Vinco Krėvės – Mickevičiaus gimtinėje

Kūrėjai ir visuomenė – Pakeliui į Subartonis – Gimtinėje pastogėje – Su rašytojo sesute, praeities atsiminimai

J. Gailius „Vinco Krėvės - Mickevičiaus gimtinėje“ // Ateitis. – 1943, Nr. 199, p. 3-4

Kažkuris rašytojas yra pasakęs: „Gėrėdamiesi svetimų kraštų grožy­bėmis, dažnai nežinome, ką pas sa­ve turime“. Iš tikrųjų: literatūros istorikai (V. Dubas, J. Eretas ir kt.) nagrinėdami pasaulinio masto kū­rėjų gyvenimo ir kūrybos istoriją, su malonumu daro ekskursijas į Jų gyventas vietas, aplinką, tuo tarpu net mūsų klasikų šiaudinės pastogės dažnai užmirštamos ir nebrangina­mos. Antra vertus, susipažinus su kūrėjo gyvenamąja aplinka, su jo tėviške, ne kartą ir visa jo kūryba pasirodo reljefiškesnė, net įdomesnė.

Dainavos kraštas išugdė didįjį mū­sų klasiką Vincą Krėvę Mickevičių, kurio vardas ir atminimas gyvas plačiuose liaudies sluoksniuose. Jo kūryba, ypač lengva forma parašyti padavimai, šiandien gaivina poetiš­kos prigimties dzūką, įkvėpdami di­džiai gyvenimo kovai. Teisingai pa­sakė vokiečių poezijos korifėjus Fr. Chr. Hebbel (1813 — 1863): „Poezija turi sugaudyti visus spindulius žmogaus, to pavargusio žmogaus, ir, su­kaupus juos, nukreipti atgal į žmo­gų, kad jį tuo būdu juo pačiu su­šildytų“. V. Krėvė intuityviai aptiko šį kelią, ir šiandien jo asmuo ir kū­ryba pavargusi dzūką ypač šildo.

Einu aną dieną Merkinės gatvėmis ir kalbuosi su jauna dzūkaite. Ji pasišovė mane nuvesti į Subartonių sodžių ir parodyti rašytojo gimtinę.

Negrįsta Kauno gatvė rangosi, čia į viršų kildama, čia apačion leisda­masi. Abipus gražūs laukai, kuriuo­se nematyti šiam kraštui būdingo smėlyno — čia auga ir javai, ir bul­vės, ir daržovės, netgi pievos su do­biliukais.

Paėjėję puskilometrį, šalia vieške­lio pamatome seną daugiakampį ply­tų stulpą, kelių metrų aukščio, kurio viršuje žaliuoja berželis.

— Kas tai? — nustebęs klausiu.

— Senojo Merkinės mieste ribos,— atsako mergaitė. — Turbūt, girdė­jote, kad jis turėjo kažkokias Mag­deburgo teises. Bet ir nenuostabu — kitąsyk čia buvusios ar penkios baž­nyčios, kurių likučių ir šiandien ga­lima užtikti.

Einame toliau ir sukame senu ke­liu į pakalnę. Iš tolo girdėti, kaip čiurlena mažutis Stangės upelis ir gaivališkai kunkuliuoja vanduo prie didelio malūno. Pasirodo, čia suva­žiuoja plačios apylinkės ūkininkai susimalti javų.

Pereiname tiltelį ir kopiam į kal­niuką. Šalia jo — pusėtinas akmuo.

— Girdėjau senus žmones kalbant, – pasakoja dzūkaitė, — kad tai Ša­rūno žmonos suakmenėjęs biustas. O ten, po tuo tiltu, jaunasis Gilšė tris dienas ir tris naktis nakvojęs ir lau­kęs turtingųjų vaizbūnų. Čia jis ir atgailavęs.

Mane tai stebina. Susižavėjęs dai­rausi. Tankiais krūmokšniais apau­gę upelio krantai, stačios įkrantės. Gūdu ir kraupu, kaip sako žmonės.

Toliau vaizdai dar pagražėja: pu­šynėlis, gelsvas smėlynas, laukai, ežerėlis pakalnėje. Toliau — didžiu­lė Subartonių giria, o abipus kelio seni, šimtamečiai ąžuolai.

Netrunkame girią pereiti ir atsiduriame žaliame klonyje. Abipus ke­lio mėlynuoja nedideli du ežerėliai. Ypač romantiškai atrodo žalsvas de­šiniojo ežerėlio vanduo, kurio ban­gos skalauja Subatonių girią iš vie­nos pusės ir aukštą kapinių kalnelį iš antros.

Mes žengiame gilia, tarpukalne į viršų ir pamatome gražiai įsikūrusį Subatonių sodžių. Neiškentę pasu­kame į kapines.

Jos tiesiog pasakiškai atrodo su senais, palinkusiais kryžiais, su ma­ža koplytėle ir švokščiančiomis pu­šimis. Kapinių viduryje gražia tvo­rele aptverti du kapai, šalia kurių du mediniai kryžiai.

