Mūsų krašto istorinės vietos Vilkemrgė

V. Bičiūnas „Mūsų krašto istorinės vietos“ // Trimitas. – 1931, Nr. 29, p. 564-565;

Viena iš žymiausių Lietuvos is­torinių vietų (Šalia Vilniaus, Kauno, Kernavės ir Trakų) yra Ukmergės arba Vilkmergės miestas.

Nesigilinant į to miesto pavadi­nimo išaiškinimą, pravers tačiau pažymėti, kad pats miesto vardas yra susijęs su dviem skirtingais pa­davimais.

Tie, kurie miestą vadina Vilk­merge, pasakoja, kad nebeatmena­moje senovėje toj vietoj, kur dabar yra miestas, buvo pilis. Toj pily buvus galinga merga — žiniuonė, turėjusi prijaukintą vilką. Tąją mer­gą, girdi, „Vilkmerge“ žmonės va­dinę, o vėliau tuo vardu ir pilį bei miestą praminę

Tie, kurie miestą vadina Ukmer­ge, tvirtina, kad senovėje toje vie­toje būta ne pilies, bet žinyčios. Toje žinyčioje buvusi vaidilutė, paš­ventės žvejo duktė. Toji vaidilutė pamilusi karžygį — kryžiuotį. Už tai žyniai nuteisę ją dievams paau­koti.

Ukmergės (arba Aukmergės) var­das, girdi, nuo to ir kilęs, kad to­je vietoje neištikimoji vaidilutė — atseit, merga — kaip auka žuvusi.

Vilkmergės, miestas stovi prie pat šventosios upės, labai gražioje vie­toje. Tačiau vietos gražumas tik nuo upės į miestą pažvelgus akį veria.

Vilkmerge, be abejo, yra viena iš seniausių Lietuvos gyvenamųjų vietų. Josios vardas minimas seniausiose kronikose (metraščiuose). Spėjama, kad Vilkmergė prieš de­vynis šimtus, metų buvo įsteigta. Vilkmergės steigėjas, girdi, buvęs pasakingojo Palemono (Nemono) draugas Dausprungas.

Mūsų senovės padavimų tyrinėtojas ir aiškintojas Jonas Žilius šiaip nupasakoja padavimą apie Dausprungą: Dovsprungas (Daus­prungas?), Skitavraso (Skitauraso) vardu, Palemono draugas, ėjo Šven­tosios upe (nuo Nemuno V. B.), rado labai gražią ir tinkamą piliai vietą, kuri jam patiko; jis ten apsi­gyveno, įsteigė gardą ir pavadino jį Vilkmerge, o patsai pasivadino Deltuvos (Dzievaltavos) kunigaikš­čiu ir ten pradėjo platintis (Lietuvos Chronikos 2 psl.).

Tasai pats Dausprungas įkūrė netoli Vilkmergės Deltuvą (lenkiš­kai Dzievaltavą), kas reikštų — Dievo gyvenimą, o viešpataudamas Vilkmergėje, tvirtino savo valdas iki panerio ir iki padauguvio). (Stryjkowskis — 85 psl.). — (J. Žilius „Palemonas ir jo padermė” — 35 psl.).

Nuo XIII a. Vilkmergę dažnai pradeda puldinėti įsikūrę Rygoj kardininkai. Pietų linkme vokiečių riteriai traukė į Lietuvos gilumą, bet ties Vilkmerge jųjų ga­lybė ne kartą sugniuždavo.

Senoji Vilkmergės pilis, greičiau­sia, iš medžių buvo statyta, todėl pagarsėjo ne tik savo sienų tvirtu­mu, kiek gynėją narsumu.

Ypatingos svarbos įgyja Vilkmer­gė per kruvinus vaidus tarp Jogai­los ir Vytauto dėI Lietuvos sosto. 1391 m., kryžiuočių, grosmeisterio Konrado Valenrodo padedamas, Vytautas Didysis nesėkmingai mė­gino Vilnių paimti. Negalėdamas Gedimino sostinės užvaldyti, to paties grosmeisterio padedamas jis puolė ir sunaikino Vilkmergės pilį, kurioj buvo Jogailos brolis ir vie­tininkas Skirgaila įsistiprinęs.

Antras minėtinas tarpusaviu ka­rų įvykis, įamžinęs istorijos raš­tuose Vilkmergės vardą, tai kova tarp lenkų karaliaus Vladislovo Varniečio vietininko Zigmanto Kęstutaičio ir nuo Lietuvos sosto nu­mestojo Švitrigailos.

Surinkęs mišrią kariuomenę iš gudų, čekų, sileziečių ir kardininkų, Švitrigala puolė Lietuvą ir net Vilk­mergės miestą pasiekė. Jojo ka­riuomenės vadovu buvo Zigmantas Kaributas, kurs anksčiau, Vytauto Didžiojo pavedamas, valdė čekus.

Lietuvių ir lenkų kariuomenei, gynusiai kraštą nuo puolikų, vado­vavo patsai didysis kunigaikštis Zigmantas Kęstutaitis. Abi kariuo­menes smarkiose kautynėse dviem atvejais susikirto. Pirmosios kauty­nes įvyko ties Pabaisku, netoli Vilk­mergės, bet antrosios, daug smar­kesnes ir lemiamos, ties pačia Vilk­merge. 

Tūkstantine kardininkų kariuo­mene toje kovoje tirpte sutirpo. Žuvo ir pats josios vadas Lyvžemio ordino grosmeisteris Pranciš­kus Kirchshoffas. Švitrigailos du sūnūs pateko nelaisvėn, bet jisai pats laimingai iš priešų rankų pa­spruko.

