Laukuvos apylinkėse

A. Vilainis „Laukuvos apylinkėse“ // Ateitis. – 1943, Nr. 202, p. 3

Per šešis kilometrus nuo Lauku­vos, netoli plento, dešinėje jo pusėje stūkso trys kalnai. Nors jų šlaitai statūs, tačiau ariami. Kalnų viršū­nėse kai kur žaliuoja krūmai ir me­džiai. Vienas jų išsiskiria smailėjančią viršūne. Tai garsusis pirami­dės pavidalo Aukštagirio – Bilionių piliakalnis. Pačioje piliakalnio papė­dėje žaliuoja nedidelis beržynėlis. Prie jo tyvuliuoja pailgos, pilnos vandens duobės. Mat, čia esama dur­pių, ir vietos gyventojai dabar jas panaudoja kuro reikalams. Nors žemė ardoma ir ariama, tačiau, kiek palypėję į kalną, pastebime lyg ko­kių milžiniškų laiptų žymes. Iki kalno viršūnės tokių ryškių laiptų suskaitome apie penkis. Pačioje vir­šukalnėje statokas, kelių metrų aukštumo skardis. Jis beveik iš vi­sų pusių apaugęs krūmais. Žemiau esąs priešpilis pietų pusėje ariamas. Šiaurės ir rytų pusėje jis atrodo lyg užvažiuojamas ir vietomis apaugęs beržais. Čia yra didoka lygumėlė, ir žolė kiek nutrypta. Matyt, ir šiais laikais čia susirenka jaunimas padainuoti ir pažaisti.

Tokios išvaizdos piliakalnį tenka matyti pirmą kartą. Kai kurie tyri­nėtojai jį laiko vieninteliu visame Pabaltijy piramidės pavidalo pilia­kalniu. Kiti nori jį išskirti iš mūsų apsigynimo piliakalnių grandinės. Šio piliakalnio viršūnės plokštuma didoka. Aplinkui susidarytų apie 300, gal ir daugiau, žingsnių. Pla­čių vaizdų iš čia nematyti. Tolumo­je kyšo tik vienas kitas bažnyčios bokštas. Matyti blizgą Dyvičio, Par­šežerio ir Lukšto ežerai.

Gyventojai kažkodėl šį piliakalnį vadina Švedkalniu. Pasak jų, šiame piliakalnyje ilgą laiką gyvenę švedų kariai. Iš čia jie darydavę žygius į kitas Žemaičių apylinkes. Ir dabar, ariant dirvas, buvęs rastas surūdijęs kardas, ietis, žalvarinis pentinas ir tokio pat metalo arklio žąslai. Nak­timis čia kartais esą baugu, kažkas šūkaująs pelėdos balsu. Kelis kartus matę ant kalno pasirodant ugnį; kiti čia ieškodavę paslėptų lobių.

Kiek pavažiavus plentu, įkopus į kalvą, pasirodo raudoni bažnyčios bokštai. Sena legenda pasakoja, kad bažnyčia gavusi Laukuvos vardą dėl to, jog buvusi pastatyta visai gry­nuose laukuose. Bažnyčios statytojai nežinoję, kurioje vietoje ją statyti, todėl uždegę žvakę, kuri viena, kla­jojusi po tuos laukus. Ten, kur ji įsistojusi, buvusi pastatyta bažnyčia. Kada pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta, tikrų žinių nėra. Spėja­ma, kad tai buvo pirmaisiais krikš­čionybės Lietuvoje laikais. Bažny­čia buvusi medinė. Jai sunykus, bu­vo pastatyta kita, dabartinė mūrinė bažnyčia. Ji pastatyta XIX amž., Valančiaus vyskupavimo laikais. Jis vizituodamas radęs Laukuvos bažny­čią jau visai begriūvančią, todėl pa­raginęs vietos kleboną rūpintis nau­ją bažnyčią pastatyti. Klebonas po kelių metų pradėjo naujos bažnyčios statybą. Nelengvas tai buvęs dar­bas. Cementas statybai tada dar nebuvo vartojamas. Kai pasirodė, kad žemė po bažnyčios pamatais ne­gali išlaikyti didesnio spaudimo, tai apylinkėje buvo sukirsti milžiniški ąžuolai ir padėti po statomos bažny­čios pamatais. Bažnyčios statybai buvo panaudoti akmenys. Iš karto bažnyčia tvirtai laikėsi ant tų pama­tų. Tačiau, praėjus per 70 metų, tie ąžuolai pradėjo pūti ir leistis ir baž­nyčia prie didžiųjų durų ir sakyklos suskilo.

Bažnyčia viduje nėra puošni. Čia tik atkreipia dėmesį mūsų pačių meisterių padarytas rymąs Kristus. Jo istorija esanti tokia. Kažkoks ūkininkas Stirbys, gyvenęs netoli Ivoniškio kaimo, kartą turguje nu­pirko šią Kristaus statulėlę, kurią manė pastatyti prie kelio pastatyto­je medinėje koplytėlėje. Tačiau Stirbys su savo pažadais vilkinosi. Stai­ga susirgo jo žmona. Tada jam prisisapnavo keistas sapnas. Jei jis sa­vo pažadą išpildys ir pastatys prie kelio koplytėlę su Kristaus statulėle, tai jo žmona pasveiks. Stirbys savo pažadą išpildė, ir jo žmona pasveiko. Tada pasveikimo stebuklo garsas pasklido plačiai apylinkėje. Žmonės ėmė būriais eiti, ieškodami sau svei­katos ir kitokios paguodos. Rietavo, Kvėdarnos ir Laukuvos klebonai su­galvojo šią stebuklingąją statulėlę parsigabenti į savo bažnyčias. Pasi­sekę tik Laukuvos klebonui, nes atvažiavę kitų parapijų klebonai sta­tulėlės niekaip negalėję pavežti. To­je vietoje buvo pastatytas kryžius su tam tikru lietuvišku įrašu. Žmonės lankė ne tik stebuklingą statulą baž­nyčioje, bet ir tą kryžių. Dar ir da­bar galima rasti po kryžiumi padėtų senoviškų rusų penkapeikių ir „ditkų“.

