Kur dunkso Šakių kalvos – taip pavadintas įdomus ir šiandien vis dar aktualus straipsnis, publikuotas 1970 m. žurnale Mūsų gamta. Jame Dzidra Apalia ir Irena Švarcaitė aprašo savitą ledynmečio suformuotą kraštovaizdį – Šakių kalvyną. Svarbu nepainioti: šiame tekste kalbama ne apie Suvalkijos miestą Šakius, o apie kalvas, esančias dabartinio Vištyčio regioninio parko teritorijoje, pietvakarių Lietuvoje, Vilkaviškio rajone, netoli sienos su Kaliningrado sritimi.
Straipsnyje atskleidžiamas ne tik šio kraštovaizdžio geologinis ir gamtinis savitumas – rieduliais nusėtos stačiašlaitės moreninės kalvos, pelkaitės, stepinių pievų augalija ir net aukštikalnes primenančios bendrijos. Tai kartu ir kvietimas pažinti vieną įdomiausių, tačiau daugeliui dar beveik neatrastų Lietuvos kampelių. Šakių kalvos su savo vardais – Ožiakalniu, Varnakalniu, Verstinkalniu, Pietkalniu ar Stebukalniu – sudaro savotišką gamtinę mozaiką, kurią verta pamatyti savo akimis.
Skaitant šį tekstą nesunku suprasti, kad jis gali tapti puikia medžiaga susidaryti pažintinį maršrutą pesčiomis, po šį kalvyną. Toks maršrutas jau guli ir mano žemėlapyje – belieka sulaukti progos, kai bus galima išsiruošti į šį riedulių, pelkaičių ir vėjo nugairintų kalvų kraštą ir pačiam pražygiuoti per dar mažai pažintą Lietuvos žemės kampelį.
Kur dunkso Šakių kalvos
Plikų, stačiašlaičių kalvų virtinė, gausiai nusėta rieduliais… Bendru vardu toji kalvų grandinė vadinama Šakių kalnais, bet vietos gyventojai kiekvieną kalvą vadina dar ir atskiru vardu: Ožiakalnis, Varnakalnis, Verstinkalnis, Pietkalnis, Suobkalnis, Stebukalnis.
Šakių kalnai yra akumuliacinis galinių morenų kalvynas, susidaręs paskutiniojo apledėjimo Pomeranijos stadijos metu, veikiant vadinamajam Zanilos ledyniniam liežuviui, slinkusiam pietų kryptimi. Ledynui tirpstant, atsiklojo moreniniai priesmėliai, smėliai, žvirgždai ir net įvairios formos bei skirtingos mineraloginės sudėties kiečiausių uolienų gabalai, atvilkti iš Skandinavijos kraštų. Dalis tų riedulių Šakių kalvyne išlikusi iki šių dienų. Kalvų šlaituose ir tarpukalnių daubose jie guli taip, kaip juos paliko ledynas. Tačiau pastaraisiais metais Šakių kalvyne rieduliai renkami ir naudojami kaip statybinė medžiaga. Tokiu būdu Šakių kalvynas pamažu nebetenka pirmykštės savo išvaizdos, o kartu su tuo naikinama per ilgus amžius susiformavusi natūrali dirvožemio ir augalijos danga, nyksta svarbūs dokumentai reljefo susidarymui ir jo evoliucijai pažinti.
Šakių kalvynas ištįsęs apie pusketvirto kilometro iš šiaurės rytų į pietvakarius. Kalvyno plotis iš vakarų į rytus siekia apie du kilometrus, o pietinėje dalyje – net pustrečio kilometro. Pavienės kalvos ir atskiri kalvagūbriai rikiuojasi šiaurės–pietų kryptimi, t. y. atitinka ledyno slinkimo kryptį.
Šakių kalvyno plotas – 875 hektarai. Aukštis nuo jūros lygio siekia 235 metrus. Atskiros kalvos – Ožiakalnis, Suobkalnis, Varnakalnis, Pietkalnis ir kitos – turi stačius šlaitus ir didelius santykinius aukščius. Didžiausia ir aukščiausia kalva yra Verstinkalnis. Tai stačiašlaitis moreninis kalvagūbris, ištįsęs iš šiaurės rytų į pietvakarius apie pusantro kilometro, turintis apie 43 hektarų plotą ir 50 metrų santykinį aukštį. Pastaruoju metu Verstinkalnis apželdintas mišku ir todėl praradęs savo pirmykštį didingumą.
