Nuotrauka: Piliakalniai vadinami „Pilis“, „Kartuvių kalnas“ ir „Varpinyčios kalnas“. Už dviejų eglių, tolumoje, pievoje, matomi trys vienas šalia kito esantys piliakalniai. Artimiausias ir tolimiausias apaugę retais krūmokšniais. Autorius: Balys Buračas XX a. 3 deš. – XX a. 4 deš. © Vytauto Didžiojo karo muziejus
Grūžių apylinkės kalneliai
Mūsų kalnai. Čia trumpai nurodomos žymesnės Grūžių apylinkės vietos, kurios laukia archaiologinių ir net geologinių tyrinėjimų. Kiekviena vieta – kalnelis, slėnys, pieva turi savo padavimų nuotrupų. Aprašomieji kalneliai arba šiaip jau vietos yra netoli Grūžių bažnytkaimio neplačiame ruože iš rytų į vakarus, imant Paliepių dv., Grūžių bažnytkaimio, Dovydų, Masčionių ir Vienžindžių sodžių laukuose. Šios apylinkės nuolatos galėjo būti, kaipo Lietuvos dalis, Lyvų žemės ordeno iš šiaurės puldinėjamos.
Nebuvėlių kapai
Tai neaukštas apvalainus kalnelis buvusio Grūžių dvaro lauke; tą dvarą valdė graf. Tiškevičaitė. Dabar šis kalnelis paverstas Grūžių parapijos kapais. Nebuvėlių kapuose ligi tol testovėjo du seni, pakrypę, aukšti mediniai kryžiai. Seniau pats kalnelis būdavo įtarinėjamas čiabūvių žmonių, kaip „,vaidinuoklių” vieta, kol jį šventytais parapijos kapais pavertė ir tvora aptvėrė nuo kiaulių knisimo.
Į šoną nuo Nebuvėlių kapų – šiaurės vakarų pusėj tarpukalnės lomoj yra užverstų verdenių. Gerokai dar prieš didįjį karą Joniškėlio ūkio mokyklos rusų mokytojų buvo organizuota ekspedicija toms vietoms tirti. Ji ar kokias keturias dienas tyrusi: esą naktimis tyrėjai, prigludę prie žemės, girdėdavę žemėse dulsų ūžimą. Buvo jų spręsta, jog ties tomis vietomis esą vandens tako ir kad netrukus prasiveršias į paviršę vanduo. Bet ir lig šiol dar nieko vandens prasimušusio aplink nežymu. Tenka pastebėti, kad gipso podirvio, kokis eina pro Pasvali, čia šiose apylinkėse nesitaiko: žemės paviršius – kietas dirbti, molis arba molis su juodžemiu; podirvis maišytas sluoksnis molio, sluoksnis žvyro ir t. t. Gipso ruožas nuo šios apylinkės į rytų pusę Pasvalio-Saločių link bus apie 15-20 kilometrų atstumo. Tiesa, šiaurės šone dar už kelių žvyriuotų kalnelių koks kilometras antras į šalį „Šilia”. Tai apie 100 hektarų ploto puzrynė, durpynė vietomis iškirsta, vietomis apžėlusi beržais ir gailiais. Iš jos faktinai grioviais prasideda Mušos intakai: Máučuvis, Plonė, Islikis. Tie visi upeliai nusisuka į šiaurę, Latvijon; joks upelis neteka į pietus, kadangi tuojau netrukus eina ilgos pakilios vietos su išmėtytais kalniūkščiais lygiagrečiai su Mūša iš vakarų į rytus.
Šiaip jau šiose apylinkėse žemės įdubimų žmonės neatmena, kad atsitiktų.
Apie 1905 metus prie Nebuvėlių kapų keliatą kartų buvusio Grūžių dvaro kumečiai buvę išarę pinigų. Tuos pinigus atėmęs tuo laiku buvęs dvaro urėdas Būgaila ir,,pėlėpotinas” Parčevskis ir kaž kur išvežę. Kokie, kieno ir kurių laikų pinigai yra buvę, sunku pasakyti.
