Milda – lietuvių meilės ir piršlybų deivė, romantiška ir paslaptinga, šiandien dažnai vadinama mūsų tautos Venera. Tačiau svarbu žinoti, jog šis Deivės aprašymas paimtas iš Teodoro Narbuto raštų – šio XIX a. autoriaus darbai vertingi kaip kultūrinis paveldas, tačiau kritinis požiūris būtinas. Narbutas ne visada griežtai skyrė istorinius faktus nuo romantinės vaizduotės, todėl jo pateikiama informacija negali būti laikoma šaltiniu, kuriuo aklai pasitikima – veikiau tai mitologinės vaizduotės atspindys, praturtinantis mūsų supratimą apie tautinę savastį.
Šiame straipsnyje atskleidžiamas Mildos, meilės deivės, paveikslas, susijęs su Kauno ir Vilniaus apylinkėmis, senais padavimais bei liaudies dainomis. Aprašomi ne tik mildauninkai – meilės kerus valdę žyniai, – bet ir Aukso amžiaus Lietuva, kur Kauno apylinkės buvo laikomos tikra lietuvių Kiteros versija, klestėjusia meilės dvasia. Narbutas čia perteikia pasakojimus apie rožėmis apaugusią šventą giraitę, Mildos šventyklą Vilniuje, ir net senovinę statulėlę, rastą Kaune, kuri, deja, buvo sunaikinta dvasininko rankomis – tarsi simbolinis meilės deivės sunaikinimas krikščioniškoje epochoje.
Nepaisant moksliškai ginčytinų detalių, šis pasakojimas – tai poetiška mūsų tautinės vaizduotės dalis, kviečianti permąstyti, kokią vietą meilė, moteriškoji galia ir šventumo pajauta užėmė senųjų lietuvių gyvenime. Tai istorija, kurioje realybė susilieja su mitu, o istorinė atmintis – su tautos siela.
Milda
Meilės ir piršlybų deivė, kitaip Aleksotą (Alexota). Kronikose apie ją nėra nieko konkretaus, vien šiokie tokie spėliojimai, tačiau padavimai, pasakojimai ir kai kurios liaudies dainos paaiškina tą mitą. Straipsnyje „Kaunis“ bus nurodyti šaltiniai ir įrodymai; čia suminėsime tai, kas tiesiogiai liečia šią Lietuvos Venerą.
Jai buvo skirtas balandžio mėnuo.
O tyrimai tik vietiniai ir apima Kauno apylinkes, kur toji deivė, matyt, buvo ypač garbinama; vienas iš to labai seno miesto priemiesčių iki šiol tebesivadina Aleksotu. Antikos laikais buvo žinoma stebėtino gražumo nimfa, vadinta Alexothe. Kaip pastebėjau, Kauno apylinkėse tam tikros rūšies kerėtojas ar kerėtojus, padedančius meilėje, kaimiečiai vadina mildauninkais (Mildawnikas).
Iš tenykščių vietų pasakojimų matyti, kad Lietuvos aukso amžiuje Kaunas su apylinkėmis buvo tikra Lietuvos Kitera. Nuostabi vietovė, marios savaime augančių gėlių, puošnesnių už kitas laukines. Gausybė erškėtrožių, o baltosios pilnavidurės rožės pačios želia brūzgynuose, kur anksčiau turėjo būti sodai, geras žemės derlingumas tai tik patvirtina. Šiose laimingose Nemuno ir Neries pakrantėse gyvena iki šiol linksmiausi Lietuvoje ir maloniausių papročių žmonės; jų dainos beveik visuomet apie meile, pulsuoja iš tiesų kiteriška jausmų jėga; iš jų ne viena apdainuoja deivės Mildos grožį. Bet kai kas painioja šią patrauklią dievybę su deive Lietuva.
Esama padavimo, kad Vilniaus Antakalnyje, Gedimino sode, buvusiame dabartinio šv. Petro vienuolyno vietoje, stovėjusi Mildos šventykla arba koplyčia. Buvęs Vilniaus universiteto architektūros profesorius ponas Šulcas tarp mirusio architekto Gucevičiaus popierių aptiko vieną rankraštį, patvirtinantį šį padavimą. Atsimenu tik tiek, kad šio padavimo patikimumu neabejota. Remdamasis šio rankraščio aprašymu, dailininkas Pjetras Rosis nupiešė tą gotiško stiliaus šventyklą.
Kaune buvo rastas tos deivės stabas. Šio atradimo smulkmenas man papasakojo gerbiamas profesorius ponas Laurinavičius. „Reikėtų priminti ir tai, – rašoma jo laiške, – jog amžiną atilsį kunigas Pranckevičius, buvęs Kauno klebonas (klebonavęs maždaug prieš amžiną atilsį kunigą Pucilovskį) savo dienoraštyje (jis ir šiandien yra klebonijoje) taip aprašo šį įvykį:
„Aš, norėdamas savo bute, klebonijoje, pasidaryti sandėliuką, prieš išvykdamas į Kleboniškes, įsakiau nurodytoje vietoje, sienoje, iškirsti angą ir ją sutvirtinti. Ten dirbęs žmogus, išmušęs keletą sluoksnių plytų, aptiko kadaise įmūrytą cinkinę deivės Veneros statulėlę, kurią nunešė kunigui vikarui Mingailai. Kunigas vikaras, skrupulas, nelaukdamas mano sugrįžimo, įsakė tą antiką sudaužyti ir nucinkuoti prikaistuvus bei puodus. Ir įvyko taip, jog to paminklo, kurį senovės lietuvis (vadinasi, tam Dievui meldęsis) bandė išgelbėti nuo pražūties, mūsiškis bedievis Mingaila nenorėjo net pėdsako palikti“. Tai apčiuopiamas įrodymas, jog kadaise buvo deivės Mildos stabai, kuriuos lietuviai itin garbino.
T. Narbutas „Milda” // Lietuvių tautos istorija, I tomas, 1998 m.