartuves, ant kurių be malonės pakorė užkluptą gintaro vagį…

Didysis kurfiurstas, vėliau atsisakęs nuo minėtos nenaudingos jam sutar­ties su Dancigu, liepė savo valdžios organams iš naujo pasirūpinti gintaro žvejybos kėlimu. Pakrančių sargų skaičius buvo dar labiau padidintas. Visi pajūrio ūkininkai ir žvejai per 18 metų turėjo iškilmingai prisiekti, kad atrasto gintaro nepavogsią. Jiems net buvo uždedama prievolė kontroliuoti savo artimiausius šeimos narius. Did. kurfiursto įsakymu bausmės dabar buvo tokios: kas vogė ligi 4 svarų gintaro, buvo išplakamas, ir ištremia­mas iš krašto, o kas vogė daugiau, — buvo kariamas. Bausmėms vykdyti įkūrė Fišhauzuose, Piliavos apskr., specialų greitą teismą (panašų į šiandienišką Karaliaučiaus Sondergerichtą). Net visiškai nekaltas pasivaikš­čiojimas pajūryje buvo 18 guldenų baudžiamas. Gintarą apdirbti tebuvo leista tik dviem Karaliaučiaus meis­teriam.

Gana ilgai truko, ligi griežtosios, tamsiausių vidurinių amžių priemo­nėmis vykdytosios, bausmės kiek su­švelnėjo. Tik 1762 m, valdžia tepašalino korimą, plakimą ir ištrėmimą ir už gintaro vogimą bausdavo jau tik­tai paprastu kalėjimu, maitindama tik vandeniu ir duona, ir sunkiųjų darbų kalėjimu arba tvirtove. Vis dėlto ir dar tada bile koks iš svetur atvykęs žmogus, norėdamas tiktai pasigrožėti žavinguoju pajūriu, galėjęs kaip įtariamas gintaro vagis, patekti į „ispanišką apsiaustą”, į tam tikrą kankinimo instrumentą.

Ne mažiau įdomių, žinių apie gin­taro saugojimą paduoda įstatymų rin­kinys „Ostpreussisches Prowinzialrecht“. Čia skaitome, kad gintaro ap­dirbėjai ne tik kad negalėjo Piliavoje, Fišhauzene arba Klaipėdoje gy­venti, bet jiems ir nebuvo leista tose vietose nors laikinai kiek ilgiau sus­toti, kad „nesusiuostytų“ su slaptai surinkto gintaro pardavėjais. Kad pajūrio gyventojai negalėtų gintaro gabalus savarankiškai parduoti, ūki­ninkams, žvejams, jų sūnums ir ber­nams buvo griežtai uždrausta Kara­liaučiuje lankytis pas gintaro dirbtu­vių savininkus ir meisterius. Bet ne tiktai tokių suvaržymų jiems uždėda­vo — suminėtieji vyriškiai tegalėjo iš savo gyvenamos vietos pajūryje iš­vykti vandens arba, sausumos keliais tiktai su pajūrio sargo leidimu. Kiek­vienas išvykstąs asmuo buvo tų sar­gų nuodugniai iškratomas. Žvejus dienos metu be žvejybos įrankių pa­jūryje aptikus, 1 — 3 dienoms paso­dindavo „vandeniui ir duonai“, o vie­nam mėnesiui kalėjiman atsisėsti ga­vo tie žvejai; kuriuos nakties metu pajūryje atrasdavo… Mat, tai tikrai jau buvę „gintaro vagys“.

Anais pačiais laikais Prūsų gintaro monopolis mokėjo net bažnyčią sa­vo tikslams panaudoti. Visose pajū­rio parapijose kunigai kas ruduo ir pavasaris turėjo per pamaldas gyven­tojus pagriaudinti, kad nenuslėptų nė vieno gintaro grūdo ir visada prisi­mintų pajūrio sargams duotą prie­saiką.

Taip įvairios žiaurios bausmės per šimtmečius gąsdino Baltijos pajūrio gyventojui anksčiau tokių suvaržy­mų nepažinusius. Bet, nežiūrint visų valdžios pastangų, grasymų ir pabau­dų, gaunamo gintaro kiekis kasmet mažėjo. Jo kaina kristi pradėjo, valdžia 1837 m. gintaro žvejybą išnuomojo privatinėms įmonėms ir tik tada anie griežti, tiesiog barbariški įsta­tymai buvo panaikinti.

Šiandien, pažangos ir civilizacijos gadynėje, mums sunku suprasti, kad vos tik vienas šimtmetis praėjo nuo to laiko, kada Baltijos pajūriu dar buvo užginta vaikščioti ir rūstūs sargai su žiauriausiais kankinimo instrumentais ir kartuvėmis per ilgus šimtmečius akylai saugojo kiekvieną „Baltijos aukso” grūdą… Ten kalnuotame Sambijos pajūryje, kur mūsų broliai prūsai dėl gintaro tiek kentėti turėjo, šiandien dirbą di­delė gintaro kasykla, kuri iš gilių smėlio sluogsnių iškasa tą „Baltijos auksą”, vadina „Deutsches Gold” — (vokiečių auksas), tarytum, kitaip niekados nebūtų buvę.