Anot pasakojimų prie Nebuvėlių kapų seniau buvęs Nebuvėlių sodžius. Kad tai gali būti tiesa, liudija dar nesenai aptikti panašios į, pirtį trobos pamatai. Šis sodžius ponams prasikaltus, tapęs išdraskytas, gyventojai išvarinėti į kitus, tuokart užvestus statyti apkartės sodžius. O Nebuvėlių sodžiaus laukų žemės paverstos dvaro žeme ir pastatytas Grūžių dvaras – Mažieji Grūželiai. O kur dabar stovi tie Grūžiai, buvęs tik vienas stipriai pasituris viensėdis. Dar ir šiandieną išilgai dvaro sodo (dabar klebono) tebežymi žemėse pamatai. Iš tokių buvusių Nebuvėlių sodžiaus gyventojų yra žinomas ištremtas į Vienžindžių sodžių – į vakarų pietus nuo N. Kapų 2 klm. – gyventi ūkininkas Aperávičius.
Savo laiku (dabar jau ne) Nebuvėlių kapai ir visa jų apylinkė baugindavusi žmones: vienoj jų pusėj vaidindavęsis katinas, kniaukdamas, kitoj – visą dvylikę valandą nakties giedodavęs gaidys.
Koplyčkalnis
Kalnelis jau baigiamas iš dviejų pusių ardyti, keliui žvyrą imant. Jis stovi į vakarus netoli nuo Nebuvėlių kapų Dovydų sodžiaus lauke. Čia, kalbama, esanti senovėj nusmegusi ar smėliu užnešta bažnyčia; kartais pasakoja, jog kažkieno rūmai esą prasmegę. Netoli jo, truputėlį į žiemių rytus kito tokio pat, bet jau šiandien ariamo nužulnaus kalnelio prieškalnėj slėny jau nebeatmenai yra užversta gili verdenė. Apie tą verdenę vaidindavęsi: juodas gaidys giedodaves.
Pašilio Kalnas
Jis, skaitant nuo Nebuvėlių kapų vienoj eilėj, bus trečias aukštokas kalnelis ir stovi į žiemių vakarus nuo Koplyčkalnio pusės arti kilometro tolumo. Tarp Pašilio kr. ir Koplyčkalnio yra pieva; seniau, matyt, čia miškas žėlęs. Toj slėniuotoj pievoj, kol dar sodžiai nebuvo išsidalinę, buvo prikasiota Dovydų sodžiaus linmarkų; šiandien jos baigia akti, o pieva nusausinta ir nuokalnėliai išarti.
Pašilio kalnas visas sveikas, nebent vietomis piemenų ar pusbernių prieš 15 metų pakasinėtas, beieškant „,degančių pinigų” ir del smėlio minkštumo kasioti. Kalbama, jog rusų valdžia draug su ponais buvusi uždraudusi šį kalną kasinėti ir iš jo smėlį keliams imti. Kalnelis gerokai patisas iš vakarų į rytus, statokas, šiek tiek linktelėjusia vidun viršukalne. Iš jo toli matosi: į pietus žiūrint, jis aukštesnis už lygiagrečiai su Mūša einantį nuo Linkuvos į Saločių pusę kūbri (jis kaip ir to kūbrio žieminiam šlaite stovi). Ypač nuo jo toli plačiai matosi žiemių apylinkė apie 15 kilometrų tolumo. Tuoj po kokio 2 klm.; plačios „Šilios” pūzrynės, neaukšti Rudžionių sodžiaus lauke kalniukai Ančkalnis, Kapeliai, Čigónkapis.
Vieną vyriausią aiškiausią grandinę sudaro keliolika kalnelių, imant iš rytų į vakarus, kurių žymiausia grandis, t. y. aukščiausia vieta bus Pašilio Kalnas. Jie paeiliui netoliese nuo vienas kito eina šiaip: 1. Làpkalnis, 2. keli bevardžiai kalneliai, 3. Nebuvėlių Kapai, 4. keli bevardžiai kalneliai, 5. Koplyčkalnis, 6. Pašilio Kalnas, 7. Katmilžiai, 8. Raudonkalnis, 9. Jónkalnis, 10. Bulviakalnis, 11. Kapai, 12. Žogrynė, 13. Vaisginis, 14. keli bevardžiai kalneliai, 15. Kertuotis Kalnelis, 16. Maščiónkapiai, 17. Maščiónkalnis ir 18. Kriaučkromis, kalnelis ties Turčinų kaimu. Ties viduriu šių visų kalnelių į žiemius per „Šilią“ eina pasagos pavidalo (išlinkimo kupra į šiaurę) kalva, vietomis visiškai lyg nutrūkdama.
