Tarp įvairių mūsų krašte senovės paminklų neretai yra aptinkami ir įvairūs „megalitai”, t. y. akmenys, kurie tolimoje praeityje buvo žmogaus pažymėti ir turėjo reikšmės jo gyvenime, dažniausia būdami pašvęsti tikybiniam kultui kaipo aukurai.
Deja, „megalitai”, plačiai žinomi bendroje archeologijoje, Lietuvoje, be kelių trumpų pastabų, dar nėra tinkamai įvertinti mūsų mokslininkų ir mūsų platesnioji visuomenė dar mažiau teturi apie juos supratimo. Per tai daug nustojama buvusių seniau mūsų laukuose akmenų „keleivių”, „pėduotų“, „rašytų” mengirų, dažniausia mūsų liaudies vadinamų „,stabakuliais“ bei „stulpakmeniais” ir kitų akmenų, iš senovės liaudies pažymetų.
Visai pripuolamai atrasti 1924 m. pavasaryje netoli Kretingos gelžkelio stoties mengirai, nors ir suįdomino mūsų mokslininkus ir buvo jų lankomi ir mano kiek aprašyti (,,Klaipėdos Žinios” 1924 m. Nr. 160-161 straipsnyje „Kretingos stabakuliai„), bet šie reti ir įdomūs mūsų archeologijai paminklai verti ir platesnio visuomenės pažinimo, todėl dar kartą primenu apie juos, papildydamas savo pranešimą fotografijomis.
Randami beveik visame pasaulyje mengirai, ypatingai dažnai yra aptinkami Prancūzijoje, Bretonijos provincijoje, iš kur net ir gavo savo vardą moksle. Mengirai – tai akmenys apkalti keturkampios ar trikampios piramydos pavydalo, sustatyti stačiom pavieniai, eilėmis, ratais ir kitokiomis grupėmis. Mokslininkų nuomone mengirų statymas siekia akmens kultūros laikų ir statyti jie buvo tų laikų kapinėse mirusiems pagerbti bei šiaip kokiems įvykiams atminti. Kaip vieta, kur stovėjo mengirai, taip ir jie patys buvo gerbiami ir laikomi šventais.
Keli mengirai yra man žinomi ir Lietuvoje, nors savo spėliojimų kartais ir negali paremti moksliniais įrodymais. Tačiau spėju iš esamų pas mane jų aprašymų bei atvaizdų, kad jie pastovūs, bendri visai žmonijai, ir mūsų liaudies tvirtinimas, jog „stalakmenys” bei „stabukuliai” yra suakmenėję žmonės, verčia manyti, kad pirmykščiai Lietuvos akmens kultūros gadynės gyventojai statė mengirus, kurių nors nedaugel, bet dar yra užsilikę. Man yra žinomi mengirai ties Lakiniškių piliakalniu (Kalvarijos apylinkėje), ties Vištyčiu, ties Radviliškiu, Varėnos apylinkėje net skaitomas stebuklingu, Laukuvos apylinkėje Žemaičiuose ir visa.
Šis neskaitlingas Lietuvos mengirų sąrašas turi būti papildytas mokslo ir visuomenės žiniai dar atrastais mengirais Kretingoje.
Pil. J. Šeputis, akmens apdirbimo įmonės savininkas, rinkdamas pavasaryje su darbininkais iš gausingos akmenimis Kretingos ganyklos lauko akmenis, atkasė ir nukėlė iš vietos vos matomą iš paviršiaus akmenį 1,20 mt. ilgio, 1 m. pločio ir 30-35 cm. storio, kurio vienas galas (apačia fotografijoje) yra lygiai nukirsta, o per kitą visą eina iškaltas 5 cm. pločio slenkstelis. (Fot. 1).
