Kreivoji pilis

A. Zabitis-Nezabitauskis „Kreivoji pilis“ // Ateitis. – 1943, Nr. 169, p. 4

Proistorinių kultūrų analizė rodo, kad apie 3 500 m. prieš Kristų Vil­niaus krašte gyventa suomių ugrų protėvių. Tik iš XII amž. antrosios pusės negausių rašytinių duomenų matyti, kad lietuviai tada jau buvo pasiekę Minsko ir Polocko sritis Min­daugo laikais, XIII amž., susikūrus Lietuvos valstybei, lietuviai jau užvaldė Polocko, Vitebsko, Gardino, Slonimo ir Naugarduko žemes. Nėra abejonės, kad nuo to laiko Vilnius ir jo kraštas jau įėjo į Lietuvos valsty­bės sudėtį. Dėl didžiųjų Lietuvos kunigaikščių santykių su rytais Vil­niuje jau nuo senų laikų buvo gana stipri slavų įtaka. Jogaila su savo dvariškiais kalbėjosi rusiškai. Di­džiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje rusų kalba ilgą laiką išbuvo valsty­bine kalba.

1320 m. Lietuvos sostinę iš Trakų perkėlęs į Vilnių, Gediminas, kaip teigia kronikos, ant Tauro kalno pa­statydino medinę ginamąją pilį, o pakalnėje tokią pat medinę erdvią gyvenamąją pilį, abiejų pilių teritoriją atskirdamas nuo Trijų Kryžių kalno iškastu Vil­nios kanalu. Neabejotinai šios abi pilys yra Gedimino pilies ir Žemosios pilies prototipai. Nuo to laiko Vilnius pasidaro pirmaujančiu Lietuvos valstybės miestu. Iš čia Gediminas 1323 m. rašo laišką po­piežiui, pranešdamas esąs pasiruošęs priimti katalikiškąjį tikėjimą. Ne­trukus Gediminas Vilniuje įkurdina pranciškonus ir domininkonus; Vil­nių pradeda lankyti popiežiaus ir kitų valstybių pasiuntiniai; Vilniuje įsikuria pirkliai, amatininkai.

Ilgą laiką buvo manoma, kad Vil­niuje tebuvo tik dvi pilys. Tačiau paskutiniųjų laikų Vilniaus tyrinė­tojai, remdamiesi išlikusiais istori­niais kronikų šaltiniais, yra priėję išvadą, kad iš tikrųjų Vilniuje yra buvusios trys pilys. Ta trečioji, va­dinamoji Kreivoji pilis, bu­vusi net senesnė už abi kitas Vilniaus pilis. Trijų pilių Vilniuje bu­vimą patvirtina ir vokiečių ordino didžiojo komtūro Konrado Wallenrodo pranešimas Romos valdovui apie 1390 m. žygį į Vilnių. Tame pra­nešime sakoma, kad pirmuoju puoli­mu buvęs užimtas ir sudegintas me­dinis namas (das hulczene Hus). Tas medinis namas buvo nekas kita, kaip medinė Vilniaus pilis. Antrųjų dvie­jų pilių tuo žygiu nebuvę galima užimti dėl blogo oro ir dėl to nuo Vilniaus tekę atsitraukti.

Vokiečių ordino riterių užimtosios medinės pilies vardas pirmą kartą pasirodė Jogailos 1409 m. skunde: ecquisito quodam castro Wylno, quod Curvum dicebatur. 1416 metų vasario mėn. 13 d. skunde to­liau sakoma: circumvallaverunt Wilnam, qui locus ėst insignior in partibus Litwaniae, in quo tria castra sunt situata (= trys pilys yra pa­statytos), quorum unum vocatur Curvum castrum (= Kreivoji pilis). Ta pati Kreivoji pilis 1390 m. buvo sudeginta. Vėlybesnės Vilnių apra­šančios kronikos bemini jau tik dvi pilis: Aukštutinę ir Žemutinę. Atro­do, kad po 1390 m. sudegimo Kreivoji pilis jau niekada daugiau nebe­buvo atstatyta.