Katmilžiai
Kalnelis stovi Dovydų sodžiaus pakluonėj tarp Pašilio, Raudonkalnio kalnelių. Jis neaukštas, išduobėtas, žvyrą beimant; čia yra keli rūsiai bulvėms kasti. Daug metų atgal kartą rudenį prieš išskrisiant susileidęs gandrų pulkas žudęs vieną gandrą, kam jis neišperėjęs tą vasarą nė vieno gandriuko. Gandrų pulkas įsikibdaves į bevaikį gandrą snapais, iškeldavę jį aukštyn ir staiga priilsus leisdavę žemyn. Taip kartoję daug kartų, kol pagaliau užmušę. Paskui gandrų pulkas pakilęs ir išskridęs savais keliais.
Raudonkalnis
Šis kelnelis stovi tarp durpiniuotos „šilios”, Pašilijo, Katmilžių ir Jonkalnio kalnelių. Iš jo seniau keliams taisyti smilti imdavo. Jo šlaite yra gera, vandeninga, dabar ėmusi akti verdenė.
Jonkalnis
Jis stovi tarp Vaišginio ir Raudonkalnio kalnelių; išduobėtas, pakilus. Kalnelio šone stovi verdenė, kurioj, kad ir sausymečiais, aplinkiniams gyventojams vandens nestinga. Seniau apie tas vietas žvakelių, pagaliau, ir vaiduoklių maišydavęsi.
Bulviakalnis
Aukštokas, mažai iš vakarų pusės keliams žvyro praimtas kalniūkštis; jo viršus visas Dovydų sodž. bulvių rūsiais paverstas. Išimtame kalnelio šone giliai smėly daug žmogikaulių barkšo. Taip pat reiškiasi akilai zigzagais rudi, vietomis popilki pūvenų žemės sluoksniai. Keli sieksniai nuo jo yra kitas kalnelis, paverstas katalikų kapais ir dailiai apmūrytas, aplink berželiais apsodintas.
Vaisginis
Smėlio kalnelis tarp Jónkalnio, Bulvekalnio, Maščiónkalnio, Taldaráldos ir Žvirgždynės. Iš jo smėlį keliams ima. Kadangi lengvai kasamas, baltas, vietomis gelsvas smėlys, tai piemenų labai mėgiamas kasioti. Jame iš visų šios apylinkės kalnėtų kalnelių daugiausia žmogaus kaulų randama. Mano piemenavimo laikais (1905-1910 m.) buvo rasta devyni rusų skatiko didumo pinigai, atmenu, gelsvai blizgą ir nelygiu, drumblėtu paviršiu ir keliata sužialiavusių grandinėlių. Čia auksčiau dažnai vaidindavosi. Prieš d. karą dovydiečiai esą matę keliatą nakčių iš šio kalnelio iškylant vasarą didelius ugnies kamuolius.
Jurgaičių pilies kalnas
Šis kalnas yra Meškuičių vls. Šiaulių aps. Važiuojant plentu iš Šiaulių į Joniškį jis bus kokie 5 klm. nuo plento dešinėj į rytų pusę. Gelžkeliu iš Šiaulių į Joniškį važiuojant, visai pro šį kalną tenka važiuoti. Čia buvusiuose žmonėse jis yra vadinamas šiais vardais: Jurgaičių pilies kalnas, Jurgaičių kapai arba Kryžių kalnas.