1435 metų kovą ties Vilkmerge istorininkai lygina su Žalgiriu, nes toje kovoje žuvo kardininkų galybė lygiu būdu, kaip ties Žalgiriu kry­žiuočių ordinas.

Dar Vytauto Didžiojo laikais Vilkmergė buvo žymus politinis ir ekonominis centras. XV-ame amžiuje Vilkmergės apskritis buvo apėmusi didžiulius plotus: bemaž visą Aukštaičių kraštą. Tame pat amžiuje karalius Zigmantas I suteikia Vilk­mergei Magdeburgo teises.

Vilkmergės pirmoji bažnyčia ir parapija įkurta 1387 metais Jogai­los rūpesčiu. 1579 m. karalius Steponas Batoras Vilkmergės baž­nyčią dosniai sušelpė. XVI-me am­žiuje, protestantizmui Lietuvoje įsi­galėjus, ir Vilkmergėj jis randa ne­maža sekėjų.

Už kelių kilometrų nuo Vilkmer­gės esančioj Deltuvoj buvusioji kal­vinų kirkė lig šiol išsiliko.

Pačioj Vilkmergėj XVII-me am­žiuje įsikūrė pijorų vienuolija, atvy­kusi čia iš Lenkų. Pijorai varžėsi su jėzuitais ir lenkų karalių buvo remiami.

Jie daug prisidėjo prie Vilkmer­gės apylinkių aplenkinimo. Tais laikais Vilkmergė turėjo dvi bažnyčias: vieną parapinę, o kitą pijorų. Parapinė bažnyčia buvo medinė ir pereitame amžiuje sudegė. Po to rusų valdžia neleido naujos pasta­tyti, o sudegusios bažnyčios vietoje pastatė cerkvę (dabar toji cerkvė antrąja bažnyčia liko).

1711 metais, eidami per Lietuvą į Ukrainą, Vilkmergę buvo paėmę švedai ir baisiai ją sunaikino. Pa­baigoj XVIII amžiaus Vilkmergė vėl atsistatė. Rusams Lietuvą užval­džius, Vilkmergė vėl liko apskrities centru.

Per abu lenkmečius (1831 ir 1863 m.) Vilkmergė buvo veikli įvykių dalininkė. Be ko kita 1831 m. sukilėlių vadas Zaluskis Vilkmergėj bu­vo surengęs žygį į Vilnių. Vėliau čia Gelgaudo kariuomenė mėgino įsistiprinti, ir prieš rusus atsispirti. Ne vien pati Vilkmergė, bet ir josios apylinkės minėtinos dėl daugelio istorinių įvykių, su kuriais josios buvo susiję. Viena iš tokių istorinių vietų yra Deltuva.

Kaip jau iš ankstyvesnio pasako­jimo matyti, Deltuva atsirado vienu laiku su Vilkmerge, ir net kurį laiką varžėsi dėl pirmenybės.

Keli kilometrai nuo Deltuvos prie Senės upelio su Šventąja santakos ant kalnelio jau žaliavo ąžuolynas, ženklindamas vietą, kurioje kunigaikštis Utenis savo tėvą Kukovaitį 1221 metais palaidojo ir ant jo kapo akmens statulą pastatė.

Su viršum du amžių apylinkės žmonės garbino tą vietą, laikydami ją šventą. Nūdien josios niekas daugiau nebegarbina, tačiau vardas — „Kukovaičio kalnelis“ lig šiol vis tebeminimas. Seniausiais Deltuvos savininkais po didžiųjų Lietuvos kunigaikščių yra buvę kunigaikščiai Gentvilai, kurie, sako, vėliau Kulviečiais pasi­vadinę. Iš Kulviečių Deltuva Dau­mantams teko, iš Daumantu — Kesgailoms. Vienas iš Kesgailų — Mykolas, Vilniaus vaivada ir didy­sis Lietuvos kancleris 1776 m. at­statė ir dosniai sušelpė Deltuvos parapinę bažnyčią. Iš vėlyvesnių Deltuvos savininkų minėti Šiemetai, Podbereskiai.

XVI-me amžiuje Deltuvoj ir kal­vinų kirkė atsirado, kuri Podbereskių ir ypač Gružauskų dosniai buvo šelpiama.

Ne per toli nuo Deltuvos vidur­kelyje tarp Šėtos ir Vilkmergės yra dar viena įsidėmėtina vieta — tai Siesikai.

Siesikai stovi prie ežero. Vyriau­sioji jų įžymybė — mūro pilis, statytoji ne vėliau kaip XV amžiuj. Jau XIII-me amžiuje Siesikai minimi Utenos kunigaikščio Daumanto ainių (Ramunto ir kitų) tėviške. Daumanto ainiai ilgainiui kunigaikščiais Siesickiais pradėjo vadintis ir tarpais valdė Deltuvą, Leonpilį ir kitas apylinkės vietas.

Daumantų — Siesickių giminei pasibaigus, Siesikai teko kunigaikš­čiams Radvilams, iš Radvilų Siesikus perima Daugėlos, kurie savaip per­stata senąją pilį, savo reikalams ją pritaikydami.

Siesikų bažnyčia, greičiausia, Vy­tauto Didžiojo laikais įsteigta. Vie­nas iš seniausių tos bažnyčios šel­pėjų buvo bajoras Baltrus Snukis, užrašęs 1441 m. žymią dalį savo turto. Tačiau dabar tebestovinti Sie­sikų bažnyčia, berods, 1537 metais Abromo Siesickio (ir jo trijų brolių) lėšomis statyta. Taip trumpai suglau­dus, atrodo Vilkmergės ir josios apylinkių praeitis.