Ryto rūkai jau sklaidosi. Prieš akis žaliuoja medžiai. Viena po kitos ryškėja pakelės sodybos. Didysis Žemaičių kalnas Medvėgalis pavasario spalvų išmargintas iškyla, tarytum milžinas.
Išsukame iš vieškelio, pro vieną kitą sodybą artėjame tiesiai prie didžiojo kalno. Jis, kai arčiau įsižiūrima, atrodo ne vienas. Viso jų trys. Tik turi vieną papėdę, o viršuj išsišakoja savo skiauterėmis. Jos turi net atskirus savo vardus.
Iš vakarų pusės kalnas nestatus. Lipame lėtai. Akiratis pamažu platėja. Kaip džiugu širdžiai, matant tokius plačius laukus, lygumas, iškylančias kalvas.
Artėjant prie viršukalnio, matyti senos kapinaitės. Keli kryžiai. Pražydęs alyvų krūmas. Dar ryškūs kapai, ir ten jau ant pražydusio žiedo supasi peteliškė. Jos dar drėgni sparnai, neišdžiūvę. Ji neskraido. Tik saulės šiluma ją pažadins nuo violetinio žiedo.
Jau pačioje didžiojo kalno viršūnėje. Ir kokia puiki ta Žemaičių žemė! Štai, ten už laukų ir girios stūkso vienas, antras, trečias… dešimtas bokštas, Šatrijos, Dyvyčio, Aukštagirio ir Kaštaunalių kalnai tam milžinui lyg gretimos sodybos. Jos pačios, rodos, dar labiau įvairina tą žalią mūsų žemės erdvę. Iš daug matomų stūksančių bokštų tik dalis mūsų akiai yra pažįstami: Laukuvos, Šilalės, Tverų, Varnių, ten, turbūt, bus Rietavo. Toliau grandinė jau nutrūksta. Tiesa, dar matyt vienas kitas bokštas, bet jis jau nebežinomas; jo viršūnė slepiasi kažkur tolumoje už Žemaičių trakų ir gojų.
Saulė vis labiau kyla. Ji savo spinduliais geria paskutinius mirgančius rasos lašus. Greta mūsų stovįs šlaite medis tingiai bejudina savo lapus. Mažas paukštelis judriai šokinėja nuo vienos ant kitos šakos.
Akys, rodos, lyg pavargsta. Jos čia pat po kojomis mato žalią veją. Rytų pusėje ryškios pilies liekanos. Statūs krantai. Aplinkui dar supa vienas kitas volas — griovys. Čia vėl pilies kalno krantas krinta statmeniškai po keliasdešimt metrų. Paleistas akmenėlis ilgai krenta nesustodamas.
Tolumoje matyti lyg koks šešėlis. Jis greitai artėja klonio takeliu. Už valandėlės jis jau kopia į kalną su savo mažu berniuku. Mažasis savo didžiąją kelionę į kalną pradeda drąsiai ir greitai. Tačiau jo kojos greit pavargsta. Berniukas tada ropoja visomis keturiomis. Gelsvos jo garbanos blizga, kaip paauksuotas šilkas. Jis pailsta visai. Tada tėvas jį pasiima ant rankų, ir abudu lėtai artinasi į viršukalnę. Tarpais jie sustoja, ilsisi. Jų akys klajoja tuose pačiuose Žemaičių toliuose. Kartais tėvas jam pirštu rodo toli stūksančius bokštus. Jis kažką jam tyliai vis pasakoja ir pasakoja. Pagaliau jis jau pačioje viršukalnėje. Dabar jis nuleidžia berniuką vėl ant žemės. Tėvas vis dar dairosi. Tačiau mažasis berniukas sau susiranda naują pasaulį. Čia iš žalios vejos stiebiasi pražydusios laukinės gėlės. Jis nusiskina vieną žiedeli. Žiedas mažutis, tik penki išsiskleidę lapeliai. Tačiau jo spalva tokia puiki, mėlyna, kaip ir pats dangus. Neilgai džiaugėsi berniuko akys. Jis ištiesia savo mažutę ranką nusiskinti kitą rusvą žiedelį. Tupėjęs ant jo auksinis drugelis pakyla ir skrenda. Greit jis pamato, kad tokių drugelių: baltų, rusvų, taškuotų skraido daugybė ant šio didžiojo kalno. Visa žalioji veja juda, nors vėjas jau ir nutilęs. Ten ropoja vienas po kito vabalėliai. Štai, vienas ropoja skarota smilga; jis greit nukrenta, tačiau tuo pačiu stiebeliu tuojau kopia kitas toks pat mažutis vabalėlis. Po plačiu, išsiskėtusių lapu pasislepia žaliasis voras. Jis, turbūt, čia lauks, kol ateis ruduo, kada