— Čia ilsisi Mickevičiaus tėvai. — tyliai kužda mergaitė. — Kapai pa­prasti, bet taip ramu ir paslaptinga čia… Laidotuvėse dalyvavo pats ra­šytojas, buvo susimąstęs, nuliūdęs.

Einame toliau.

Abipus kelio ūkiai, sodai, kur – ne – kur senas kryžius. Vieni namai dideli, erdvūs, kiti — žemi, sulindę į žemę.

Kelias nežymiai leidžiasi žemyn. Kairėje ilgas, dviejų gyvenimų, gels­vas namelis, kuris jau gerokai įsmu­kęs į žemę.

— Štai Mickevičiaus namai! — sa­ko mergaitė, — Dabar jie gražiai at­rodo, o seniau buvo vieni iš gražiau­siųjų.

Stoviu kieme ir dairausi. Keli pa­senę trobesiai, rūsys, senas sodas ir gelsvi namai. Durys atviros. Pro langą žiūri kažkokia moteris.

— Einame, gal rašytojo seserį rasime namie! — ragina dzūkaitė. — Papasakos ką nors.

— Tai ji čia gyvena! — klausiu.

— Visą laiką! Dabar ji sena, pavargus, be to, ligota — viena jos kūno pusė paraližuota. Tačiau kruta, triūsiasi.

Barškiname. Mus pasitinka jauna moteris su vaiku. Kambarys didelis, su dideliu pečiumi. Pasieniais suolai, kertėje balta staltiese uždengtas sta­las. Langai nedideli. Sienos nukabi­nėtos šventųjų paveikslais.

— Tai šitaip gyvenate! — sakau.

— Ką gi darysi, vargstame, — at­sako. — Aš pati čia svetima. Rašy­tojo sesuo kažin kur išėjus. Palau­kit, aš ją tuojau rasiu.

Po valandėlės pamatau nedidelio ūgio, rimto veido žmogystą. Labai panašią į rašytoją. Tuoj ją atpažįs­tu.

Pradedu klausinėti. Pasirodo, ji yra jaunesnioji rašytojo sesuo. Be jos, neseniai apylinkėje gyvenusios dar trys seserys. Viena praėjusiais metais Merkinėje mirusi, antrą bol­ševikai išvežę į Sibirą, trečioji kaž­kur apie Alytų gyvenanti. Rašytojas jau seniai buvęs tėviškėje. Seniau dažniau atvažiuodavęs, parašydavęs laiškų, pinigų atsiųsdavęs.

Ir man parodo pašto perlaidą su keliais nuoširdžiais žodžiais.

Apie rašytojo vaikystę maža ką galinti pasakyti, — buvusi maža, jis svetur mokydavęsis, mažai ką beat­menanti.

Jaunoji moteris nori užkišti spragą ir papasakoja iš žmonių girdėtus gandus, kad rašytojas, jaunas būda­mas, mėgdavęs draugus, dainas, bu­vęs linksmas ir draugiškas. Su vi­sais kalbėdavęs, nesipuikinęs. Senes­nieji dar atsimeną jį klieriką, bu­čiavę iš jo rankų relikvijas.

Išeiname į kiemą. Paežerėje dūli platus medžio kelmas.

— Tai liepos kelmas, kurį rašytojas aprašė! — sako moteris,

— Bene Grainio liepa iš „Sker­džiaus“ apysakos? — klausiu.

— Tur būt, ta pati.

Kelmas platus, aptrūnijęs, vidurys visai prakiuręs. Galingos būta liepos, plačios. Galėjo puikiai švokšti ir pasėliams kenkti. Galėjo dėl Jos pyktis kaimynai.

Už valandėlės užeiname pas rašy­tojo pamotę, kuri dabar su antru vyru kaimynystėje atidalyta gyvena. Tačiau ir ji nedaug ką pasako.

— Kai mane vedė, Vincuko jau seniai nebuvo namie, — sako. — Kartais užvažiuodavo, lauktuvių atveždavo. Geras iš jo žmogus.

Sutinku ūkininką iš Kurmiškių sodžiaus. Jis gerai prisimena jauną Mickevičių (kurio tėvai Mickeliais buvę vadinami), ne kartą su juo vaikštinėjęs, jo pasakojimų klausy­davęs. Gudakiemy buvęs senas sker­džius, tačiau įdomus ir gyvas senu­kas. „Palauk, taręs rašytojas, aš jį taip aprašysiu, kad nė nepažinsi. Skaitysi ir stebėsiesi“ Ir aprašęs. Ir visus sudominęs.

Dar nueiname prie Gilšės ežero. Vanduo banguoja, laižo krantus, aplinkui gražios apylinkės. Pasirodo kelios žuvėdros ir gūdžiai suklykia.

Žiūriu į vandenį ir laukiu, ar ne­pasirodys bernelis su mergele, ar nesušvytės pilies kuoras. Tylu. įspū­dinga.