Jurgaičių pilies kalnas beveik apskritas, bent kiek ilgėlesnis iš rytų į vakarus, įdubusia plačiai ir apigiliai viršūne. Tas įdubimas kas kart platyn ir gilyn eina. Pats kalnas bus apie 70 metrų ilgumo; platumo kiek mažiau – 60 metrų, aukštumo jis kaip dviejų gyvenimų miesto namai ligi pastogės. Jis visas, kiek kasi, kiek nekasi, smėlio, smilties. Žemių keliams taisyti iš jo neima: užginta esą. Medžio jokio jame neaugo ir neauga. Šiaip jau visa viršūnė ir šlaitai apžėlę žole. Arti kalno jokio upelio nėra. Aplink jį eina arba pievų ganyklos, arba ariama žemė. Tvyksančių balų nėra, o tik sausa loma, su mažais kūbreliais. Kalne šiandie yra likę apie 50 sveikų kryžių. Prieš karą buvę virš 200 kryžių, bet jie vokiečių laikais daugiausia vietinių gyventojų, ypač naktigonių, kurie ir lig šiol tebegano arklius kalne, išnaikinti, sukūrinėti. Likusieji ir buvę kryžiai mediniai; kiti jau senai statyti, visaip išraityti, išdrožinėti, apsamanavę, senoviški, pakrypę. Yra ar du tik akmens kryžiai, esą turtingų žmonių statyti. Kalnas nėra buvęs niekados aptvertas. Čia taip pat niekumet nėsą nei numirėlių laidoję. O ta kryžių daugybė šitaip atsiradusi. Įvairi ligoti, negaluojanti ar nelaimingi žmonės darydavę ir tebedaro apžadus ir statydavę kryžius. Pačiame kalno įdubime riogso jau lendanti į žemes sena plytų koplytėlė, kurioj yra kažkokio šventojo neaiškus paveikslas. Vasaros metu, taip seniau, taip ir dabar, suvažiuoja (laikas nepaskirtas) iš arti ir iš toli daug žmonių maldininkų „su apžadais” ir eina keliais apie tą kalną, melsdamiesi tam tikrai savo intencijai. Šioji vieta žmonių laikoma nepaprasta, neišaiškinama, stebuklinga vieta. Esą buvę daugybė atsitikimų, kad išgydavę liguisti arba raiši žmonės, padarę tame kalne apžadus, būtent, svarbiausia, tame kalne kryžių pastatę. Vienas mano fiksuotas išgijimo atsitikimas toks: Liūdas Gelažis, 9 metų amžiaus, iš Joniškio m. sunkiai ir neišgydomai sirgęs; motina padariusi apžadus pilies kalne, jog, jei pagyṣiąs sūnelis, tai nuvyksiąs į kalną pasimelsti, ir vaikas išgijęs. Šiemet (1922 m.) jis einąs 16-sius savo amžiaus metus.
Anot parlaukiečių žmonių padavimų, senų senovėje toj vietoj, kur dabar stovi Jurgaičių sodžiaus pilies kalnas, jokio kalno nebuvę. Stovėjusi tik toj vietoj kažkokia bažnyčia, o aplinkui žaliavę pušynai ir eglynai. Kartą ištikusi baisi audra, žaibavę, griaudę, ir perkūnas trenkęs į tą bažnyčią, o viesulas užnešęs ją smėliu. Taip pasidaręs aukštas, pradžioj neturėjęs jokio įdubimo viršukalny, smėlių kalnas. Tai esą atsitikę, švedų laikais.
Kadangi šis kalnas buvo didelis ir taip neišaiškinamai atsiradęs, vietiniai žmonės taip pat bijojo jo kasinėti, ir kalnas likęs nejudintas. Žmonių pasakojimais, dar senokai, klebonaujant Meškuičiuose vienam kunigui, ji tas kalnas sudominęs. Taip, kunigas, surinkęs apylinkės vyrų būrelį, bandęs pakasti kalno viršūnę per įdubimą. Bedirbdami jie esą prikasę užneštosios bažnyčios stogą; vienas kasėjų įlindęs pro stogą į bažnyčią ir išnešęs kelius liktorius. Netrukus po kasinėjimo tam pačiam klebonui prisisapnavę naktį, jog jis privalas tuos iškastuosius liktorius grąžinti atgal į kalną. Klebonas kuri laiką dar lūkuriavęs ir varęs savo darbą toliau kalne. Ir bekasinėjant esą sutraukę, surietę į krūvą kažkokį vieną kasėją. Klebonas išsigandęs ir liepęs atgal į duobę iškastuosius liktorius sudėti; pats iš Meškuičių nuvykęs apšlakstęs švęstu vandeniu duobę ir liktorius, įsakęs užlyginti duobę ir niekam nieko nebekasinėti. Po to sutrauktajam kasėjui belikę padaryti apžadus, einant keliais aplink kalną, ir jis pasveikęs.