jis savo paslaptingų siūlų rezginiu galės aprėpti visą šį didįjį milžiną. Jį tada besutrukdys rudens kaukią vėjai, varydami tamsius debesis su lietumi. Kai mažasis berniukas savo pasaulyje vis suranda naujų reginių, su jo tėvu mes dabar išsikalbame. Jis šį kalną lanko jau ne pirmą kartą. Ten, šiaurėje, kur prasideda kalno papėdėje raistas, esąs paslaptingas kelias — kūlgrinda. Jis per neišbrendamas balas vingiuoja, tęsiasi iki Paršežerio, Lūkšto ežero pelkių, Varnių. Dar ir dabar esą galima matyti kai kur neužneštų pačiame paviršiuje akmenų. Šis kelias esąs vieno dviejų metrų pločio. Šalimis galima matyti storų ąžuolinių polių, kurie saugojo, kad kelias neišgriūtų. Vietomis jis apaugęs samanomis, apneštas dumblu. Kai kur ant šio grindinio žaliuoja mažutės nuskurdusios eglaitės ar berželiai. Ši kūlgrinda esą kaip tik tas pats paslaptingas kelias, kuriuo, kaip sako padavimas, išėjusios anos drąsiosios moterys, kai pilis buvo apgulta svetimos kariuomenės. Jos tada pasakiusios: „Mudvi galiva!“ Tai reiškia, kad jos gali išeiti iš pilies ir paprašyti apgultiesiems pagalbos. Nuo „Mudvi galiva“ yra kilęs ir pats pilies vardas — Medvėgalis.
Ir daugiau pasakų ir padavimų eina apie šį kalną. Pasakojama, kad čia vidunaktį pasirodą keisti raiteliai. Tada atsiveriančios pilies angos, kalnas nušvintąs keista šviesa. Paskui pasigirstąs skaidus ragas ir staiga viskas dingstą ir nutylą. Pasakojama, kad čia yra paslėpti dideli lobiai. Matyti, yra buvę žmonių, kurie tai pasakai tikėjo. Kalno šlaite ir viršukalnyje matyti išraustų duobių. Ant kalno bolševikai užrioglino didelį stebėjimo bokštą.
Ir kalno šlaite esančios kapinaitės turinčios savo istoriją. Čia nedidelio dvarelio savininkai laidoję mirusius savuosius. Kapinaites pašventinęs pats Žemaičių švietėjas vyskupas Valančius. Atlikęs šventinimo apeigas, jis ir pats kopęs į didįjį kalną. Mes nežinome, su kokiu jis jausmu žvelgė nuo šio kalno į Žemaičius. Ką jis galvojo apie didįjį senosios Žemaičių kultūros paminklą — pilį. Tačiau viena yra tikra, kad jis jau tada pradėjo tradicinį mūsų tautos švietėjų lankymąsi šioje Istorinėje šventovėje. Maironis — mūsų atgimimo dainius iš šio kalno ieškojo savo mūzai įkvėpimo. Šio kalno didybei jis paskyrė ir vieną kitą savo poezijos posmą. Vaižgantas taip pat kelis kartus su nušvitusiu veidu kopė šio didžiojo kalno šlaitais.
Ten šlaitu vėl įkopė du jauni žmonės. Jie čia valandėlę pasidairę nusileido į kitą kalno pusę. Už valandėlės nužingsniavo žemyn ir tėvas su savo mažuoju berniuku. Saulė jau dabar įžengė į savo didįjį pietų kelią. Ji, rodos, dabar kabo tiesiai viriš kalno viršūnės. Trumpas šešėlis nuslysta nuo kalno briaunos. Nebejuda nė vienas medžių lapas. Keista vidudienio tyla įsiviešpatauja. Dabar, rodos, šis snaudžiantis milžinas pats savo didybe prabyla. Jo žodis nežinomas, tačiau jis išplaukia iš senųjų amžių gelmių. Tai gal ne visiems suprantama, bet tikra. Juk ir Egipte prie sfinksų ar prie piramidžių skraidančios mažosios smėlio dulkės byloja apie prieš tūkstančius metų buvusią didybę. Ir čia ant šio kalno kritęs kraujo lašas, įsisunkęs į jo žemę, padarė jį mums gyvą ir amžiną.
Iš čia žvelgiant, mes matome, rodos, ne tik aukštą, giedrą dangų, plačias lygumas, kalvas, bokštus, bet, rodos, pažvelgiame ir į šio kalno gelmes, kur slepiasi mūsų praeities garbė ir didybė.
Dabar, kai matyti takeliais grįžtą žmonės, kurie savo sielas pašventino šventadienio rimtimi, ir mūsų širdys čia susikaupia maldai.
