D. „Karžygių kalnas“ // Trimitas. – 1931, Nr. 32, p. 6285;
Pro Jurbarką, šilus perkirpusi, teka Mituva. Jos statūs skardžiai šlėkais apsodinti, žėri veidrodžio atošvaistomis prie Jurbarko sienų. Seni Vasilčikovo rūmai, didelis sodas, dūli ant Mituvos kranto. Garsių rūmų griuvėsiai mena praeitį ir skaudžios tikrovės paliesti, lyg ašaromis verkia, kai ryto saulė žaidžia upės topolių šešėliuose.
Pro bažnyčią, miestelį perkirtusi, vingiuojąsi Imsrė, sriauni upelė. Dilgės ir karklai svyruoja jos krantuose, o ji pati Jurbarką nuplovusi, krinta Mituvos glėbin ir abi seserys, abi legendomis apsuptos, Nemune skandinasi, krantus sudildo.
Prie Jurbarko, Imsrės apsuptas, stovi Bišpilio kalnas. Bišpilis, Vištpilis, vadina jaunieji tą kalną, o seneliai pasakas legendas atsiminę, gali pasakyti daug legendų apie garsų Bišpilj. Tokia legenda pasakodama senų žmonių.
Prie Bišpilio kalno, apylinkėje, kiek apima klaidžiodamos žmogaus akys, už šlekų, už girių buvo keturi dvarai, keturios pilys. Balti, raudoni bokštai spindėjo dangaus mėlynose mariose įkritę ir praeivio akį viliojo. Užklysdavo į pilis kunigaikščių bičiuliai, medžiotojai, jų ąžuolų pavėsyje, sidabrabarzdžiai vaidilos dainas posmuodavo, seni kariagos žygių pasakas sakydavo.
Su visais, su keleiviais, užklysdavo ir priešai ir jų akis viliodavo bokštai. Ir dažnai viliojo kryžeivių akis, dažnai Mituva Ir Imsrė krauju paraudavusios, puldavo į Nemuną, į mėlynas Baltijos marias skubėdavo.
Vieną kartą iš visų keturių šalių, kaip audros vėjai, užpuolė pilis priešai ir veltui kariavo narsūs karžygiai, veltui ginklai suokė. Pilis išgriovė, karžygius, kaip žalio šilo pušis, suklojo. Tik moterys ir maži vaikai liko giriose pasislėpę.
Kai priešų arklių žvengimo nebesigirdėjo, susirinko moterys, apraudojo lavonus, karžygius apgarbstė. Devynias dienas, devynis mėnulio užtekėjimus moterys ir mylimosios verkė vyrų ir mylimų, o dešimtą visus į vieną gilią duobę užkasė ir su priekystėmis, su saujomis, supylę aukštą kalną, Bišpiliu pavadino. Ilgai buvo jo viršūnėje skylė, iš kurios girdėjosi vaitojimas, karžygių ginklų skambėjimas. Pro kalną pradėjo bėgti moterų, mergelių ašaros, iš kurių paplūdo Imsrė. Imsrė, siaura ir vingiuota, įplaukė į Mituvą, o šioji į Nemuną.
Mituva didelė plati, Nemunui Imsrės ašaras supila, o Nemunas visus krašto vargus, visas ašaras neša į mėlynėn nubridusias marias. Dabar abi seserys, bėga pro Jurbarką, miškus supjaustę, verksmo ir ilgesio dainą dainuoja; Tik Nemunas abi ramina, o rytais saulė ir nuo topolių, nuo gluosnių ašaras sugeria.