Pasakoja, jog ir šiandien dar apie pilies kalną naktį 12 val. kartais, kaip ir seniau, pasirodą viščiukų, vištų, kačių ir bėginėją tol, kol gaidys sugiedas; užgiedojus gaidžiui, jie pranykstą. Tai, esą, velniai klajinėją, neturėdami sau vietos, ir todel pasiverčią visokiais gyvulais.
Dar, šneka, buvęs toks atsitikimas. Jurgaičių sodžiaus arkliagoniai – tai buvę senėliau pamatę naktį pilies kalne pinigus degant. Tuojau sujudę kasti toj vietoj kalne, kur liepsna matėsi, ir radę katilą auksinių pinigų. Kad ir drąsiausis pusbernis bijojęs visų pinigų imti iš katilo, o tik nedaug tepasisėmęs. Tas, kuris ėmęs pinigų, sekančią naktį sapnavęs, tartum kažkoks balsas jam sakęs: jei kasi pinigus, neužmiršk, kad aš tau tik paskolinu juos ir po laiko turėsi vėl grąžinti atgal. Pusbernis išsigandęs atbudęs ir rytą viską prisipažinęs savo šeimininkui. Šeimininkas tuoj pasiekęs Meškuičių kleboną. Klebonas su bažnytine ceremonija nuėjęs pinigų vietos šventyti. Ir kai vėl atkasę katilą su likusiais pinigais, kurie blizgėję, kaip auksiniai, pasimeldęs, apšlakstęs juos švęstu vandeniu. Katilas tik sužvangėjęs ir nugrimzdęs į dugną. Bet pusbernis anų pinigų nebegrąžinęs
Nepertoliausia pilies kalno yra nežymių kalniūkščių: vieni nuo kalno tolumo 40-50 metrų, kiti taip 70-80 metrų. Vokiečiams karo metu tiesiant geležinkelį nuo Šiaulių pro Meškuičius į Joniškio pusę, buvo imamas iš tų neaukštų kalvų smėlys keliui pilti. Kaip tik tarp pilies kalno ir tų kalniūkščių per viduri eina dabar geležinkelis. Tų kalvų yra viso 5-6. Beimdami smėlį, vietiniai žmonės radę giliau žemėse daug žmonių kaukolių ir šiaipjau kaulų, radę švedmečio kardų, medalių. Dar ir šiandieną seni žmonės atsimena pasakojimus, jog apie tas kaip tik vietas buvę smarkių su švedais mūšių, kurie kovęsis su „paliokais”. Švedai ėję tuokart nuo Šiaulių pro Joniškį į Kuršą.
Sindriūnų piliakalnis
Važiuojant iš Joniškėlio į Pasvali ties Sindriūnų sodžium dešiniame Mūšos upės krante stovi vadinamas Sindriūnų piliakalnis. Jis stovi prie pat Mūšos kranto tartum apjuostas jos intako upelio, kuris atiteka iš pietų pro Mekšrių kaimą. Iš tolo kalno tik viršūnė, daili, kiek pailga, įdubusiu viršum, tematyti. Piliakalnis yra slėnioj vietoj, ir tartum apvestas plačiu, žolės prižėlusiu grioviu. Už grivio, vakarų ir rytų pusėse prasideda tuoj ariami laukai. Pats kalnas sužėlęs, nė kiek nepraimtas ir neturi jokio medelio, nei kryžiaus. Kokia jo istorinė praeitis, man sunku pasakyti tuo tarpu. Viena, ką galiu paminėti, tai beg ne tas pats ,,Pasvalio piliakalnis” bus, kurį mini Gedimino laikų istorijos lapai.