Iš Laukuvos nuvykome apžiūrėti kitų istorinių vietų. Turbūt, gra­žiausia iš jų bus Dyvičio kalnas su to paties vardo ežerėliu. Dyvitis yra 5 – 6 kilometrų atstume nuo Lauku­vos, prie Šilalės vieškelio. Didesnė kalno dalis apaugusi eglėmis. Esan­čioje tuščioje aikštelėje yra pastaty­tas aukštas medinis kryžius. Anks­čiau čia yra buvusi šventvietė. Tai patvirtina jau pats kalno ir ežero pavadinimas. Įvedant Lietuvoje krikščionybę, kalno šventykloje buvę dievaičiai buvo paskandinti ežere. Vieną kitą kartą žvejai juos užkliu­dę tinklais, tačiau kilusi audra, ir jiems nepavykę dievų iškelti į pavir­šių. Ištekąs iš ežerėlio upelis vadi­namas Šventupiu. Tas dar daugiau pasako, kad ši vieta anksčiau žemai­čiams yra buvusi šventa.

Netoli, už miškelio, yra Šiauduvos dvaras, ir nedidelis keliukas per miš­kus ir laukus veda į Tūbinių bažnyt­kaimį. Seniau čia yra buvęs Šiauduvos valsčius, panaikintas dar Lie­tuvos Lenkijos respublikos laikais. Toje apylinkėje užtinkama daug ar­cheologinių radinių. Ta proga tenka pastebėti, kad pro šią vietą ėjo vadi­namieji karo keliai. Čia stovyklau­davo pražygiuojančios kariuomenės. Be to, čia kryžiavosi keliai Laukuva – Varniai, Laukuva – Kaltinėnai, Kražiai ir Balsiai – Šilalė.

Gamtos vaizdai čia gražūs. Aukš­takalnį ir Dyvitį yra lankęs mūsų at­gimimo dainius Maironis. Maironis po šias apylinkes važinėdavo ark­liais; jis apsistodavo pas dabartinį Laukuvos vaistininką Stropų. Kal­bama, kad čia būdamas poetas yra parašęs ar bent apmetęs savo puikią­sias eiles apie Medvėgalį, Dyvitį, Aukštakalnį ir Šatriją.

Iš kitų istorinių vietų pirmiausia tenka paminėti Treigių piliakalnį, esantį už 2 — 3 kilometrų nuo Lauku­vos pietvakarių kryptimi. Piliakal­nis yra prie nedidelio upelio ir iš vi­sų pusių apsuptas raistu. Piliakal­nis nedidelis, tačiau jo krantai sta­tūs. Tebėra ryškūs vandens užleidžiamieji grioviai, o viršukalnėje — gili, beveik visą piliakalnio viršų api­manti duobė. Įdomesnių pasakojimų apie šį piliakalnį neteko išgirsti, nors kai kurie spėlioja, kad čia yra buvusi garsioji Gnetenės pilis. Šią pilį valdęs Traidenis, vėliau kritęs kovos lauke netoli Tverų. Čia taip pat randama šiek tiek iškasenų, dau­giausia papuošalų.

Kitas, seniau taip pat buvęs gar­sus, piliakalnis yra Burbiškiu. Jo šlaitai yra ariami, tačiau buvusio pi­liakalnio žymės tebėra aiškios. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Burbiš­kiu piliakalnis tai yra Paršenpilis, daug kartų minimas kronikose. Tai patvirtina ir netoli Paežerio bažnyt­kaimio esąs ežeriukas, vadinamas Paršenpiliu.

Šioje apylinkėje yra ir daugiau įvairių kalnelių, kaip pvz., Jankaičių, vadinamas Milžinkapiu. Toje vietoje buvo ypač daug žmogaus pavidalo akmenų. Pvz., prie Kaštaunalio kal­no, kuris savo aukščiu nedaug ski­riasi nuo garsiojo Medvėgalio, kituomet buvę net du tokie akmenys. Be to, vienas toks akmeninis stulpas buvo prie Ivoniškių dvaro, o kitas — prie Dyvičio kalno; jis buvo vadinamas „Bernadinu“. Kur dingo Kaštaunalio ir Ivoniškių dvaro ak­meniniai žmonės, žinių nėra. Tik žinoma, kad prie Dyvičio kalno bu­vęs „Bernadinas“ buvo suskaldytas ir statant Šiauduvos dvaro tvartus, padėtas pamatan.

Įvairių iškasenų, ypač senoviškų pinigų, čia galima rasti visoje apy­linkėje, kaimuose, prie sodybų. Kai kurie kaimai savo pavadinimais yra žinomi iš žilos senovės, nes jau mi­nimi karų kronikose.

Pati vietovė senosios kultūros is­torijoje, be abejo, yra vaidinusi svar­bų vaidmenį; tai parodo senieji isto­riniai paminklai ir kita. Vėlesniais laikais ji dėl blogo susisiekimo buvo pamiršta, todėl pats Laukuvos mies­telis buvo apskurdęs ir neturėjo atei­ties. Dabar, kai čia atkeliama gim­nazija, galvojama, kad kultūrinis gyvenimas čia vėl turės atgyti, ir il­gainiui susidarys naujas švietimo ir kultūros židinys. Vietos visuomenė jaučiasi esanti tam pribrendusi ir ža­da prie to visomis jėgomis prisidėti.