Paveikslas: Rudaminos piliakalnis. Pirmame plane – užsėti laukai, toliau piliakalnis su keletu medžių. Kairėje prie piliakalnio – sodyba, už jos – kalvelė, apaugusi medžiais. Horizonte plyti miško juosta. Autorius: Antanas Žmuidzinavičius 1954 m. © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Dzūkų kraštas. Jo gamta ir senovės liekanos
Ek, Lazdijai. Mažiausia išskirtų Lietuvos kampėlių eilėje reikia skirti Seinų ir Alytaus apskričių dzūkų kraštas. Įdomi šio krašto gamta ežerų ir vingiuotų kalnų-kalnelių gausumu, dar įdomesnė ji gali būti joje paslėptomis galybėmis. Čia randi daugybę šaltinių, kurių vanduo apie geležies rūdą skelbia. Čia yra dideliausių išteklių gerų durpių. Pats pagaliau akmenų gausumas privalo būti geriau įvertinas, negu kad dzūkų kaimietis vertina, versdamas juos į duobes ar durpines.
Įdomus šis Lietuvos kampas ir praeities liekanomis. Čia išdidžiai žvalgos Rudanimos piliakalnis, kokio antro Lietuvoj nerasi. Čia randasi ypatingos struktūros Ežerėlių piliakalnis, Žmonių, Barčiu, Obelijos ir kiti.
Tačiau, šis kampas vis tik lieka mažiausia ištirtas. Taip, kokis varstas į pietus nuo Lazdijų yra Dzievuļiškių (Dzyviliškių) ežeras. Į tą ežerą yra įsikišęs smailiais stačiais šonais kalnelis viršune lyg nupjauta ir įdubusia. Seniau, matyti, jisai buvo iš visų pusių vandens apsuptas. Ežeras dabar anka, ir kalnelis pasijuto sausumon patękęs. Visas reginys nekrinta akin nei kolosaluniu, nei vaizdingumu (ežero krantai visai pliki) yra tačiau labai reikšmingas: šio kalnelio būta lietuvių stabmeldžių šventovės. Jis buvo jų religinių apeigu, maldos vieta visai apylinkei. Pats vardas „Dzievuliškių (Dzyviliškių) ežeras“ primena tą laiką “dzievulius“. Vis tai lig šiol nepastebėta, kad tačiau reiktų giliai įsidėmėti ir tirti.
Įdomus šis kraštelis, ypač kalbininkams. Taip, šventežerio valsčiuj randame Vaideliotų Žnicos (Žnica), Birutos kaimų vardus. Kuriuo būdu šie vardai šia lytimi čion atkeliavę, ar kilę ir pasilikę? Yra vėl daug ežerų ir kaimų bei miestelių vardų, skambesiu gana įdomių ir nebesuprantamų dabar. Imkime kad ir šiuos vardus: Simnas (miestelis), Spernia (dvarelis), Skovagaliai (kaimas), Roliai, Agariniai, Šutvė, Aigininkai (vis kaimų vardai); Rimietis, Meteliai (ežeras ir kaimas) ir daugybė panašių. Vis tai pribrendusi medžiaga mūsų kalbininkams. Praeities tyrėjas nieku būdu pro šios rūšies žodžius abejingai negali praeiti. Įdomus šis dzūku kraštas, tik jis laukia tyrėjų ir nesulaukia.
Dzūkų krašto gamta ir senoves liekanos // Lietuva 1922 m., rugs. 8, p. 5