Giliau didesniojo akmens, toje pačioje duobėje, gulėjo tvarkingai sudėti dar keli akmenys trikampiu bei keturkampiu piramydų pavidalu, keli jau su numuštomis viršūnėmis (Fot. 2 NN. 1-9). Iš šitų akmenų turi būti pastebėti tikri mengirai: N. 11,10 m. aukščio, 30 cm. storio su trikampiu pamatu, N. 2-1 m. ilgio, 35 cm. storio su keturkampiu pamatu.
Dar žemiau, pačiame duobės dugne, gulėjo visa eilė akmenų (Fot. 3) mažesnių. Visi akmenys turi aiškias apkalimo žymes, nors kartais jau nuo prigimties turi gana keistos išvaizdos, kas dėl pilkų akmenų retenybė.
Kiek teko patirti, akmenys gulėjo duobėje, kuri tyčiom buvo iškasta, nes žemė aplinkui akmenų žymiai skyrėsi savo tamsesne spalva nuo lauko žemės.
Tai ir viskas… Nei jokio ypatingo šių akmenų pavadinimo, nei padavimo iš senesniųjų laikų neteko išgirsti. Darbininkai, iškasę tokius keistus akmenis, tuoj sutvėrė pasaką apie akmeninį stalą ir jo kojas, bet ir ta greitai pranyko. Kad kiek geriau galima būtų suprasti atrastus Kretingoje mengirus, turiu priminti kelis mūsų praeities bruožus.
Iš senų senovės Kretingos ganyklose, prie sraunos Akmenės upės, žmonių buvo įrengta alkvietė, kur ant didesniojo akmens-aukuro žmonės dėdavo dievams aukas. Pamažu šalia vyriausiojo aukuro tam tikroms religinėms apeigoms žmonės statė dar kitus akmenis, tam reikalui juos tyčia apkalę, ir ilgainiui susidarė savotiška šventykla iš akmenų „kromlecha”, kurią iš likučių stengiaus atvaizduoti (Fot. 4). Atėjus krikščionybės laikams dar ilgai gerbė žmonės savo senąsias alkvietes, melsdavosi prie senojo akmens-aukuro, kol naujoji dvasiškija nesiėmė griežtų priemonių: suardė alkvietes, iškasė duobes, sumetė ten visus gerbiamus akmenis ,,stabus”, o iš viršaus pridengė didžiuoju akmeniu-aukuru, žemėmis užpylė ir uždraudė žmonėms tas vietas lankyti.
Kad tas taip yra buvę, kad senovės lietuviai gerbdavo akmenis, liudija visa eilė mokslininkų, kaip antai Kraševskis, Meržinskis, prof. Buga, kurie primena ir daug istorinių davinių iš pirmųjų krikščionybės laikų. Bet dar ir gerokam laikui praėjus, autorius „Postilla Catholica” 1575 m. liudija, kad lietuviai „akmenį, medžius, gojus” gerbdavo, nors jie „welino (velnio) yra”.
Kai kur ir krikščionių dvasiškija pašventino senovės akmenis naujam Dievui ir paskaitė juos stebuklingais, kartais net turinčiais Kristaus bei Motinos Švenčiausios pėdas, kaip antai Šidlavoje, Mitkiškiuose ties Kernave, Rozalime, Gelvonyse, Varėnoje, Vištytyje. Bet daug senobinių aukurų liko ir apleistų, paskelbtų, kad juos „velniai” traukė, kaip antai garsusis Puntuko ties Anykščiais, Baisogalos „velnio” akmuo. Daugel lygiai tokių pat iškalimų akmenyse laikomi „velnio” pėdomis…
Daugel gi akmenų-aukurų ir visai liko užmiršti ir tik savo įrengimu jie primena, kas jų būta. Tokiais senovės aukurais tarp kitų yra ir Kretingos mengirai.
Daugiau domės mūsų užmirštiems ir naikinamiems ,,megalitams”!
P. Tarasenka „Kretingos mengirai” // Krivulė 1925 m. nr. 1, p. 14-15