Lioliai ir jų legendos
Lioliai. Per laukus, didžius miškus ir žaliąsias pievas sruvena nedidelis upelis Lokis. Daug kaimų ir miestelių jis juosia savo vingių vingeliais. Ant jo aukštų krantų stovi ir nedidukas Liolių miestelis, jame vos telpa apie šešiasdešimt trobelių. Jų tarpe išdidžiai pasigužęs gražus mūrinis vaistinės namas. Miestelio, viduryje pakilesnėj vietoj stūkso bažnytėlė, senutė, sukumpus gontiniu stogu, trimis bokštais ir medinėmis samanuotomis sienomis. Šventorius apsodintas liepomis, svyruokliais beržais ir šimtamečiais ąžuolais ir gėlėmis; šventoriuj jautiesi, kaip gėlių darže. Bet svarbiausia, kad iš šventoriaus matyti ligios miestelio apylinkės ir patsai miestelis kaip ant delno. Po kairei nuo bažnyčios lygios lankos, iškasinėtos griovių griovėliais, pridaigstytos įvairių kupstų. Po dešinei didžioji dalis miestelio: dvi ilgos namelių eilės.
Prieky nuo bažnyčios telkšo didžiulis prūdas, ežerėlio didumo. Ten, toliau, pro dvaro sodo kampą stypso gražus kalnelis Vainikė. Jis garsus padavimais.
Vienas jų man labiausiai patiko ir todėl ji papasakosiu.
Kalnelis tai esanti senovės pilis, kurios valdove buvusi karžygė Vainikė.
Vainikė turėjusi tris tūkstančius tvirtų gudrių karo žygiuose vyrų. Karžygių dalis stovėjusi miestelyje, pati Vainikė dažniausiai gyvendavosi miestelio dvare. Tiktai ištikus pavojui, slėpdavusis savo tvirto pilyj. Gyvendama dvare, ji, būdavo, einanti saulutei tekant į Lokio upokšli maudytis; Lokis savo paslapčia šneka Vainikę viliote viliojas. Vainike spėdavusi iš upelio šnekos jos laukiančią laimę ir nelaimę, pasisekimą arba subyrėjimą jos sumanymų. Bet Vainike buvusi labai kerštinga ir didžiai narsi karžygė.
Priešams užpuolus pilį, ji juos lengvai išvaikiusi. Guldžiusi mirštamai tūkstantį priešų, ir kova baigusis jos laimėjimu. Paskiau ji surinkusi lavonus, palaidojusi visus į vieną kapą. Užmuštųjų tarpe buvo ir jos kareivių vadas. Jam Vainikė sukasdinusi greta savo pilies kalnelį pagarbos ženklan. Šis kalnelis ir dabar bestovis
Stasys Mankevičius „Lioliai ir jų legendos” // Lietuva 1925 m., vasario 28 d. nr 48., p. 5