Šakių kalvyne aukštos masyvios kalvos vienur susilieja, sudarydamos ilgus moreninius kalvagūbrius, kitur jas skiria sausos nenuotakios daubos. Tik iš šiaurės į pietus driekiasi klonis, dalydamas kalvyną į dvi dalis: vakarinę ir rytinę. Tai fliuvioglacialinis latakas, kuriuo kadaise tekėjo ledyno tirpsmo vandenys. Apskritai aukštos masyvios, plikos, riedulingos kalvos ir sausos tarpukalninės daubos Šakių kalvyne sudaro tipišką galinių morenų kraštovaizdį.
Šakių kalvyno slėniuose, ypač tarpgūbriniuose duburiuose, daugiausia telkšo įvairaus dydžio pelkaitės, pasiekusios skirtingas vystymosi stadijas. Žemapelkėse dažniausiai auga aukštos viksvos. Jų pakraščiuose stiebiasi pavieniai juodalksniai, vietomis pasitaiko vilkdalgių kerų. Ypač įdomi 36 hektarų pelkaitė, liaudies vadinama Pušyne, yra rytiniame kalvyno pakraštyje. Joje gana ryškūs visi pelkės vystymosi etapai. Pakraščiuose gerai išsivysčiusi žemapelkė, apaugusi viksvomis. Toliau į vidurį aptinkama tarpinė pelkinės augalijos bendrija, kurioje vyrauja melvenės ir plaukuotieji beržai. O pačiame viduryje telkšo mažytė – 500 kvadratinių metrų ploto – aukštapelkė, kurioje gausu spanguolių, balažolių, viržių, gailių, varna uogių bei įvairių rūšių kiminų.
Šiaurinėje kalvyno dalyje tyvuliuoja nedidelis, 2,3 hektaro ežerėlis, vadinamas Šakių vardu. Jis turi platų smėlingą paplūdimį, tik pietvakariniai pakraščiai supelkėję. Šis ežerėlis galėtų tapti poilsio vieta. Tačiau šiuo metu jį teršia vietos gyventojų naminiai vandenys, paukščiai ir kolūkio gyvuliai.
Dideli absoliutiniai Šakių kalvyno aukščiai, reljefo susiskaidymas į aukštus moreninius kalvagūbrius ir gilius tarpgūbrinius duburius, nevienoda kalvų forma, jų šlaitų ilgis, statumas, polinkis bei ekspozicija, ežerėlis ir tam tikras pelkaičių išsidėstymas apsprendžia įvairias mikroklimatines sąlygas.
Šakių kalvyne per ilgus amžius susiformavo labai marga dirvožemio ir augalijos danga. Čia vyrauja velėniniai jauriniai, silpnai nujaurėję priesmėlingi dirvožemiai, tačiau taip pat labai išplitę išplautieji velėniniai karbonatiniai, smėlingi, žvyringi dirvožemiai, kurių savybės ryškiai atsispindi augalijos dangoje. Šlaitų papėdėse susiformavę deliuviniai dirvožemiai, o tarpgūbriniuose duburiuose išsivystę gilūs įvairių tipų (aukštapelkinių, tarpinių, žemapelkinių) pelkiniai dirvožemiai. Vakarinėje ir šiaurinėje kalvyno dalyje šlaitai sutvirtinti daugiametėmis žolėmis, ir erozija čia silpnai tepasireiškia. Tačiau kalvyno pietryčiuose, kur kalvų viršūnės ir šlaitai paversti dirbamomis žemėmis, dirvožemiai smarkiau veikiami mechaninės ir vandens sukeliamos erozijos.
Šakių kalvynas neapaugęs mišku (išskyrus Verstinkalnį), nedideliuose plotuose prižėlę krūmų, puskrūmių, toliau – dirbami laukai. Vyrauja žolinė augalija – sausminės pievos. Jos daugiausia stepinio charakterio, mažiau – psichrofilinių bergždyninių pievų.
Šiauriniame kalvyno gale augalija vešlesnė, ten daugiau ganoma, derlingesni dirvožemiai. Čia gausu Pietų Lietuvos kalvoms charakteringų sauspievų su geltonžiede liucerna. Pietiniame kalvyno gale augalija skurdesnė, nes dirvožemiai čia turi mažiau maistingų medžiagų, be to, arti yra didelė pelkė, žymiai keičianti mezoklimatą bei didinanti oro drėgmę.
Kalvyne vyrauja stepiniai motiejukai, geltonžiedė liucerna, alpiniai dobilai, gauruotosios poavižės su gausia keturbriaunių čiobrelių, siauralapių miglių, kalninių dobilų, avinių eraičinų priemaiša. Ši bendrija labiau paplitusi pietiniuose ir rytiniuose šlaituose. Vakariniuose ir šiauriniuose šlaituose dažniau pasitaiko paprastųjų smilgų, pievinių asiūklių, keturbriaunių čiobrelių arba kalninių dobilų, geltonžiedės liucernos, alpinių dobilų, didžiųjų barškučių. Pietiniame kalvyno gale gana gausu šilinių viržių arba viržių su bruknėmis.