Kurioje vietoje buvo ta Kreivoji pilis, dar ligi pat šiol nėra tiksliai nustatyta. Vieni istorininkai mano, kad ji yra buvusi Bokšto kalno vir­šūnėje. Tai nuomonei kilti galėjo padėti ir ta aplinkybė, kad Bokšto kalno papėdėje yra aptikta daug įdomių ir senoviškų urvų, išgrįstų akmenimis ir didelio formato plyto­mis. Tačiau tyrimai yra parodę, kad tų urvų statyba nėra senesnė kaip XVI amžius. Dėl to vilniečiai ilgai­niui sukūrė legendą, kad Bokšto kalno urvai vedą ligi pat Trakų pi­lies. Taigi, šioje vietoje giliojoje se­­novėje turėjusi būti pilis. Tačiau le­gendos pasilieka legendomis. Vil­niaus tyrinėtojas Dr. Fijalekas iš­kėlė kitokią tezę, būtent, kad visos trys Vilniaus pilys yra buvusios Ge­dimino kalno aplinkumoje: ant pa­ties kalno — Aukštutinė pilis, kalno papėdėje — Žemutinė pilis ir pakal­nėje — Kreivoji pilis. Šią savo tezę Dr. Fijalekas remia Jogailos suteik­ta 1387 m. vyskupystės ir miesto įkūrimo privilegija, kurioje kalbama apie Vilniaus miesto pilį kaip vieną vienetą. Šias abi Kreivosios pilies buvimo vietų tezes paskutiniais me­tais yra mėginęs sugriauti Wl. Holubowiczius. Remdamasis Vilniaus archeologės Elenos Cehak-Holubowiczienės Bekešo kalne padarytais tyrinėjimais, jis Kreivosios pilies vietą nori nukelti ant Bekešo kalno.

Archeologiniai duomenys rodą, kad ant Bekešo kalno jau XIII-XIV amž. buvusi ginamoji sodyba, kurią esą galima sieti su 1390 m. su­deginta Kreivąja pilimi. Per archeo­loginius tyrinėjimus ant Bekešo kal­no 1,5 m gilumoje buvę rasta me­džio, akmens ir molio konstrukcijos likučių, keramikos, gyvulių kaulų, grūdų ir geležinių ir bronzinių daik­tų likučių (Wilno I, 1939 m., Nr. 1). Kadangi tų likučių tarpe, ypačiai keramika, rodanti slaviškų ypatybių, tai, to paties autoriaus nuomone, Kreivoji pilis buvusi slavų apgy­venta.

Deja, ir šie tyrinėjimai dar neiš­sprendžia galutinai Kreivosios pilies buvimo vietos. Nėra jokių tikrų duo­menų nė prielaidai, kad Kreivoji pilis būtų buvusi apgyventa slavų. Dr. Bielinskis teigia, kad ir Kreivoji pilis buvo pastatydinta didžiojo Lie­tuvos kunigaikščio Gedimino (Slownik Geograficzny XIII, Warszawa 893).   Gal dėl tos aplinkybės, kad Kreivoji pilis buvo sudeginta labai anksti, būtent, 1390 m., nėra išlikę nė apytikrių jos aprašymų. Sprendžiant iš komtūro Konrado Wallenrodo aukščiau jau čia paminėto praneši­mo (das hūlczene Hus = medinis namas) ir jos greito sudegimo, gali­ma drąsiai spėti, kad Kreivoji pilis buvo pastatyta iš medžio. Jos formą bent kiek nusako pats vardas kreivoji pilis — Castrum curvum. Vadi­nasi, ji galėjo būti pastatyta kurioje nors Vilniaus kalno nuolaidoje, o ne kal­no viršūnės plokštumoje. Kur ji bebūtų buvusi pastatyta, iš Jogailos 1387 m. privilegijos, kurioje kalbama apie Vilniaus pilies vieną vienybę, maty­ti, kad Kreivoji pilis buvo kitų dvie­jų Vilniaus pilių artumoje ir su jo­mis sudarė vieną vienetą, kitaip sakant, Vilniaus miesto branduolį.

Kol Vilniaus Kreivosios pilies vie­ta nėra dar nustatyta, ji pati dar te­bėra apgaubta tam tikros paslaptin­gos uždangos. Ateityje padaryti pla­tesni Vilniaus miesto tyrinėjimai, be abejo, praskleis ir Vilniaus Kreivo­sios pilies paslapties uždangą.