Apie Sindriūnų piliakalnį yra užsilikusių kažkokių laikų ir kažkokią epochų vaizduojamų pasakojimų. Man yra tekę tokį padavimą nusiklausyti.
Esą, labai senai gyvenęs čia ponas, kuris aplinkui valdes didelius žemės plotus ir turėjęs savo dvarus ir kaimuose vergus. Vidury jo žemės, kaip tik toj vietoj, kur dabar Sindriūnų sodžius prie Mūšos kairėj jos pusėj, stovėję jo rūmai. Ponas buvęs labai piktas ir žiaurus pavergtiems. Todėl visi jo nekentę. Jei kas jam pasipriešindavęs ar nepaklausydavęs jo, tuojau liepdavęs tvoti beržinėmis rykštėmis. Jei dar kartą tas pats asmuo priešindavęsis ponui, jis įsakydavęs tam tikrais prietaisais badyti kojas nusikaltėliui. Trečią kartą nepaklausius, ponas arba „neklaužadą” parduodavęs kitam ponui su visa jo šeimyna arba išmainydavęs ant arklio ar šuns.
Žmonės ašarodami pildę pono liepimus; visą dieną jie dirbdavę dvare. Namie pasilikdavę tik vaikai ir seneliai, kurie tam tikru laiku turėdavę ponui pristatinėti ar nupintų rėčių, ar nuvytą virvę ir k.
Nors pavergtųjų valdovas likęs visai sukrypęs, galva ėmusi kretėti, balsas nuo keiksmų užkimęs, vis tiek dar dažnai plusdavęs savo vergus, ypač rugiapiūčio metu. Kas tik nors kiek ponui nepatikdavę, ir žmonės išgirsdavę keiksmą, kuris dažniausia baigdavęsis šiais žodziais:
„Tu kvailas, tavo pati kvaila, tavo vaikai kvailiai, tavo tėvai kvailiai ir dosic (dość)!”
Jau pavergtieji buvę tiek pripratę prie pono žvėriškumo, jog jo keiksmai tapę jiems visai paprasti. Jie žinodavę, kada ponas rėksiąs. Pamatydavęs ponas motiną, einančią į pagube savo vaiko papenėti arba vyrą atsigerti, tai pirmučiausia išgirsdavę iš pono lūpų minėtą pasakymą.
Ponas senęs. Jis pamatęs, jog jo dienos esą suskaitytos, ir pasišaukęs savo įpėdinį, liepęs, jam mirus, palaidoti jį abiejų tų upių santeklyje ir supilti pavergtųjų kepurėmis ant jo kapo aukštą kalną; kalno viršūnėje liepęs užmauti jo paties kepurę galybės ir garbės ženklą.
Ponui mirus, pavergtieji gyventojai labai nudžiugę… Bet ne ilgam tas jų džiaugsmas buvęs. Per kelias dienas po jo mirties, žmonės iš jaunojo pono gavę įsakymą eit ir supilt kepurėmis mirusiam ponui kapa.
Išgąsdinti, suvaržyti žmoneliai išpildę ir šį paskutinįjį pono liepimą.
Kalnas pilti trukęs trejus metus. Galop išaugęs aukštas, žmonių kepurėmis supiltas kalnas. O viršukalny buvusi, kaip ponas mirdamas buvęs sakęs, pamauta raudonakráikė jo kepurė, kuri esą daug metų vis dar tebekabėjusi kalno viršūnėje. Bet per laiką ši kepurė taip susmegusi į žemes, jog dabar dar toj vietoj, kur ji stovėjusi, yra galima matyti įdubusią, apvalią duobę.
To pono rūmai ir sodai įsmegę į žemę, ir toj vietoj pasidaręs ežeras. Bet ilgainiui ežeras užakęs, pranykęs, ir ten, sulaukus lengvesnių laikų, buvę pavergti apylinkės gyventojai pasistatę sau trobas ir pasidaręs sodžius Sindriūnai.
P. Butėnas „Mūsų kalnai” // Mūsų senovė (Tilze). – 1922 m., t. 1, kn. 4/5, p. 590-597.