Šakių kalvyne yra retų Lietuvoje augalų bendrijų, kurias reikia saugoti. Pavyzdžiui, erškėtrožių sąžalynai. Lietuvoje laukinių erškėčių išlikę tik atskiri krūmai pakelėse bei palaukėse. O Šakių kalvyno šiauriniame gale, pietvakarinėse kalvų papėdėse, yra švelnialapių ir melsvalapių erškėčių sąžalynai – nors ir nedideli, bet juos galima pavadinti bendrijų fragmentais. Erškėčių sąžalynai čia išlikę dėl to, kad kalvos jau seniai nebedirbamos, dar neapaugusios mišku ir yra nutolusios nuo tankiai gyvenamų vietų.
Ypač įdomios tos Šakių kalvyno bendrijos, kurios, mūsų manymu, turi aukštikalnių augalijos požymių. Tai šilinių viržių su bruknėmis bendrija pietinėje dalyje, šiaurės vakariniame šlaite, prie kalvyno viršūnės, ir žemaūgė bendrija iš avinių eraičinų su kalniniais ir alpiniais dobilais prie viršūnės, pietiniame šlaite.
Kodėl jas laikome aukštikalnes primenančiomis bendrijomis? Pirmiausia dėl to, kad čia tipinga miškinė rūšis – bruknė – auga be medžių dangos. Pabaltijyje beveik niekada nebūna bruknių be miško ar krūmų, išskyrus tiktai pelkes. Tačiau be miško bruknės gausiai auga aukštikalnių tundros juostoje, pavyzdžiui, Chibinų kalnuose. Antra, avinių eraičinų, alpinių ir kalninių dobilų bendrijai čia charakteringas žemas augalų ūgis (15–20 centimetrų). Paprastai visos rūšys būna aukštesnės. Be to, minėtoji sauspievė nešienaujama ir neganoma, ilgai neužauga mišku. Tankus žolynas su gausia senosios žolės priemaiša rodo, kad pieva yra sena ir neliesta.
Šias bendrijas su kalnų augalijos požymiais reikia laikyti priklausančiomis kalnų tundros augalijai. Tai kalnų tundros inversija – įsiveržimas į miško zoną. Lietuvoje nėra tokių aukštų kalnų, kur būtų tikra kalnų tundros juosta. Tačiau Lietuvos aukštumose, taigi ir Pietų Lietuvos aukštumoje, reliatyviai aukštose kalvose, matyt, susidaro mezomikroklimatinės sąlygos, primenančios aukštikalnes. Šakių kalvyne šios bendrijos yra šiaurės vakarų šlaite ir pietų šlaite prie viršūnės, didžiulės pelkės pakraštyje. Tai nereiškia, kad Šakių kalvyne negali augti miškas. Įdomu tai, kad miško augimas čia kuriam laikui sustabdytas. Tačiau jį pasodinus, su kai kuriomis išimtimis, jis puikiai augtų.
Turint galvoje visa tai, kas pasakyta, drąsiai galima teigti, kad Šakių kalvynas yra svarbus landšaftotyros mokslui. Jis turi didelę pažintinę, mokslinę, estetinę ir praktinę reikšmę. Neabejotina, kad iki šių dienų čia išlikę rieduliai yra svarbus geologinis paminklas, o pats kalvynas – tipiškas galinių morenų pavyzdys.
Įvairių tipų pelkaitės, mažai paveiktos žmonių ūkinės veiklos, yra svarbios pelkėtyros mokslui. Atskirose Šakių kalvyno vietose ryškiai atsispindi nevienodas dirvožemio erozijos išsivystymo laipsnis. Kaip jau minėjome, labai įdomi ir augalijos danga.
Todėl Šakių kalvyną būtina imtis saugoti, paverčiant jį landšaftiniu draustiniu. Tokio draustinio teritorijoje būtų galima atlikti stacionarinius augalijos, mikroklimato ir net viso landšafto dinamikos stebėjimus.
Norint išsaugoti dabartinį didingą Šakių kalvyno vaizdą, jo grožį ir „egzotiką“, reikia laikytis atitinkamo režimo: neliesti geologinių paminklų – riedulių; nemelioruoti kalvyno teritorijos ir aplinkinių pelkių; neplėsti dirbamų laukų; neapsodinti mišku šių plikų kalvų; neteršti ežerėlio, girdant jame gyvulius. Kaip ir iki šiol, kalvyną galima naudoti kaip gyvulių ganyklą, tiktai ganyti jokiu būdu ne per daug intensyviai.
Dzidra Apalia, Irena Švarcaitė „Kur dunkso Šakių kalvos” // Mūsų gamta 1970 m., nr. 2, p. 7-9